Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Muzika groja taip garsiai, kad beveik neįmanoma suprasti dainos. Kaip norėčiau paimti Kentą už rankos ir nusitempti kur nors, kur ramu ir tamsu. Galbūt į tą kambarį apačioje arba į mišką, arba dar kur nors. Galbūt mudu sėstume į automobilį ir važiuotume kur akys mato?

— Same! Same!

Pakeliu akis — Lindsė. Ji galiniame kambaryje, stovi užsilipusi ant sofos ir mojuoja man iškėlusi ranką virš galvų jūros. Elė stypso šalia, o per kelis žingsnius už jų pamatau Elodę, kažką šnabždančią į ausį Stivui Dougui.

Dvejoju. Jaučiuosi beviltiškoj padėty. Juokinga — jei pasikalbėsiu su Kentu, vis tiek niekas nepasikeis. Kokiais žodžiais nusakyti, kad apsirikau dėl jo, dėl Robio, dėl visų? Kaip paaiškinti jam, kad pasikeičiau? Ar jis patikės? O galbūt aš nepasikeičiau? Galbūt pasikeisti neįmanoma?

Kol dvejodama stypčioju tarpduryje, aplink mane visi aprimsta, nuščiūva, veidai suakmenėja. Lindsė susvyruoja ant sofos, jos ranka tabaluoja prie šono. Šalia stovinti Elė sužiopčioja lyg žuvis. Visame kūne jaučiu virpant jaudulį, tarsi zirztų elektros laidai.

Ir tada pamatau ją, žygiuojančią koridoriumi. Nepaisant visko, Julija Saiks vykdo savo misiją.

Nusivylimas, beviltiškumas ir jausmas, kad kažką pamiršau arba nesupratau, akimirksniu virsta įniršiu. Pamačiusi Lindsę, Julija sustoja ir prasižioja ketindama užgiedoti savo įprastinę Tu — kalė dainelę. Bet jai nespėjus ištarti žodžio puolu į priekį, sugriebiu Juliją už rankos ir tempte nusitempiu koridoriumi. Julija taip nustebo, kad nė nesipriešina.

Nusitempiu ją iki artimiausio vonios kambario.

— Lauk! — išvarau dvi merginas, besistaipančias priešais veidrodį.

Tada užtrenkiu duris ir užrakinu. Kai atsisuku į Juliją, ji dėbso į mane taip, tarsi aš būčiau išprotėjusi.

— Ką tu darai?

— Tai vakarėlis, — atsako ji tyliu, bet tvirtu balsu. Tikriausiai ne taip suprato mano klausimą. Kai ji nesielgia kaip pamišusi ir nevadina manęs kale, jos balsas gražus, melodingas, kaip ir Elodės. — Juk aš irgi turiu teisę būti čia, kaip ir visi kiti.

— Ne. — Papurtau galvą, pirštais spausdama smilkinius, kad tik nustotų tvinksėti. — Ką iš tikrųjų veiki? Kodėl čionai atėjai?

Julijos žvilgsnis nukrypsta į durų rankeną. Pasislenku arčiau ir atsišlieju į duris. Jaučiu į nugarą įsirėmusią rankeną. Jeigu Julija norės išeiti, pirmiau turės nustumti mane.

Matyt, ji nenori rizikuoti galynėdamasi, nes giliai atsidūsta.

— Atėjau, kad kai ką jums pasakyčiau. Tau, Lindsei, Elodei ir Elei.

— Tikrai? Na, ir ką gi ketinai mums pasakyti?

— Tu — kalė, — ištaria ji tyliai.

— Aš — kalė, — sykiu su ja ištariu aš.

Julijos žodžiai nuskambėjo visai ne kaip kaltinimas, o veikiau kaip apgailestavimas. Ji nustebusi pažvelgia į mane.

— Paklausyk, Julija... — Ranka perbraukiu sau per plaukus. — Žinau, mes ne visada elgėmės su tavim maloniai. Ir dėl to labai apgailestauju, tikrai. — Mėginu atspėti, ką Julija galvoja, bet jos žvilgsnis prigesęs, tarsi kas būtų paspaudęs jungiklį. Ji tik stovi ir spokso į mane tarytum bejausmė. Imu berti žodžius: — Bet, suprask, mes tikrai nenorėjom tavęs įskaudinti. Man... mums nė nedingtelėjo tokia mintis. Na, kartais taip jau atsitinka. Ir iš manęs visi anksčiau nuolat šaipydavosi. — Tas jos žvilgsnis mane nervina. Apsilaižau lūpas. — Šaipydavosi nuolat Bet nemanau, kad žmonės yra pikti ar labai blogi. Tiesiog manau, kad... manau, kad... — Mėginu rasti tinkamus žodžius. Galvoje vienas paskui kitą išnyra prisiminimai: dainuojantys balsai, kai einu koridoriumi; ledų kvapas Lindsei iš burnos tą dieną, kai pro langą išmėtėme Betės tamponus; jojimas arkliu tarp migloje skendinčių medžių. — Manau, žmonės tiesiog nieko negalvoja. Jie nesuvokia. Mes... aš nesuvokiau.

Jaučiuosi patenkinta savimi — man vis dėlto pavyko tai išsakyti. Bet Julija nė nekrusteli, nenusišypso, nesupyksta. Ji stovi rami, tarytum būtų nukalta iš akmens.

Galų gale jos kūnu perbėga drebuliukas, tarsi viduje būtų įvykęs žemės drebėjimas. Pagaliau ji atidžiau pažvelgia į mane.

— Tu ne visada elgeisi su manim taip maloniai, — ištaria dusliu balsu.

Man pasidaro silpna. Negi ji neišgirdo nė žodelio iš to, ką pasakiau?

— Aš... Na, taip. Aš labai apgailestauju.

Jos akių vokai suvirpa.

— Septintoje klasėje judvi su Lindsė po fizinio lavinimo pamokos pavogėt iš persirengimo kambario visus mano drabužius ir aš turėjau visą dieną vaikščioti vilkėdama prakaituotu treningu. O jūs praminėt mane smirdale Saiks.

— Aš... aš atsiprašau. Aš neprisimenu.

Julija piktai dėbso, rodos, per mane kiaurai žvelgia į tuštumą, esančią man už nugaros.

— Žinoma, tai buvo prieš apšaukiant mane psichopate. — Jos balse nebeliko melodijos. Jis vėl monotoniškas. Staiga ji iškelia ranką ir smarkiai mosteli ore, lyg smeigtų peiliu, sykiu šaižiai suklykdama. Man net oda pašiurpsta. Tą akimirką pagalvoju: galbūt ji iš tikrųjų pamišusi? — Tikrai juokinga. Žudikė psichopate, kas ji, kas ji? Lengvai įsimenanti dainelė.

— Žinai, ir iš manęs žmonės kvailai šaipydavosi. Kai eidavau pro šalį, dainuodavo: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais? Tai juk Samė Kingston! — Tikėjausi prajuokinti ją, maniau, bent krustelės ar kaip kitaip sureaguos, bet ji ir toliau spokso į mane tuščiu žvilgsniu, abejingu veidu.

— Aš jos niekada nedainavau, — atsako pagaliau. O tada, tarsi būtų užsimojusi išvardyti visas mūsų kiaulystes, priduria: — Jūs nufotografavot mane, kai prausiausi po dušu.

— Tai Lindsė, — ištariu automatiškai, jausdamasi vis nesmagiau.

Jeigu ji bent supyktų, būtų vis šis tas. Bet Julija manęs, regis, nemato, tik kalba, tarsi skaitytų milijoną kartų matytą sąrašą.

— Jūs iškabinėjote tas nuotraukas visoje mokykloje. Jas matė ir mokytojai.

— Mes nukabinom... Po kokios valandos.

Man pasidaro gėda. Argi tai, jog nukabinome, gali atitaisyti mūsų padarytą skriaudą?

— Jūs įsilaužėt į mano Yahoo elektroninio pašto dėžutę. Jūs paviešinot mano... mano asmeninius laiškus.

— Tikrai ne mes, — patikinu jausdama palengvėjimą, kad tai (bent jau tai) — ne mūsų darbas.

Iki šiol nežinau, kas įsilaužė į Julijos pašto dėžutę ir išplatino jos ir kažkokio vaikino, vardu Keliaslskausmal18, laiškus; be abejonės, jiedu susipažino internete. Tai buvo dešimtys ilgiausių laiškų, pilnų skambių frazių apie tai, kaip užknisa vidurinė mokykla ir kokie bjaurūs visi žmonės. Įsilaužėlis išsiuntinėjo tuos laiškus beveik visiems mokiniams, pavadinęs tai Susišaudymai Amerikos mokyklose: būsimieji organizatoriai. Mane net šiurpas nupurto pagalvojus, kaip lengva apsirikti vertinant žmones: pamatai tik dalelę, ir klaidingai manai, kad tai — visuma; gali pamatyti priežastis, o galvoji, kad tai — pasekmės, arba atvirkščiai. Nors per pastarąsias šešias dienas Kento namuose esu jau penktą kartą, pasijuntu visiškai sutrikusi. Mane iš vėžių muša ryškios šviesos vonios kambaryje, abejingas Julijos veidas ir pro duris besiveržiantis vakarėlio šurmulys.

O Julija kalba toliau, tarsi manęs negirdėtų.

— Jūs paskleidėt gandus, kad praradau nekaltybę mainais už cigarečių pakelį.

Elė. Tai Elės darbas. Bet negaliu išduoti. O ir beprasmiška. Kaltos esame visos. Kaltas kiekvienas, kuris perpasakojo šią istoriją kitiems, o Julijai einant pro šalį pašnibždomis ištardavo: Kekšė ir sausai atsikosėdavo pamėgdžiodamas rūkalius.