Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Elodė sugauna ją ir pergalingai suklykia. Tada pasitepa lūpas.

— Na, o aš tuoj būsiu ta, kuri sušalo, — sako Elė. — Gal pagaliau galėtume eiti vidun? Labai prašau.

— Madam? — Lindsė atsisuka į mane ir vos linkteli mostelėjusi ranka.

— Gerai. Pirmyn!

Mintyse toliau kartojuosi žodžius: Na, žinai, galėtume nueiti į kiną arba kur nors pavalgyti, arba dar kur nors... Žinau, praėjo keleri metai nuo tada, kai paskutinįkart mudu kalbėjomės kaip žmonės...

Vakarėlis triukšmingas. Visi aplinkui juokingai susispaudę, sukaitę, tarsi jaustųsi labai nepatogiai. Gal man taip atrodo dėl to, kad esu blaivi? Pirmą kartą po ilgo laiko droviuosi žengdama vidun, jaučiuosi nesmagiai, lyg visi spoksotų į mane. Stengiuosi visą dėmesį sukaupti į savo apsilankymo čionai tikslą: surasti Kentą.

— Bepročiai! — Lindsė pasilenkia prie manęs ir ranka apveda aplinkui, rodydama į susigrūdusius žmones, pamažu judančius pirmyn, tarsi visi būtų surišti nematoma virve.

Laiptais braunamės į antrą aukštą. Nuo alkoholio, o gal ir nuo kai ko kito visų akys blizga tarsi lėlių. Tiesą pasakius, atrodo gana šiurpiai. Nors visą gyvenimą lankome tą pačią mokyklą, tie žmonės dabar man regisi kitokie, neatpažįstami. Kai man šypsosi, matau tik dantis, tarytum jie būtų piranijos, besiruošiančios pulti kitą ir suėsti. Jaučiuosi taip, tarsi būtų nukritusi uždanga ir dabar matyčiau tikruosius tų žmonių veidus — kitokius, nuožmius, neatpažįstamus. Pirmą kartą per pastarąsias dienas man dingteli, kad tai — besikartojantis sapnas: sapnuoju, jog esu nežinia kokiame vakarėlyje, veidai aplinkui atrodo pažįstamai, tiktai jiems visiems kažko trūksta. Įdomu, ką tas sapnas reiškia? Kad iš tikrųjų keičiasi ne kiti žmonės, o aš pati?

Lindsė laiko įsmeigusi pirštą man į strėnas, ragina nesustoti ir eiti toliau. Tai mane džiugina — šis prisilietimas suteikia drąsos.

Prasibraunu iki pirmojo, vieno iš didžiausių kambarių antrame aukšte, ir širdis staiga stabteli. Kentas stovi kampe ir šnekučiuojasi su Fibe Rifer. Akimirksniu man aptemsta protas, tarsi galvoje siaustų smarki pūga, o į burną kas būtų prikimšęs vatos. Tikrai gailiuosi, kad neįkaliau bent vienos taurelės, bent jau nesijausčiau taip keistai nesmagiai ir tokia aukšta, lyg Alisa Stebuklų šalyje, tarsi būčiau per didelė šiam kambariui.

Atsigręžiu į Lindsę. Nežinau, ką jai sakysiu, bet turiu su kuo nors pasikalbėtu ne tik stypsoti ir žiopsoti lyg peraugusi daržovė. Bet Lindsė jau spėjo pradingti. O kaip kitaip. Tikriausiai ieško Patriko. Sugniaužiu kumščius ir užsimerkiu. Vadinasi, dabar, bet kurią akimirką... trys, du, vienas...

— Same! — Robis neapsikabina manęs. Atsisukusi matau, jog žvelgia į mane iš aukšto, užrietęs nosį, tarsi nuo manęs sklistų negeras kvapas. Tikra beprotybė, bet aš iš tiesų visiškai pamiršau, kad ir jis bus vakarėlyje. — Maniau, nepasirodysi.

— O kodėl ne? — Sukryžiuoju rankas ant krūtinės, nes Robis akiplėšiškai įsistebeilija man į papus.

— Šiandien tu visą dieną elgeisi kaip išprotėjusi. — Štai ir prasideda: jis vos apverčia liežuvį. — Tai ką, neketini atsiprašyti? — Jis kvailai išsiviepia. — Žinau būdą, kaip galėtum įtikinti mane tau atleisti.

Užsiplieskiu pykčiu. Jis nužiūrinėja mane nuo kojų iki galvos, jo akys tarsi pirštai grabinėja mane. Negaliu patikėti, kad šitiek vakarų praleidau pas jį pusrūsyje ant sofos, kenčiau apsiseilėjusius jo bučinius ir grabaliones. Metų metus puoselėtos iliuzijos kaipmat išgaruoja.

— Tikrai? — Stengiuosi susitvardyti, bet balsas vis tiek piktas. Laimė, Robis per daug girtas, tad neatkreipia dėmesio. — Aš labai norėčiau, kad man atleistum.

— Tikrai? — Robio veidas nušvinta, jis žengia artyn ir apkabina mane per liemenį.

— Hm... — Pirštais pabarbenu Robiui į krūtinę. Vogčiomis žvilgteliu į Kentą. Jis vis dar šnekučiuojasi su Fibe (dėl Dievo meilės, juk Fibė — nenormali pusgalvė, dingteli man), tada vėl nukreipiu žvilgsnį į Robį ir imu apsimestinai flirtuoti: — Mudviem turbūt reikėtų praleisti šiek tiek laiko. Tik dviese, ką manai?

— Būtinai! — Robis kiek pasvyra į šoną. — Ką pasiūlysi?

Pasistiebiu ant pirštų galų ir šnipšteliu jam į ausį:

— Šiame aukšte yra miegamasis. Jo durys apklijuotos lipdukais. Eik tenai ir lauk manęs. Lauk manęs nuogas. — Tada atsitraukiu ir nusišypsau pačia seksualiausia šypsena. — Pažadu patį geriausią atsiprašymą.

Robiui net akys iššoka ant kaktos.

— Dabar?

— Dabar.

Jis atsiplėšia nuo manęs ir svyruodamas žengia žingsnį. Bet kažką prisiminęs atsisuka.

— O tu greitai ateisi, ką?

Šįkart nusišypsau labai nuoširdžiai.

— Tik penkios minutės, — sakau ir iškeliu pirštus. — Pažadu. — Ir nusigręžiu.

Man tenka kovoti su savim, kad tik nepratrūkčiau juoku. Visas nervingumas, kurį jaučiau dėl būsimo pokalbio su Kentu, išsisklaidė. Esu pasiruošusi eiti tiesiai prie jo ir sugrūsti jam į gerklę savo liežuvį, jeigu prireiks.

Tik, deja, negaliu, nes jis nežinia kur pradingo.

— Šūdas, — burbteliu.

— Panelėms taip nedera kalbėti, — man už nugaros ištaria Elė. Kilstelėjusi antakius ji iš butelio gurkšteli degtinės. — Kas atsitiko? Kokreino krizės priepuolis?

— Panašiai. — Pasitrinu kaktą. — Gal matei Kentą Makfalerį?

Elė žiūri į mane prisimerkusi.

— Ką tokį?

— Kentą. Makfalerį, — ištariu garsiau.

Kelios antraklasės gimnazistės staigiai atsisuka ir ima spoksoti į mane. Aš irgi žiūriu į jas, kol tos nusuka akis.

— Į šeimininko sveikatą! — Elė iškelia butelį. — O kam jis tau? Ar jau spėjai ką nors sudaužyti? Visai neblogas vakarėlis, ką?

— Aha, neblogas. — Stengiuosi neparodyti, kad esu susierzinusi. Elė jau girta, tad iš jos — jokios naudos. Ranka mosteliu į kitą namo galą. Lindsė ir Elodė turėtų sėdėti galiniame kambaryje. Ir Kentas turi būti netoliese. — Eime, pabendrausim su žmonėmis.

Elė įsikabina man į parankę.

— Klausau, ponia.

Tarpduryje pastebiu Emę Vais (tai bene pati didžiausia liežuvautoja mokykloje), besiglamonėjančią su Orenu Talmadžiu, įsisiurbusią jam į lūpas taip, tarsi mirtų iš bado, o jo burna būtų pilna sūrio traškučių. Tempiu Elę prie jųdviejų.

— Negi nori pabendrauti su Erne Vais ? — man į ausį sušnypščia Elė.

Kai mokėmės pirmoje gimnazijos klasėje, Emė paskleidė gandus, esą mainais už vieno mėnesio matematikos namų darbus Elė leido Fredui Danonui ir dar dviem vaikinams, pasislėpusiems už sporto salės, pačiupinėti jai papus. Taip ir liko neaišku, tiesa tai ar ne. Elė prisiekinėja, kad melas, Fredas — kad teisybė, o pasak Lindsės, Elė leido tik pažiūrėti, bet ne čiupinėti. Kad ir kaip būtų, nuo to laiko Elė ir Emė neoficialiai yra mirtinos priešės.

— Pertraukėlė! — Patapšnoju Emei per petį, ir ji ištrūksta Orenui iš nasrų.

— Ei, Same, labas. — Ėmės veidas nušvinta. Ji rankomis apsiveja Orenui kaklą, žvilgteli į Elę, tada — vėl į mane. Orenas atrodo baisiai sutrikęs, turbūt svarsto, kur dingo į jo veidą įsisiurbusi dėlė. — Atsiprašau. Turbūt užstoju kelią į koridorių.

— Tu pati — ne, tik tavo subinė, — linksmai atrėžia Elė.

Įžnybiu jai į ranką. Elė suklykia. Šiuo metu tikrai nereikia, kad Elė ir Emė pultų kivirčytis.

— Žinau judviem daug geresnę vietelę, — sakau. — Jeigu judu su Orenu norite... na, supranti, daugiau privatumo...