Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Tiesą pasakius, manau, tai — gerai, nes jeigu tikrai žinotum, kad tai paskutinis kartas, būtų tiesiog neįmanoma liautis ką nors darius. Tai būtų tas pat, kaip stovinčiojo ant uolos krašto prašytum žengti žingsnį į priekį — sužinojęs, kad tai paskutinis kartas, jis trokštų pulti ant kelių ir išbučiuoti tvirtą žemę, uosti ją ir laikytis įsikibęs.

Tikriausiai taip visad jaučiamasi ir atsisveikinant — tarsi šoktum nuo uolos krašto. Sunkiausia yra apsispręsti. Bet kai tik atsiduri ore, tau lieka vienintelė galimybė — kristi žemyn.

Patys paskutiniai mano žodžiai tėvams: Iki pasimatymo. Pasakiau ir myliu tave , bet kiek anksčiau. O paskutiniai buvo: Iki pasimatymo.

Na, jei visai tiksliai, paskutiniai tėčiui ištarti žodžiai yra iki pasimatymo , o mamai: tikrai. Ji stovi virtuvės tarpduryje su laikraščiu rankoje, plaukai susivėlę, chalatas kreivai nutįsęs, ir klausia: Ar tikrai nepusryčiausi? Kaip visuomet.

Priėjusi prie priekinių durų, atsigręžiu. Mamai už nugaros matau tėtį, jis palinkęs prie viryklės, kažką sau niūniuoja ir kepa mamai kiaušinius pusryčiams. Mūvi dryžuotomis pižamos kelnėmis, kurias mudvi su Ize padovanojom jam per paskutinį gimtadienį, o jo plaukai keistai styro į visas puses, tarsi tėtis būtų ką tik įkišęs pirštą į elektros lizdą. Praeidama pro šalį mama perbraukia delnu jam per nugarą, tada įsitaiso prie stalo ir išskleidžia laikraštį. Tėtis sudeda kiaušinius į lėkštę ir pastato priešais mamą sakydamas: Voila, madame. Nepaprastai traškūs . Mama papurto galvą ir kažką atsako, bet aš neišgirstu ką. Ji šypsosi, o tėtis pasilenkia ir pabučiuoja ją į kaktą.

Kaip gražu. Džiaugiuosi, kad pamačiau.

Izė atseka paskui mane iki durų, rankoje laikydama mano pirštines. Ji nusišypso man parodydama tarpą tarp dviejų priekinių dantų. Kai žiūriu į ją, man ima svaigti galva, pasijuntu prasikaltusi. Giliai įkvepiu ir mintyse pradedu skaičiuoti žingsnius, galvoju, kaip bėgdama šokinėju, galvoju apie sapną, kuriame skrendu.

Vienas, du, trys, šuolis.

— Tu pamiršai pirštines. — Šveplavimas, šypsena, auksinių plaukų sruogos.

— Ką aš be tavęs daryčiau?

Pritupiu ir suspaudžiu Izę glėbyje. Mintyse regiu visą mūsų drauge praleistą gyvenimą: jos, dar kūdikėlio, mažučiai kojų piršteliai ir galvytė, kvepianti vaikiška pudra; pirmas kartas, kai ji svirduliuodama priėjo prie manęs; pirmas kartas, kai nukrito nuo dviračio ir nusibrozdino kelį. Kai pamačiau ją visą išsitepliojusią krauju, iš baimės vos nenumiriau, nešiau ją ant rankų iki pat namų. Keista, bet prieš akis šmėsteli ir ateities vaizdai: užaugusi Izė, aukšta, žavi, laiko padėjusi ranką ant vairo ir juokiasi; Izė, vilkinti ilga žalia suknele ir avinti aukštakulniais, atsargiai, kad neišsiteptų drabužių, eina prie jos laukiančio limuzino, kuris nuveš ją į mokyklos baigimo vakarėlį; knygomis apsikrovusi Izė neria į bendrabutį, aplink ją sukasi snaigės, o jos plaukai plaikstosi baltame fone tarsi geltonos liepsnos.

Izė sucypia ir muistydamasi išsivaduoja iš mano glėbio.

— Aš negaliu kvėpuoti. Tu mane sutraiškysi.

— Atleisk, Fize.

Pakeliu rankas ir nuo kaklo nusisegu močiutės dovanotą grandinėlę su paukščiuko formos pakabuku. Izės akys pasidaro didžiulės ir apvalios.

— Apsisuk, — sakau, ir Izė kone pirmą kartą išsyk paklūsta, nedejuoja ir neverkšlena. Kol pakėlusi jai plaukus segu grandinėlę, stovi nejudėdama. Paskui atsisuka į mane, veidelis rimtas, laukia, kol išsakysiu savo nuomonę.

Trūkteliu už grandinėlės. Pakabutis atsiduria ant krūtinės, prie pat širdies, plakančios dešinėje.

— Ji tau labai tinka, Fize.

— Atiduodi man? Tikrai tikrai? Ar tik leidi šiandien panešioti? — Jos balsas tylus, tarsi aptarinėtume valstybines paslaptis.

— Ji vis tiek tau labiau tinka. — Pirštu paliečiu jai nosį, ir Izė nulekia iškėlusi rankas, sukdamasi tarsi balerina.

— Ačiū, Same! — Ji, žinoma, ištaria Šame.

— Būk gera mergaitė, Ize.

Atsistoju. Man gniaužia gerklę, jaučiu skausmą visame kūne. Vos pavyksta sutramdyti norą vėl atsitūpti ir dar kartą stipriai ją apkabinti.

Izė įremia rankas į klubus (lygiai kaip mūsų mama) ir apsimetusi, neva įsižeidė, kilsteli nosį.

— Aš visada gera. Pati geriausia.

— Geriausia iš geriausių.

Izė jau nusisuko ir dabar vienomis kojinėmis, pasičiuožinėdama lekia atgal į virtuvę. Ji laiko suspaudusi kumštelyje grandinėlės pakabutį ir šaukia:

— Pažiūrėkit, ką man davė Samė!

Nuo ašarų man susilieja vaizdas, matau ją neaiškiai — tik rausvą pižamą ir auksinį plaukų vainiką.

Šaltis lauke perveria kiaurai, gerklę ima skaudėti dar labiau. Giliai įkvepiu, įtraukiu degančios medienos ir benzino kvapų. Prie pat horizonto matyti graži pailga neaukštai pakilusi saulė; atrodo, tarsi ji rąžytųsi, budintųsi iš miego. Žinau, kad ši silpna žiemos šviesa slepia pažadą, jog bus dienų, kurios truks iki aštuntos valandos vakaro, bus švenčių prie baseino, persmelktų chloro ir ant grotelių kepamos mėsos kvapų; ir dar ji slepia pažadą, kad medžiai suliepsnos raudona ir oranžine — ugnies ar prieskoniais pagardinto obuolių sidro — spalvomis, kad šalna nutirps iki vidurdienio, kad po ja slypi daugiasluoksnis gyvenimas, kažkas didinga, nauja ir gilu. Man norisi verkti, bet prie savo namų pamatau Lindsę, sėdinčią automobilyje, mojuojančią man ir šaukiančią: Ką tu ten darai? Tad tiesiog einu koja už kojos, vienas, du, trys , ir nutariu leisti viskam pradingti: medžiams, žolei, dangui ir rausvai nusidažiusiems debesims horizonte. Leisiu, kad visa tai nukristų nuo manęs tarsi šydas. Galbūt po juo slypi kažkas nepaprasta?

STEBUKLINGAS ATSITIKTINUMAS IR SUTAPIMAS.

PIRMA DALIS

— Na, o tada aš jam sakau: klausyk, man visai nesvarbu, kad tai kvaila, nesvarbu, kad tai panašu į kokią nors Hallmark sugalvotą šventę, kad tik būtų parduota kuo daugiau atvirukų... — Lindsė nesustodama tauškia apie Patriką ir, kad būtų įtikimiau, delnu tranko per vairą. Ji vėl jaučiasi visiškai kontroliuojanti situaciją, plaukai nelabai tvarkingai surišti pakaušyje į arklio uodegą, lūpos spindi pateptos lūpų blizgiu, pūkuota striukė dvelkia Burberry Brit Gold kvepalais. Keista matyti ją tokią po vakar vakaro, bet aš vis dėlto džiaugiuosi. Ji žiauri, išsigandusi, išdidi ir nepasitikinti savimi, bet vis tiek tai juk Lindsė Edžkomb — mergina, kuri pirmoje gimnazijos klasėje raktu subraižė naujutėlaitį Merės Tinslej BMW automobilį, nes Merė visų akivaizdoje išvadino ją pirmaklase prostitute; Lindsei buvo nė motais, kad Merė ką tik išrinkta mokslo metų baigimo karaliene, ir niekas, net ir jos bendraklasiai, nebūtų užsistoję už Lindsę. Ji vis dar yra mano geriausia draugė ir, nepaisydama nieko, aš ją vis dar gerbiu. Žinau, kad ir kaip ji klydo — dėl milijono dalykų, dėl kitų žmonių ir dėl savęs, — galiausiai viską supras. Žinau tai, nes mačiau, kaip ji atrodė vakar vakare, kai šešėliuose jos veidas virto tuštuma.

Galbūt tai graži svajonė, bet noriu tikėti, jog tai, kas įvyko vakar vakare, nepradingo visiškai, kad nežinia kokiame lygmenyje ar kokiame nors kitam pasaulyje tai tebėra svarbu. Kartais man baisu užmigti pagalvojus apie tai, kas lieka praeityje . Prisiminus Kento žodžius, nugara man ima lakstyti šiurpuliukai. Tai pirmas kartas mano gyvenime, kai iš tikrųjų ilgiuosi bučinių. Pirmas kartas, kai pabudusi pajutau iš tikrųjų netekusi kažko labai svarbaus.