Агата Кристи: Kreivas Nameliūkštis

Iš anglų kalbos vertė

Valentina Jalovaja

Turinys

Kreivas nameliūkštis

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

Pasilinksminimas Visų Šventųjų išvakarėse

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

Kreivas nameliūkštis

Autorės pratarmė

Ši knyga — viena iš mano mėgstamiausių. Ilgai ruošiausi ją rašyti, mąsčiau apie ją ir sakiau sau: „Vieną dieną, kai turėsiu daug laiko ir norėsiu suteikti sau malonumą, aš pradėsiu ją rašyti“. Turiu pažymėti, kad kiekvienas rašytojas iš visų savo parašytų knygų kokias penkias sukuria lengvai ir džiaugsmingai. Prie tokių priskirčiau ir „Kreivą namiūkštį“. Man dažnai norisi sužinoti, ar žmonės, skaitydami knygą, supranta, lengva ar sunku buvo ją rašyti. Neretai tenka girdėti: „Tikriausiai jums malonu rašyti tą ar kitą detektyvą“. Ir taip kalbama apie knygą, kuri atkakliai nenorėjo būti rašoma, kurioje su veikėjais nesisekė susitarti, fabula pasirodė besanti per daug paini, o dialogai — išpūsti! Bent jau taip mano pats autorius. Bet galbūt jis nesugeba būti nešališkas savo knygų teisėjas. Tačiau „Kreivas namiūkštis“ patiko beveik visiems skaitytojams, todėl nuomonė, kad tai vienas geriausių mano kūrinių, yra pagrįsta.

Nežinau, iš kur mano mintyse atsirado Lionidžių šeima. Atsirado, ir viskas. Todėl taip pat kaip ir Topsę1 aš ją rūpestingai puoselėjau ir kruopščiai dėsčiau įvykius, kurie nutiko šios šeimos gyvenime.

Agata Kristi

1 skyrius

Aš susipažinau su Sofija Lionidis Egipte karui baigiantis. Ji ėjo gana aukštas vadovaujamas pareigas vienoje mūsiškės Užsienio reikalų ministerijos tenykščių misijų. Iš pradžių susipažinau su ja oficialiai, o netrukus įvertinau ir tą darbingumą, kurio dėka (tada jai tebuvo tik dvidešimt dveji metai) ji buvo paskirta į šias pareigas.

Ji buvo ne tik žavi, bet ir protinga, turėjo puikų humoro jausmą, ir šios savybės mane pavergė. Mudu susidraugavome. Su ja buvo labai lengva kalbėtis, tad dažnai vakarieniaudavome kartu ir retkarčiais nueidavome į šokius.

Visa tai aš supratau; bet tik karo pabaigoje Europoje, kai gavau įsakymą vykti į Rytus, suvokiau dar vieną dalyką, o būtent: kad myliu Sofiją ir noriu ją vesti.

Mudu vakarieniavome „Shepard“, kai aš tai supratau. O supratęs jokiu būdu nebuvau šokiruotas. Greičiau tiesiog pripažinau faktą, kurį jau seniai žinojau. Aš naujai pasižiūrėjau į ją, bet pamačiau tai, ką visada matydavau ir kas man visada patikdavo: tamsias plaukų garbanas, krentančias ant kaktos, ryškiai žydras akis, atkaklų, šiek tiek kampuotą smakrą ir tiesią nosį. Man patiko jos puikiai pasiūtas šviesiai pilkas kostiumėlis ir kietai iškrakmolyta balta palaidinukė. Sofija atrodė tikra anglė, ir tai man labai patiko, nes trejus metus buvau atskirtas nuo namų. Tikrų tikriausia anglė — ir tą akimirką suabejojau: ar tik ji neapsimeta atrodanti anglė labiau, negu yra iš tikrųjų? Ar tikrovėje įmanoma pasiekti tą tobulybę, kuri demonstruojama scenoje? Aš suvokiau: nors mūsų pokalbiai buvo atviri ir įvairiapusiški, — aptardavome savo skonius ir pomėgius, ateitį, artimus draugus ir pažįstamus, Sofija nė karto nebuvo užsiminusi apie savo namus ar savo šeimą. Apie mane ji žinojo viską (kaip minėjau, ji mokėjo klausytis), o aš apie ją nežinojau nieko. Aš maniau, kad ji kilusi iš pačios paprasčiausios šeimos, bet mudu apie tai niekada nekalbėjome.

Ir iki šiol tai man niekada nebuvo atėję į galvą.

Sofija paklausė, apie ką aš galvoju.

— Apie tave, — neslėpdamas pasakiau.

— Suprantu, — atsiliepė ji tokiu tonu, tarsi iš tiesų būtų mane kiaurai mačiusi.

— Galbūt per artimiausius dvejus metus mudviem nebus lemta pasimatyti, — pasakiau. — Nežinau, kada galėsiu grįžti į Angliją. Bet kai tik grįšiu, pirmučiausia ateisiu pas tave ir paprašysiu už manęs tekėti.

Ji išklausė manęs nė nemirktelėjus. Sėdėjo, rūkė, nuleidusi akis.

Keletą sekundžių aš nervinausi, galvodamas, kad ji galėjo manęs nesuprasti.

— Paklausyk, — tariau. — Jokiu būdu aš nesiruošiu tau pirštis dabar, nes iš to nieko gero neišeis. Pirmiausia, aš galiu išgirst neigiamą atsakymą, ir tada visą gyvenimą būsiu nelaimingas ir, galimas daiktas, susiesiu savo gyvenimą su kokia nors baisia moterimi, norėdamas atsilyginti už įžeistą savimeilę. O jei tu man atsakysi teigiamai, ką mums tada daryti? Susituokti ir tuoj pat išsiskirti? Susižieduoti ir pasmerkti save ilgam laukimui? Aš neturiu teisės versti tave sutikti. Galbūt tu sutiksi kitą žmogų ir kankinsies galvodama, kad privalai man būti ištikima? Mes gyvename amžinos sumaišties ir skubos atmosferoje. Aplink mus nuolat užsimezga romanai ir registruojamos santuokos, kurios vėliau taip lengvai išyra. Aš norėčiau, kad tu grįžtum namo laisva ir nepriklausoma, apsižvalgytum, įvertintum pasaulį, koks jis bus po karo, ir tik tada nuspręstum, ko nori. Mūsų santykiai, Sofija, neturi būti efemeriški. Tik tokią aš įsivaizduoju santuoką.

— Aš irgi, — atsiliepė Sofija.

— Antra vertus, — tęsiau aš, — man atrodo, kad privalau tau pasakyti, ką jaučiu.

— Bet be tokiais atvejais būtinos lyrikos? — pasmalsavo Sofija.

— Brangioji, negi tu nesupranti? Aš iš visų jėgų stengiuosi nepasakyti, kad myliu tave...

— Suprantu, Čarlzai, — pertraukė ji. — Ir man patinka, kaip įdomiai tu tai darai. Žinoma, tu grįžęs galėsi ateiti pas mane... jei tau nepraeis noras...

Čia jau aš nebeiškenčiau!

— Gali tuo neabejoti.

— Viskuo reikia abejoti, Čarlzai. Kai kurios nenumatytos aplinkybės gali niekais paversti geriausius norus. Visų pirma, tu nieko apie mane nežinai, juk taip?

— Aš net nežinau, kurioje Anglijos vietoje tu gyveni.

— Aš gyvenu Svinli Dine.

Linktelėjau. Tai buvo priemiestis, garsėjantis trimis puikiomis golfo žaidimo aikštelėmis, priklausančiomis vienam miesto finansininkui.

— Kreivame namiūkštyje... — tyliai ir susimąsčiusi pridūrė ji.

Mano veide tikriausiai atsispindėjo nuostaba, nes Sofija nusišypsojo ir paaiškino:

— „Ir taip jie gyveno trise palengva, kol kreivas namiūkštis sugriuvo staiga“. Tai yra mes. Ir ne toks jau jis namiūkštis. Bet tikrai kreivas — su bokšteliais, pastatytas iš rąstų ir plytų.

— Ar jūsų šeima didelė? Turite brolių, seserų?

— Vienas brolis, viena sesuo, tėvas, motina, dėdė, teta, senelis, senelės sesuo ir senelio žmona.

— Dieve mano! — sušukau aš, truputį sutrikęs.

Ji nusijuokė.

— Žinoma, paprastai mes visi kartu negyvename. Taip išėjo todėl, kad vyksta karas, bombarduoja... Bet, tiesą sakant, — ji susimąstė ir paniuro, — mūsų šeima visada buvo vieninga todėl, kad visais rūpinosi senelis. Jis — asmenybė. Jam per aštuoniasdešimt, yra mažo ūgio — žemesnis nei pusantro metro, bet greta jo visi žmonės nublanksta.