Агата Кристи: Kreivas Nameliūkštis

Ir taip jie gyveno trise palengva,

Kol kreivas namiūkštis sugriuvo staiga.2

— O kokį įspūdį jums padarė toji misis Lionidi? — paklausiau Tevernerio. — Ką jūs apie ją manote?

— Sunku pasakyti, — lėtai atsakė jis, — labai sunku. Su ja nelengva bendrauti. Tylenė, todėl negali suprasti, ką galvoja. Bet gerai gyventi jai patinka, garantuoju. Ji primena man katę. Stambią, tingią murkiančią katę... Aš negaliu nieko blogo pasakyti apie kates. Man katės patinka... — Jis atsiduso. — Mums reikia įrodymų.

„Taip, — pamaniau, — mums visiems reikia įrodymų, kad misis Lionidis nunuodijo savo vyrą. Jie reikalingi ir Sofijai, ir man, ir vyresniajam inspektoriui Teverneriui.

Tada pasaulyje vėl įsivyrautų visiška ramybė!“

Bet ir Sofiją, ir mane, ir vyresnįjį inspektorių Tevernerį kankino abejonės...

4 skyrius

Kitą dieną mudu su Teverneriu išvykome į „Tris bokštelius“.

Mano padėtis buvo kurioziška. Arba bent jau truputį neortodoksali. Bet tėvas niekada gyvenime nebuvo ortodoksas.

Šį tą aš nutuokiau. Pačioje karo pradžioje buvau dirbęs Skotland Jardo ypatingajame skyriuje.

Žinoma, ten viskas buvo kitaip, bet ankstesnis darbas davė man teisę dalyvauti tiriant bylą kaip oficialiam asmeniui.

— Jei norite išsiaiškinti šį nusikaltimą, — tarė tėvas, — pirmiausia mums reikia gauti privačios informacijos, sužinoti visa, kas įmanoma, apie žmones, gyvenančius tame name. Mums reikia prie jų prieiti iš vidaus, o ne iš išorės. Ir tu esi tas žmogus, kuris galėtų tai padaryti mūsų visų labui.

Man tai nepatiko. Nusviedęs nuorūką į židinį, tariau:

— Ką, nori mane padaryti policijos šnipu? Vadinasi, aš privalau kvosti Sofiją, kurią myliu ir kuri mane myli, tiki manimi?

Tėvas supyko.

— Dėl Dievo meilės, nereikia tų banalumų, — irzliai prašneko jis. — Pradėsime nuo to, jog tu netiki, — tiesa? — kad tavo Sofija galėjo nunuodyti savo senelį?

— Žinoma, ne. Tai visiškas absurdas.

— Labai gerai. Mudu irgi tuo netikime. Ji keletą metų nebuvo namuose, santykiai su seneliu buvo puikūs, ji turi nemažą sumą savų pinigų, senukas tikrai džiaugtųsi, sužinojęs apie jūsų sužadėtuves, tikriausiai būtų davės nemažą kraitį. Ne, jos mes neįtariame. Nėra priežasties. Bet tu privalai suprasti viena: jei nusikaltimo aplinkybės neišaiškės, mergina už tavęs neištekės. Tuo neabejoju, remdamasis tavo pateiktomis žiniomis. Ir atmink: tai toks nusikaltimas, kurio mes galime ir neatskleisti. Mes būsime linkę tikėti, kad žmona ir jos draugužis susitarė jį padaryti, bet jų sandorio įrodyti negalėsime. Netgi į prokuratūrą mums kol kas nėra ko kreiptis. Ir kol nesurasime įrodymų, abejonių liks. Supratai?

Taip, aš viską supratau.

— Kodėl tu negalėtum visko paaiškinti jai? — tyliai paklausė tėvas.

— Ar tu kalbi apie Sofiją? — nustebau.

— Taip, taip, — energingai linktelėjo galvą tėvas. — Aš neprašau tavęs paslapčia patekti į jų namus. Pažiūrėsime, ką ji apie visa tai pasakys.

Štai kaip atsitiko, kad kitą dieną mes trise: vyresnysis inspektorius Teverneris, detektyvas seržantas Lembas ir aš išvykome į Svinli Diną.

Perėję per golfo aikštelę, mes pasukome į skersgatvį, kur tikriausiai dar prieš karą buvo pastatyti įspūdingi vartai. Jie dingo arba todėl, kad nugalėjo dvarų savininkų patriotiški jausmai, arba dėl rekvizicijos. Ilga vingiuota alėja, apsodinta rododendrais, mus atvedė į žvyru padengtą aikštelę priešais namą.

Neįtikėtina! Įdomu, kodėl dvaras pavadintas „Trim bokšteliais“? „Vienuolika bokštelių“ labiau tiktų! Įdomiausia, kad namas atrodė kažkoks kreivas, ir aš maniau, kad supratau, kodėl. Iš tikrųjų tai buvo kotedžas, bet pastatytas nesilaikant jokių proporcijų. Susidarė įspūdis, tarsi žiūrėtum į paprastą kaime pastatytą kotedžą pro didinamąjį stiklą. Išlenktos sijos, plytos greta medienos, bokšteliai — tikrų tikriausias kreivas namiūkštis, užaugęs tarsi grybas per vieną naktį!

Tačiau šio statinio idėja man buvo suprantama. Tai buvo graiko restorano savininko svajonė pastatyti ką nors pagal anglų stilių. Jis norėjo turėti anglišką namą, tik dydžio sulig pilimi. Įdomu, ką apie tą namą galvojo pirmoji misis Lionidis? Tikiu, kad su ja niekas nesitarė, brėžinių jai nerodė. Greičiausiai į kitus nepanašus jos vyras pateikėjai mažytę staigmeną. Įdomu, tą minutę ji nustėro ar nusišypsojo?

Sprendžiant iš mano tėvo pasakojimo, ji gyveno čia, nesiskųsdama likimu.

— Įspūdinga, ar ne? — paklausė inspektorius Teverneris. — Senis tikriausiai čia įdėjo daug pinigų, kol pastatas pavirto trim namais su atskiromis virtuvėmis ir kitais patogumais. Viduje viskas įrengta pagal aukščiausiosios klasės reikalavimus, ne blogiau kaip geriausiame viešbutyje.

Pro centrines duris išėjo Sofija. Ji buvo be skrybėlės, su žalia palaidinuke ir tvido sijonu.

Pamačiusi mane, ji labai nustebo.

— Tu? — sušuko ji...

— Sofija, man reikia su tavimi pasikalbėti, — tariau. — Kur mudu galėtume nueiti?

Iš pradžių man pasirodė, kad Sofija nesutiks kalbėtis. Bet ji apsisuko ir pasakė:

— Eime čia.

Mudu pasukome į pievelę. Priešais atsiskleidė puikus vaizdas į golfo aikštelę, už kurios stūksojo nedidelis rūke skendintis pušynas.

Sofija atvedė mane į truputį apleistą sodą su dekoratyviniais akmenų kalniukais. Čia stovėjo grubiai padarytas ir labai nepatogus medinis suolelis. Ant jo mudu ir atsisėdome.

— Taigi? — gana piktai paklausė ji.

Aš papasakojau jai viską, ką maniau esant reikalinga pasakoti.

Ji klausėsi labai atidžiai. Kol kalbėjau, veidas atrodė abejingas, bet kai nutilau, ji giliai atsiduso.

— Tavo tėvas — labai protingas žmogus, — pasakė ji.

— Žinoma, jo planai tikslingi. Nors aš, prisipažinsiu, jiems nepritariu, bet...

— Tu neteisus, — įsiterpė ji. — Jo planai iš tikrųjų tikslingi, ir tik taip reikia veikti. Tavo tėvas, Čarlzai, žino, apie ką aš galvoju. Žino geriau už tave.

Ir ji iš nevilties suspaudė vienos rankos kumštį kitos delnu.

— Aš privalau žinoti tiesą. Privalau.

— Dėl mudviejų? Bet, mylimoji...

— Ne, ne vien dėl mudviejų, Čarlzai. Aš privalau ją sužinoti dėl savo pačios ramybės. Mat, Čarlzai, — aš vakar tau to nepasakiau, — man baisu.

— Baisu?

— Taip, baisu, baisu, baisu. Policija, tavo tėvas, tu pats ir visi kiti mano, kad tai padarė Brenda!

— Gali būti...

— O, taip, gali būti. Netgi tikėtina. Bet kai aš sakau: „Tai tikriausiai padarė Brenda“, jaučiu, jog man norisi, kad taip būtų iš tikrųjų. Todėl, kad iš tikrųjų aš taip nemanau.

— Tu taip nemanai? — nustebau aš.

— Nežinau. Tu sužinojai apie įvykį iš kitų žmonių, kaip aš ir norėjau. O dabar aš parodysiu tai tau iš vidaus. Aš jaučiu, kad Brenda negalėjo to padaryti. Ji ne iš tokių žmonių, kurie rizikuoja, siekdami savo tikslų. Ji per daug save myli, kad taip elgtųsi.

— O jos draugužis? Lorensas Braunas?

— Lorensas bailus kaip triušis. O ir protelio mažokai turi.

— Netikiu.

— Taip, mes kaip reikiant nieko nežinome. Aš suprantu, kad žmonės gali padaryti neįtikėtinų dalykų. Kartais žmogus sumano tai, ko niekada ir nepagalvotum. Nebūtinai, bet kartais būna. Ir vis dėlto ne Brenda, — ji palingavo galvą. — Brenda niekada nepadarė nieko tokio, kas neatitiktų jos charakterio. Ji, mano nuomone, tokia moteris, kuri mielai gyventų hareme. Mėgsta sėdėti ir valgyti saldumynus, džiaugiasi naujais apdarais ir blizgučiais, mielai skaito bulvarinius romanus ir vaikščioja po kinus. Nors ir labai keista, bet aš tvirtai tikiu, kad ji nuoširdžiai didžiavosi seneliu, nors jam ir buvo aštuoniasdešimt septyneri metai. Jame kunkuliavo energija. Jis gebėjo suteikti moteriai galimybę pasijusti karaliene arba bent jau mylima sultono žmona! Man atrodo — aš visada taip maniau — jis išmokė Brendą jaustis žavinga ir romantiška moterimi. Jis visą gyvenimą mokėjo elgtis su moterimis, o toks menas nepriklauso nuo amžiaus.