Агата Кристи: Kreivas Nameliūkštis

— Vadinasi, niekas negalėjo pralobti iš jo mirties?

Ji mįslingai pažiūrėjo į mane.

— Kodėl gi? Jie visi gaus pinigų. Bet ir jam gyvam esant, jei būtų paprašę, būtų gavę.

— O kaip jums atrodo, mis de Hevilend, kas jį nunuodijo?

— Nežinau, — pabrėžtinai abejingai atsakė ji. — Ir tai man kelia didelį nerimą. Man nepatinka, kad po namus vaikščioja kas nors iš Bordžos palikuonių. Policija tikriausiai apkaltins vargšę Brendą.

— O jūs manote, kad tai ne ji padarė?

— Sunku pasakyti. Ji visada man atrodė gana ribota ir neįdomi moteris. Ne, į nuodytoją ji, atrodo, nepanaši. Nors jei jauna dvidešimt ketverių metų moteris išteka už žmogaus, kuriam netrukus sukaks aštuoniasdešimt, visiškai aišku, kad ji tai daro dėl pinigų. Žinoma, ji tikisi netrukus tapti turtinga našle. Bet Aristidas buvo kaip reta gyvybingas žmogus. Net jo diabetas neprogresavo. Atrodė, kad jis gyvens ne mažiau kaip šimtą metų. Gal jai nusibodo laukti...

— Tokiu atveju... — pradėjau aš, bet nutilau.

— Tokiu atveju, — pratęsė mano mintį mis de Hevilend, — viskas šiek tiek paaiškėja. Žinoma, nemalonu, kad apie tai bus rašoma visuose laikraščiuose. Bet pagaliau ji juk mums ne giminė.

— O kitų versijų neturite? — paklausiau.

— Kokių kitų versijų aš begalėčiau turėti?

Ką gali žinoti? Aš įtariau, kad po nutrinta fetrine skrybėle yra man neprieinamų minčių.

Po žvaliais, kartais nelogiškais atsakymais, atrodo, slypėjo gana įtemptas protinis darbas. Vieną sekundę aš pagalvojau: ar ne tik pati mis de Hevilend nunuodijo Aristidą Lionidį...

Tokia mintis buvo visiškai priimtina. Aš mačiau, kaip piktai ir kerštingai ji sutrypė vargšą vijoklį.

Prisiminiau žodį, kurį keletą kartų ištarė Sofija. Žiaurumas.

Aš pašnairavau į Editą de Hevilend.

Jei atsirastų pakankamai rimta dingstis... Bet ką būtent Edita de Hevilend galėjo laikyti rimta dingstimi?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą, aš turėjau ją geriau pažinti.

6 skyrius

Centrinės durys buvo atviros. Mudu įėjome į nuostabiai erdvų vestibiulį, apstatytą gana kukliais baldais: poliruota tamsios spalvos ąžuolo mediena ir nublizgintas varis. Toliausiame krašte, kur paprastai būna laiptai į antrą aukštą, siena buvo iškalta baltomis plokštėmis.

— Ten gyveno mano svainis, — paaiškino mis de Hevilend. — O pirmajame aukšte įsikūrę Filipas ir Magda.

Mudu priėjome prie durų kairėje ir patekome į erdvią svetainę. Ji buvo iškalta šviesiai žydromis plokštėmis, baldai aptraukti sunkiu brokatu, ant kiekvieno stalo stovėjo ir ant sienų kabojo aktorių, šokėjų, scenų iš spektaklių nuotraukos, virš židinio puikavosi Dega nutapytos balerinos; ir aplinkui daugybė gėlių: glėbiai didžiulių rudų chrizantemų, gvazdikų, pamerktų vazose.

— Tikriausiai jūs norite susipažinti su Filipu? — paklausė mis de Hevilend.

Ar aš norėjau susipažinti su Filipu? Neturėjau jokio supratimo. Viena, ko norėjau, — tai pamatyti Sofiją. Tai man ir pasisekė. Ji karštai pritarė mano tėvo planui, bet pasišalino nuo scenos ir dabar tikriausiai kam nors nurodinėja, kiek žuvies atvežti, netgi užuomina nenurodžiusi man veiksmų eigos. Kaip aš turėjau prisistatyti Filipui Lionidžiui: kaip jaunuolis, svajojantis vesti jo dukterį, kaip atsitiktinis pažįstamas, užsukęs jos aplankyti (žinoma, ne tokiu metu!), arba pagaliau kaip policijos padėjėjas?

Mis de Hevilend neleido man galvoti. Beje, ji nė neklausinėjo manęs, ji greičiau teigė. Mis de Hevilend, supratau, buvo labiau linkusi teigti, o ne kankintis dėl iškylančių abejonių.

— Mums reikėtų eiti į biblioteką, — tarė ji.

Iš svetainės mudu išėjome į koridorių ir atsidūrėme kitame kambaryje.

Tai buvo didelė patalpa, pilna knygų, kurių buvo prikimštos ne tik lubas siekiančios spintos. Jos gulėjo ant kėdžių, stalų ir netgi ant grindų. Tačiau čia nebuvo netvarkos.

Kambaryje buvo vėsu. Ir oras čia buvo visai ne toks, kokį įsivaizdavau. Pajutau senų knygų ir lengvą vaško kvapą. Po sekundės supratau, kokio kvapo čia trūko. Tabako. Filipas Lionidis nerūkė.

Kai mudu įėjome, jis atsistojo — aukštas, maždaug penkiasdešimtmetis, nuostabiai gražus vyriškis. Aš tiek buvau prisiklausęs apie negražią Aristido Lionidžio išvaizdą, kad maniau, jog ir sūnus panašus į jį. Nesitikėjau išvysti tokius taisyklingus veido bruožus — tiesi nosis, nepriekaištingas veido ovalas, šviesūs žilstelėję plaukai, sušukuoti į viršų, graži kakta.

— Filipai, tai Čarlzas Heivordas, — tarė jam Edita de Hevilend.

— Laba diena!

Aš nežinojau, ar jis yra apie mane ką nors girdėjęs. Ranka, kurią jis man ištiesė, buvo šalta. Veide — jokio susidomėjimo. Todėl aš ėmiau nervintis. Jis stovėjo, kantriai ir abejingai žiūrėdamas į mane.

— Kurgi tie baisūs policininkai? — paklausė mis de Hevilend. — Ar jie buvo čia atėję?

— Man atrodo, kad vienas tuoj pat turi ateiti pasikalbėti su manimi, — jis žvilgtelėjo į vizitinę kortelę, gulinčią ant stalo, — vyresnysis inspektorius Teverneris.

— O kur jis dabar yra?

— Negaliu pasakyti, teta Edita. Tikriausiai viršuje.

— Pas Brendą?

— Nežinau.

Žiūrėjau į Filipą Lionidį ir niekaip negalėjau patikėti, kad greta jo galėjo būti padaryta žmogžudystė.

— Ar Magda jau atsikėlė?

— Nežinau. Ji paprastai keliasi ne anksčiau kaip vienuoliktą.

Tą pačią sekundę išgirdau moters balsą, greitakalbe beriantį žodžius. Tikriausiai tai ir buvo misis Filipas Lionidis. Man už nugaros atsidarė durys, ir į kambarį įsiveržė moteris. Nežinau kodėl, bet man pasirodė, kad kambaryje jų atsirado trys, o ne viena.

Viena ranka ji prilaikė šilkinio chalato skvernus, kitoje turėjo ilgą mundštuką su cigarete. Rusvi plaukai buvo išsidraikę. Veidas atrodė kažkoks keistas — ji dar nebuvo spėjusi pasidažyti. Jos didelės akys buvo žydros. Kalbėjo maloniu, truputį prikimusiu balsu, aiškiai tardama kiekvieną žodį.

— Brangusis, aš neištversiu, tiesiog neištversiu. Tik pagalvok, kas bus, kai ims rašyti laikraščiai? Ne, kol kas dar nieko neparašyta, bet bus, žinoma, bus parašyta, ir aš tiesiog negaliu apsispręsti, ką reikės vilktis, kai mums teks vykti pas teisėją. Matyt, reikėtų rengtis kukliai, bet ne juodai. O gal tamsios violetinės spalvos drabužiais? Deja, nebeturiu medžiagos. Be to, pamečiau to nenaudėlio, iš kurio pirkdavau, telefoną. Prisimeni, kažkur netoli garažo ties Šaftsberi aveniu? O jei važiuosime mašina, policija leisis įkandin ir ims manęs nemaloniai klausinėti! Ir ką gi jiems turėčiau atsakyti? Filipai, koks tu ramus! Kaip aš tau pavydžiu! Nejaugi tu nesupranti, kad mudu dabar negalime išvažiuoti iš tų baisių namų? O laisve, laisve! Kaip baisu, juk užmušė tėtį! Žinoma, jei jis būtų gyvas, mudu jokiu būdu nebūtume iš čia išvažiavę. Jis tikrai mus mylėjo, nors ta viršuje gyvenanti moteris labai norėjo, kad susipyktume. Neabejoju, jei mudu būtume išvažiavę ir palikę tėtį su ja vienus, nieko nebeturėtume! Baisi žmogysta! Juk tėčiui jau ėjo devyniasdešimtieji metai, taigi jokie giminystės ryšiai nebūtų nugalėję. Ši baisi moteris su juo buvo nuolat! Žinai, Filipai, dabar pats laikas suvaidinti Editą Tompson. Po šios žmogžudystės mes labai išgarsėsime. Bildemstainas sakė, kad gali gauti „Tespian“. Toji baisi eiliuota pjesė apie šachtininkus greit nebebus rodoma, o Editos Tompson vaidmuo nuostabus. Aš žinau, kad turiu tokią nosį, dėl kurios privalau vaidinti komedijose, bet žinai, Filipai, iš Editos Tompson vaidmens galima išgauti komedijoms būdingų motyvų. Man atrodo, kad pats autorius to nesuprato — komedija tik išryškina nerimą. Aš žinau, kaip reikėtų vaidinti — tai riboto proto apsimetėlė iki paskutinės minutės, kol...