Агата Кристи - Kreivas Nameliūkštis

— Dėkoju jums už norą išsamiai susipažinti su faktais. Prieš daug metų tėvas mus finansiškai aprūpino. Brolį jis paskyrė didžiosios savo firmos prezidentu ir akcijų savininku, visiškai jam patikėjo vadovavimą. Man jis davė, jo nuomone, adekvačią sumą, būtent šimtą penkiasdešimt tūkstančių svarų sterlingų vertybiniais popieriais, juos galiu panaudoti savo nuožiūra. Taip pat jis dosniai apdovanojo dvi mano seseris, kurios per tą laiką mirė.

— Bet jis pats tebebuvo labai turtingas žmogus?

— Ne, jis sau pasiliko gana kuklias pajamas. Sakė, kad nori turėti dėl ko gyventi. Ir nuo to laiko, — pirmą kartą Filipo veide šmėstelėjo kažkas panašaus į šypseną, — tėvas savo apsukrumo dėka tapo dar turtingesnis negu anksčiau.

— Ar jūsų brolis ir jūs pats persikėlėte gyventi į tą namą dėl... finansinių sunkumų?

— Jokiu būdu. Tik kad būtų patogiau. Tėvas seniai kvietė apsigyventi jo namuose. Tik todėl, — reikšmingai pridūrė Filipas, — kad aš labai mylėjau tėvą. Mano šeima čia persikėlė tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintaisiais metais. Buto nuomos nemokėdavau, bet savo mokesčių dalį atiduodavau.

— O jūsų brolis?

— Brolis čia persikėlė tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt trečiaisiais, kai, sprogus bombai, sugriuvo jo namas Londone.

— Misteri Lionidi, ar jūs žinote, kas parašyta tėvo testamente?

— Labai gerai žinau. Tėvas testamentą perrašė keturiasdešimt šeštaisiais. Jis to neslėpė, nes puikiai sutarė su visais šeimos nariais. Susikvietė mus visus, ir advokatas, jo paprašytas, perskaitė testamentą. Be abejo, jūs tai žinote. Misteris Geitskilas negalėjo to nuo mūsų nuslėpti. Šimtas tūkstančių neapmokestinamų svarų sterlingų teko mano pamotei kartu su gana solidžia suma, numatyta santuokos kontrakte. Kiti pinigai padalinti į tris lygias dalis: viena — man, kita— mano broliui, o trečioji— trims anūkams. Jis paliko didelį turtą, bet mokesčiai bus nemaži.

— Ar testamente kas nors pasakyta apie tarnus ar labdarą?

— Ne, nieko. Jei tarnai pasilieka dirbti, jiems mokama alga su kasmetiniu priedu.

— Atleiskite, misteri Lionidi, ar šiandien jums trūksta pinigų?

— Kaip jūs, vyresnysis inspektoriau, jau žinote, šiek tiek apsunkina gyvenimą pajamų mokestis, bet mūsų pajamų visiškai pakanka mano reikmėms ir žmonos išlaidoms. Be to, tėvas dažnai dovanodavo vertingų daiktų, ir jei būtų prireikę, visada būtų padėjęs. Patikėkite, pone, aš neturėjau jokio pagrindo laukti savo tėvo mirties, — aiškiai ir abejingai pridūrė Filipas.

— Prašau dovanoti, misteri Lionidi, jei jums kilo mintis, kad aš taip galėjau pagalvoti. Bet mums reikia žinoti viską. O dabar, atrodo, turėčiau pateikti jums keletą delikačių klausimų apie jūsų tėvo ir jo žmonos santykius. Ar tai buvo laiminga santuoka?

— Man atrodo, kad taip.

— Ar jiedu nesipykdavo?

— Atrodo, ne.

— Ar jų amžiaus skirtumas buvo didelis?

— Taip.

— Dar kartą atsiprašysiu, ar jūs pritarėte tėvo antrosioms vedyboms?

— Niekas mano sutikimo neklausė.

— Jūs neatsakėte į klausimą, misteri Lionidi.

— Jei jūs reikalaujate, tada atsakysiu: prisipažįstu, kad laikiau šias vedybas neapgalvotu žingsniu.

— Ar jūs šia tema kalbėjotės su tėvu?

— Aš sužinojau apie šias vedybas tada, kai jos jau buvo įvykusios.

— Ar ši žinia jus nustebino?

Filipas nieko neatsakė.

— Ar jums buvo skaudu dėl tokio tėvo poelgio?

— Tėvas turėjo teisę pasielgti taip, kaip jam atrodė geriau.

— Ar jūsų santykiai su misis Lionidi buvo geri?

— Visiškai.

— Ar juos galima pavadinti draugiškais?

— Mes retai matėmės.

Vyresnysis inspektorius Teverneris nusprendė pakeisti pokalbio temą.

— Ar jūs galite ką nors pasakyti apie misterį Lorensą Brauną?

— Deja, ne. Jį samdė mano tėvas.

— Bet jis buvo pasamdytas jūsų, misteri Lionidi, vaikams mokyti.

— Taip. Mano sūnus yra sirgęs poliomielitu — laimė, lengva forma, todėl mums gydytojai patarė mokyti jį namie. Tėvas pasiūlė, kad jis ir mano jaunesnioji duktė Džozefina mokytųsi pas privatų pedagogą — tuo metu pasirinkimas buvo gana ribotas, kadangi pedagogas turėjo būti atleistas nuo karo tarnybos. Rekomendacijos, kurias pateikė jaunuolis, visiškai patenkino tėvą ir tetą, kuri nuolat rūpinosi vaikų auklėjimu, ir aš neprieštaravau. Turėčiau pasakyti, kad jam, kaip pedagogui, aš neturiu jokių pretenzijų, nes vyrukas sąžiningai atlieka savo pareigas.

— Ar jo kambarys yra toje namo dalyje, kur gyveno jūsų tėvas?

— Ten daugiau vietos.

— Ar jums niekada nekilo įtarimas, kad tarp jūsų pamotės ir Lorenso Brauno yra užsimezgę artimi santykiai?

— Man nepasitaikė pamatyti nieko įtartina.

— Gal esate girdėjęs kokių nors apkalbų šia tema?

— Aš nesiklausau gandų, vyresnysis inspektoriau.

— Esu linkęs tuo tikėti, — atsiliepė inspektorius Teverneris. — Taigi jūs nieko bloga nepastebėjote, negirdėjote ir pats nesakėte?

— Jei jus, vyresnysis inspektoriau, patenkina tokia atsakymo formuluotė, — ne.

Inspektorius Teverneris atsistojo.

— Ką gi, — tarė jis. — Ačiū jums, misteri Lionidi.

Aš nepastebimai šmurkštelėjau pro duris paskui jį.

— Slidus tarsi žuvis, — pasakė Teverneris.

7 skyrius

— O dabar, — pasakė Teverneris, — eisime pasikalbėti su misis Filip, kuri scenoje yra Magda Vest.

— Ar ji gera aktorė? — paklausiau. — Aš apie ją girdėjau ir, atrodo, mačiau keliuose spektakliuose, tik neprisimenu, kur ir kada.

— Ji viena iš tų aktorių, kurioms šiek tiek sekėsi, — tarė Teverneris. — Gal dukart vaidino svarbiausius vaidmenis Vest Endo teatruose, iškovojo populiarumą, o dabar dalyvauja vaidinimuose, rengiamuose rinktinei publikai, taip pat sekmadieniais klubuose vykstančiuose spektakliuose. Tiesą pasakius, jai trukdo tai, kad nereikia užsidirbti pinigų pragyvenimui. Ji gali rodyti kaprizus ir pasirinkti vaidmenis, kurie jai pačiai patinka, ir netgi retkarčiais pinigais paremti pjesę, kurioje jai yra patikęs vaidmuo. Paprastai tokios pjesės nenusiseka. Pagaliau ji iš profesionalės tapo mėgėja. Ji — nebloga aktorė, ypač moka atlikti komedijų vaidmenis, bet prodiuseriai jos nemėgsta, sako, kad yra per daug nepriklausoma ir trikdo trupės ramybę — dėl jos kaltės trupės nariai vaidijasi, įsivelia į intrigas. Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, bet aktoriai jos iš tikrųjų nemėgsta.

— Mama laukia jūsų, vyresnysis inspektoriau, — tarė iš svetainės atėjusi Sofija.

Aš nuėjau paskui Tevernerį į didelę svetainę. Iš pradžių net nepažinau moters, sėdinčios ant prabangios sofos.

Ryškiai rusvi plaukai buvo sušukuoti kaip Eduardų laikais, ji vilkėjo gerai pasiūtą pilką kostiumėlį ir rausvą plisuotą palaidinukę, papuoštą prie kaklo nedideliu brangakmeniu. Pirmą kartą pastebėjau, kokia graži jos truputį riesta nosis. Ji man priminė Atėnę Seiler, ir sunku buvo patikėti, kad tai ta pati vaidinga moteris, įsiveržusi į Filipo kabinetą.

— Ar jūs esate inspektorius Teverneris? — paklausė ji. — Prašau sėstis. Rūkote? Koks baisus įvykis! Niekaip negaliu patikėti, kad taip įvyko.

Ji kalbėjo tyliai, ramiai — kaip žmogus, kuris iš visų jėgų stengiasi tvardytis.

— Prašom pasakyti, kuo galiu būti jums naudinga? — tęsė ji.

— Dėkoju jums, misis Lionidis. Kur jūs buvote tuo metu, kai įvyko tragedija?

— Greičiausiai važiavau iš Londono namo. Mudvi su drauge papietavome „Aivi“. Vėliau nuėjome į sezono madų parodą. Su draugais pasėdėjome „Berklyje“. Ir išvažiavau namo. O kai parvažiavau, sužinojau, kad mano uošvį tikriausiai ištiko širdies smūgis. Ir jis... mirė. — Jos balsas sudrebėjo.