Агата Кристи - Kreivas Nameliūkštis

— Ar jūsų santykiai su uošviu, misis Lionidis, buvo geri?

— Taip, visiškai. — Ir tyliai pridūrė: — Aš jį nelabai mėgau.

— Kodėl?

— Man ne prie širdies buvo jo gyvenimo tikslai ir jų siekimo būdai.

— O su misis Brenda Lionidis?

— Su Brenda? Aš su ja mažai bendravau.

— Kaip jums atrodo, ar jos ir misterio Lorenso Brauno santykiai buvo kuo nors ypatingi?

— Jūs norite pasakyti — ar tarp jų būta romano? Nemanau. Nors, tiesą pasakius, tiesiog nežinau.

Jos balsas atrodė abejingas.

Į kambarį įsiveržė Rodžeris Lionidis, kuris ir vėl priminė man pūkuotą kamanę.

— Man sutrukdė ateiti, atleiskite, — paaiškino jis. — Kalbėjausi telefonu. Klausau jūsų, inspektoriau. Ar yra naujienų? Kokia buvo tėvo mirties priežastis?

— Jūsų tėvas apsinuodijo ezerinu.

— Ką? O Dieve! Vadinasi, tai padarė ta moteris! Negalėjo sulaukti! Jis ištraukė ją iš paplavų duobės, o ji štai kaip atsilygino! Ramiai, abejingai jį nužudė! Viešpatie, aš negaliu susitvardyti, apie tai pagalvojęs.

— Ar jūs turite pagrindą taip manyti? — paklausė Teverneris.

Rodžeris žirgliojo po kambarį pirmyn atgal ir pešiojo savo plaukus.

— Pagrindą? O kas gi dar galėjo tai padaryti? Aš niekada ja nepasitikėjau, visada jos nemėgau! Ir niekam iš mūsų ji nepatiko. Mudviem su Filipu pasidarė baisu, kai vieną gražią dieną tėvas parvedė ją namo ir pareiškė, kad vedė! Sulaukęs tokio amžiaus! Beprotybė, tikra beprotybė! Mano tėvas buvo nuostabus žmogus, inspektoriau. Jo protas tebebuvo kaip keturiasdešimtmečio. Už visa tai, ką turiu, aš privalau būti dėkingas jam. Jis niekada neatsisakydavo padėti, nė karto neatsakė. Tai aš jį išdaviau... Kai apie tai pagalvoju...

Jis sunkiai klestelėjo ant kėdės. Žmona tylėdama atsistojo greta.

— Užteks, Rodžeri. Nesinervink.

— Žinau, mieloji, žinau. — Jis paėmė žmonos ranką. — Bet kaip man nusiraminti? Kaip susitvardyti?

— Mes visi privalome tvardytis, Rodžeri. Vyresniajam inspektoriui Teverneriui reikia tavo pagalbos.

— Visiškai teisingai, misis Lionidis.

— Žinote, ką aš dabar norėčiau padaryti? — sušuko Rodžeris. — Norėčiau savo rankomis pasmaugti tą moterį. Neleido senukui dar keletą metų pagyventi. Jei ji dabar būtų čia... — jis įširdęs pašoko ir suspaudė kumščius, — aš jai galvą nusukčiau, galvą nusukčiau...

— Rodžeri! — tyliai sudraudė jį Klemensą.

Jis sukluso.

— Atleisk, brangioji. — Jis pasisuko į mus. — Ir jūs man atleiskite. Aš negalėjau susitvardyti. Atleiskite. — Ir vėl išbėgo iš kambario.

— O iš tikrųjų jis labai ramus žmogus, — šyptelėjo Klemensą Lionidis.

Išgirdęs šiuos žodžius, Teverneris pagarbiai nusilenkė.

Vėliau vėl klausinėjo.

Klemensą Lionidis atsakinėjo trumpai ir aiškiai.

Tą dieną, kai mirė tėvas, Rodžeris Lionidis buvo Londone, „Associated Catering“ būstinėje Boks Hause. Grįžo tuoj po vidurdienio ir kaip visada kurį laiką pabuvo su tėvu. Ji pati dieną kaip paprastai buvo darbe, Lemberto institute Goverstrite. Namo grįžo po šeštos.

— Ar jūs matėte savo uošvį?

— Ne. Paskutinį kartą aš jį mačiau išvakarėse. Po pietų kartu gėrėme kavą.

— Vadinasi, mirties dieną jo nematėte?

— Ne. Tiesą sakant, aš jau ruošiausi eiti pas jį, nes Rodžeris pamanė, kad paliko pas jį savo pypkę, beje, gana vertingą, bet pasirodė, kad pamiršo ją vestibiulyje ant staliuko, todėl senuko man neteko trukdyti.

— O kada jūs sužinojote, kad jam bloga?

— Atbėgo Brenda. Tai atsitiko tuoj pat, kai laikrodis išmušė pusę septynių.

Aš žinojau, kad klausimai neturi jokios reikšmės, bet mačiau, kaip inspektorius Teverneris įdėmiai žiūri į priešais jį sėdinčią moterį. Jis pateikė dar keletą klausimų, susijusių su jos darbu Londone. Klemensą atsakė, kad studijuoja radiacijos poveikį skylant branduoliui.

— Tai yra jūs iš esmės dirbate su atomine bomba?

— Taip. Tik mūsų institutas domisi ne jos griaunamąja jėga, bet nukentėjusių nuo radiacijos gydymu.

Teverneris pareiškė, kad nori apžiūrėti namo dalį, kurioje jie gyvena. Ji iš pradžių nustebo, bet vėliau patenkino jo prašymą. Miegamasis su dviem vienodomis lovomis, užtiestomis baltomis lovatiesėmis, nedaug tualeto reikmenų — visa tai man priminė ligoninės palatą arba vienuolyno celę. Vonioje irgi jokių puošmenų ir tik kelios kosmetikos priemonės. Virtuvėje buvo labai švaru, čia nestigo buities prietaisų, palengvinančių moters darbą. Paskui mudu priėjome prie durų, kurias atidariusi Klemensą tarė:

— O tai — mano vyro kambarys.

— Įeikite, — sušuko Rodžeris.

Aš lengviau atsidusau. Nepriekaištinga visų patalpų švara jau ėmė mane erzinti. Šis kambarys atitiko savininko skonį ir įpročius. Jame stovėjo didžiulis švediškas biuras, padengtas tabako pelenais, apšnerkštas nuorūkomis ir popieriais, prie jo stovėjo tokie pat apskurę dideli foteliai. Ant grindų gulėjo persiškas kilimas. Sienos buvo nukabinėtos išblukusiomis moksleivių, kriketo žaidėjų, kariškių nuotraukomis, akvarelėmis, vaizduojančiomis dykumą ir minaretus, burlaivius, jūrų tolius ir saulėlydžius. Šis kambarys buvo mielas ir priklausė simpatingam, komunikabiliam ir maloniam vyriškiui.

Rodžeris, nerangiai trypdamas vietoje, pilstė iš grafino į stiklines kažkokį skystį ir rinko nuo fotelių knygas bei popierius.

— Atleiskite už netvarką. Ištraukiau visus popierius ir išmetu nereikalingus. Gal išgertumėte? — Inspektorius atsisakė. Aš sutikau. — Atleiskite man, — tęsė Rodžeris, ištiesdamas man stiklinę, bet žiūrėdamas į Tevernerį, — kad nesugebėjau susitvardyti.

Jis kaltai apsižvalgė, bet Klemensą Lionidis liko už durų.

— Ji puiki moteris, — tarė jis. — Kalbu apie savo žmoną. Nors dedasi tokie dalykai, ji puikiai laikosi, puikiai. Negaliu apsakyti, kaip aš gėriuosi šia moterimi. O juk prieš mūsų vestuves jai teko įveikti tiek sunkumų! Jei neprieštarausite, aš jums apie tai papasakosiu. Jos pirmasis vyras buvo puikus žmogus, tiksliau, turėjo išmintingą galvą, užtat sveikata pasigirti negalėjo, sirgo tuberkulioze. Jis buvo rimtai susidomėjęs kristalografija. Uždirbdavo nedaug, o triūsė kiek galėdamas, mesti darbo nenorėjo. Štai jai ir teko dirbti iš visų jėgų, jį iš esmės išlaikyti, žinant, kad greit mirs. Ir niekas neišgirdo nė vieno jos skundo, nė žodžio apie nuovargį. Nuolat tvirtino, kad yra laiminga. Paskui jis mirė, o ji labai sielojosi. Pagaliau sutiko už manęs ištekėti. Aš džiaugiausi, kad galiu leisti jai pailsėti, palepinti ją, norėjau, kad ji mestų darbą, bet ji manė, kad per karą turi dirbti, ir tebedirba iki šiol. Bet ji puiki moteris, ir kiekvienas vyras apie tokią gali tik svajoti. Taip, man pasisekė! Dėl jos galėčiau viską padaryti!

Teverneris jam bandė pritarti, o vėliau vėl perėjo prie savo įprastų klausimų. Kada jis pirmą kartą išgirdęs, kad tėvui bloga?

— Pas mane atbėgo Brenda. Tėvas susirgęs, — tarė ji, — atrodo, jį traukiąs mėšlungis. Prieš tragediją aš pusvalandį buvau su juo. Tėvas puikiausiai jautėsi. Kai Brenda pranešė, kad tėvui bloga, puoliau pas Filipą. Šis iškvietė gydytoją. Aš... Mes nieko negalėjome padaryti. Žinoma, man nė į galvą negalėjo ateiti mintis, kad čia kažkieno nešvarus darbas. Nešvarus? Aš pasakiau „Nešvarus“? Viešpatie, kaip šis žodis čia netinka!

Vargais negalais mudviem su Teverneriu pasisekė išeiti iš Rodžerio Lionidžio kambario, kuriame virė emocijos, ir mudu vėl atsidūrėme priešais duris laiptų aikštelėje.