Агата Кристи: Kreivas Nameliūkštis

Ji mostelėjo ranka, ir cigaretė nukrito ant poliruoto raudonmedžio stalo, prie kurio sėdėjo Filipas. Jis ramiai pakėlė rusenančią cigaretę ir metėją į popierių pintinę.

— ... Kol, — sušnibždėjo Magda Lionidis, ir jos akys išsiplėtė, o veido išraiška pasikeitė: — kol ištiko baisus siaubas...

Keliolika sekundžių jos veide atsispindėjo beprotiškas siaubas, o paskui ji vėl aprimo ir atrodė panaši į sutrikusį vaiką, kuris tuoj pat gali pravirkti.

Netrukus veide nebeliko jokių emocijų, ir ji dalykiškai kreipėsi į mane:

— Ar jums neatrodo, kad būtent taip reikia vaidinti Editą Tompson?

— Būtent taip, — atsakiau. Aš buvau primiršęs, kas tokia ta Edita Tompson, bet labai norėjau susidraugauti su Sofijos motina.

— Juk ji panaši į Brendą, tiesa? — patikslino Magda. — Žinote, anksčiau ši mintis man nė į galvą neateidavo. Labai įdomu. Gal reikėtų apie tai užsiminti inspektoriui?

Prie rašomojo stalo sėdintis žmogus truputį paniuro.

— Man atrodo, Magda, tau nėra jokio reikalo su juo susitikti, — tarė jis, — aš pats galiu atsakyti į visus jo pateiktus klausimus.

— Nėra reikalo susitikti? — sušuko ji. — Kodėl? Aš būtinai turiu su juo susitikti. Brangusis, tu visai neturi vaizduotės! Tu nesupranti, kad smulkmenos gali būti labai svarbios. Jis nori sužinoti, kaip ir kada viskas įvyko, visas smulkiausias detales, kurias pastebi, bet tuo metu neteiki joms jokios reikšmės...

— Mama, — tarė į kambarį įėjusi Sofija, — inspektoriui meluoti nevalia.

— Sofija, brangioji...

— Aš žinau, brangioji, kad tu jau esi pasiruošusi suvaidinti puikų spektaklį, bet to daryti neverta. Jokiu būdu...

— Kvailystė! Juk tu žinai...

— Žinau. Tu šį kartą norėtum suvaidinti visiškai kitaip. Beveik pašnibždomis, beveik nieko nepasakydama, kalbėdama užuominomis, ginsi šeimos garbę...

Magdos Lionidis veide atsirado naivi, vaikiška išraiška.

— Brangioji, — pradėjo ji, — nejaugi tu tikrai manai...

— Taip. Pamiršk šitai, noriu tave įspėti.

Ir kai motinos veide vėl nušvito šypsena, Sofija pridūrė:

— Aš paruošiau tau šokolado. Puodukas yra svetainėje.

— Oi, gerai, nes aš mirštu iš bado...

Ji sustojo tarpduryje.

— Jūs neįsivaizduojate, — kreipėsi ji neva į mane, neva į lentyną su knygomis, esančią virš mano galvos, — kaip puiku turėti dukterį!

Ir, tarusi šiuos žodžius, išėjo.

— Vienas Dievas težino, ko ji prikalbės policijai, — tarė mis Hevilend.

— Viskas bus gerai, — atsiliepė Sofija.

— Ji gali pasakyti viską, ką tik nori.

— Nesijaudink, — nenusileido Sofija. — Ji vaidins taip, kaip lieps režisierius. O režisierius būsiu aš!

Ir išėjo paskui motiną, bet netrukus grįžo:

— Tėti, vyresnysis inspektorius Teverneris nori su tavimi pasikalbėti. Ar tu neprieštarausi, jei Čarlzas klausysis jūsų pokalbio?

Man pasirodė, kad Filipas Lionidis truputį sutriko. Nieko keista. Bet tuoj pat jam padėjo jo nuostabus flegmatiškumas.

— Žinoma, ne, — tyliai sumurmėjo jis.

Įėjo vyresnysis inspektorius Teverneris, solidus, patikimas, pasiruošęs veikti, ir nerimas kažkur dingo.

„Truputį pakentėkite, — atrodė, tarsi bylojo jo elgesys, — netrukus mes išeisime iš šių namų visiems laikams, ir aš dėl to labiausiai džiaugsiuosi. Neužsibūsime čia nė minutės, patikėkite...“ Nesuprantu, kaip jam pasisekė tai įteigti, neištarus nė vieno žodžio, vien prisitraukus kėdę prie rašomojo stalo. Aš kukliai atsisėdau tolėliau...

— Klausau jūsų, vyresnysis inspektoriau, — tarė Filipas.

— Tikriausiai manęs neprireiks? — staiga paklausė mis de Hevilend. — Vėliau, jei neprieštarausite, norėčiau pasikalbėti su jumis...

— Žinoma, ne. Aš būsiu viršuje.

Ir ji išėjo, sandariai uždariusi duris.

— Klausau, — pakartojo Filipas.

— Aš žinau, kad jūs labai užsiėmęs, todėl stengsiuosi ilgai nesutrukdyti. Turiu išduoti jums paslaptį, kad mūsų įtarinėjimai pasitvirtino. Jūsų tėvas nužudytas. Nunuodytas didele fizostigmino, kuris dažniau vadinamas ezerinu, doze.

Filipas palenkė galvą. Neatrodė, kad būtų susijaudinęs.

— Nežinau, ar tai jums kelia kokių nors minčių? — tęsė Teverneris.

— Kokios gali būti mintys? Aš, pavyzdžiui, manau, kad tėvas pats per klaidą galėjo išgerti nuodų.

— Ar jūs iš tikrųjų taip manote, misteri Lionidi?

— Taip, man atrodo, kad tai visiškai įmanoma. Jam buvo beveik devyniasdešimt metų, matė blogai...

— Ir todėl supylė akių lašus į insulino buteliuką? Nejaugi jūs iš tikrųjų tuo tikite, misteri Lionidi?

Filipas nieko neatsakė, jo veidas tapo dar labiau neįžvelgiamas.

— Šiukšliavamzdyje mes radome buteliuką nuo akių lašų be jokių pirštų atspaudų, o šis faktas vertas dėmesio. Įprastomis sąlygomis ant jo turėtų likti arba jūsų tėvo, arba jo žmonos, arba liokajaus pirštų atspaudai...

Filipas Lionidis sukluso.

— Kuo čia dėtas liokajus? — paklausė jis. — Kuo čia dėtas Džonsonas?

— Jūs manote, kad Džonsonas galėjo padaryti nusikaltimą? Žinoma, jis turėjo galimybę. Bet kai kalbame apie nusikaltimo motyvus, mes nieko sugalvoti negalime. Jūsų tėvas jam kasmet padidindavo algą. Kasmet pridėdavo vis didesnę ir didesnę sumą. Jūsų tėvas leido jam suprasti, jog taip elgiasi todėl, kad nereikėtų palikti jam turto pagal testamentą. Šis priedas prie algos dabar, Džonsonui atitarnavus septynerius metus, sudarė nemažą sumą. Iš to išeina, kad Džonsonas buvo suinteresuotas, kad jūsų tėvas kuo ilgiau gyventų. Dar daugiau — jiedu puikiai sutarė. Tai puikus ir savo šeimininkams ištikimas tarnas. — Teverneris nutilo. — Ne, Džonsono mes neįtariame.

— Suprantu, — tyliai atsakė Filipas.

— O dabar, misteri Lionidi, gal smulkiai papasakotumėte, ką jūs veikėte tą dieną, kai mirė jūsų tėvas?

— Žinoma, vyresnysis inspektoriau. Visą tą dieną aš išbuvau šiame kambaryje, buvau išėjęs tik į valgomąjį.

— Ar jūs matėte tėvą?

— Aš su juo pasisveikinau rytą per pusryčius. Kaip visada.

— Ar jūs buvote su juo pasilikę dviese?

— Ne. Valgomajame buvo ir mano pamotė.

— Ar jis elgėsi kaip paprastai?

— Bent jau neatrodė, kad jis turi tą dieną mirti, — su pašaipėle atsakė Filipas.

— Ta namo dalis, kurioje gyveno jūsų tėvas, visiškai atskirta nuo šitos?

— Taip. Ten galima patekti tik pro vestibiulio duris.

— Ar durys paprastai būna užrakintos?

— Ne.

— Niekada?

— Kiek žinau, niekada.

— Vadinasi, ten gali patekti bet koks žmogus?

— Žinoma. Atitverta buvo tam, kad būtų patogiau.

— Kada jūs sužinojote, kad mirė tėvas?

— Mano brolis Rodžeris, kuris gyvena antrame aukšte, vakarų pusėje, atbėgęs čia, pranešė, kad tėvą ištiko apopleksijos priepuolis. Jam blogai, sunku kvėpuoti.

— Ir kaip jūs reagavote?

— Aš paskambinau gydytojui, nes kažkodėl dar niekas to nebuvo padaręs. Gydytojo nebuvo, bet aš paprašiau pasakyti, kad jis tuoj pat pas mus atvyktų. O vėliau nuėjau viršun.

— O ten?..

— Tėvas buvo labai silpnas. Jis mirė dar prieš atvažiuojant gydytojui.

Neatrodė, kad Filipas jaudintųsi. Jis tiesiog konstatavo tai, kas įvyko.

— O kur buvo kiti šeimos nariai?

— Mano žmona buvo išvažiavusi į Londoną. Ji netrukus grįžo. Sofijos, atrodo, irgi nebuvo. Justas ir Džozefina buvo namie.

— Misteri Lionidi, tikiuosi, kad jūs mane teisingai suprasite, jei paklausiu, kaip jūsų tėvo mirtis pakeis jūsų finansinę padėtį?