Агата Кристи - Kreivas Nameliūkštis

Aš nusprendžiau trumpam pamiršti Brendą ir apmąstyti Sofijos ištartus žodžius, kurie mane nejuokais išgąsdino.

— Kodėl tu sakei, kad tau baisu? — paklausiau.

Sofija sudrebėjo ir suspaudė kumščius.

— Todėl, kad taip yra, — tyliai atsakė. — Ir aš labai noriu, Čarlzai, kad tu tai suprastum. Matai, mes esame ypatinga šeima... Mes žiaurūs. Tiesa, kiekvienas savaip. Štai dėl to man ir baisu: kiekvienas savaip žiaurus.

Ji tikriausiai pastebėjo, kad mano veide pasirodė keista išraiška.

— Aš pasistengsiu paaiškinti, apie ką kalbu, — karštai prakalbo ji. — Štai, pavyzdžiui, senelis. Kartą, pasakodamas apie savo jaunystės metus Smirnoje, jis netyčia užsiminė, kad nudūrė du žmones. Jie dėl kažko susiginčijo, kažkas kažką įžeidė, bet jis apie savo poelgį kalbėjo taip, tarsi tai būtų smulkmena. Vėliau tai net pamiršo. Bet čia, Anglijoje, jo žodžiai skambėjo keistai.

Aš linktelėjau.

— Tai buvo viena žiaurumo apraiška, — tęsė Sofija, — o štai senelė — aš jos beveik neprisimenu, bet apie ją nemažai girdėjau, — man atrodo, jos žiaurumas atsirado dėl kažkokios vaizduotės stokos, ir tai ji paveldėjo iš aistringų medžiotojų generolų, savo protėvių. Šie daugiau nieko ir nemokėjo, tik šaudyti. Iš jų senelė buvo paveldėjusi pasipūtimą ir įsitikinimą savo teisumu, todėl nebijojo atsakomybės sprendžiant gyvenimo ir mirties klausimus.

— Ar tavo išvados nėra pernelyg išpūstos?

— Gali būti. Bet aš visada prisibijodavau tokių žmonių. Tikėjimas savo teisumu gimdo žiaurumą. Dabar pakalbėkime apie mano mamą. Ji — aktorė, labai žavinga moteris, bet stokoja saiko. Ji priklauso tokių egoistų kategorijai, kurie žiūri į žmones ir įvykius vien iš savo pozicijų. Tiesą sakant, kartais dėl to būna baisu. O Klemensą, dėdės Rodžerio žmona, — mokslininkė, ji atlieka kažkokius svarbius tyrinėjimus, bet yra per daug flegmatiška ir abejinga, todėl jai taip pat svetimas gailestis. Dėdė Rodžeris — visiška priešingybė. Jis nepaprastai geraširdis ir kitus mylintis žmogus, bet turi bjaurų charakterį. Jis visiškai nemoka tvardytis ir kartais nesupranta ką darąs. O mano tėvas... — Ji ilgam nutilo. — Mano tėvas — atvirkščiai — per daug sugeba save kontroliuoti. Niekada nežinosi, ką jis galvoja, jis niekada neparodo savo jausmų. Man atrodo, kad jis tokiu būdu apsisaugo nuo mamos emocijų protrūkių, bet kartais... man tai kelia nerimą.

— Mano brangioji, — tariau, — be reikalo graužiesi. Pagaliau tikriausiai bet kuris žmogus gali būti žudikas.

— Taip, tai tiesa. Netgi aš.

— Tik jau ne tu!

— O, taip, Čarlzai, ir aš nesu išimtis. Man atrodo, kad aš visiškai galėčiau ką nors nužudyti... — Patylėjusi kelias sekundes, ji pridūrė: — Bet tik ne dėl menkniekio!

Aš nusijuokiau. Negalėjau nenusijuokti. Ir Sofija nusišypsojo.

— Galbūt aš ir kvaila, — pasakė ji, — bet mudu privalome sužinoti tiesą apie senelio mirtį. Privalome. Jei tik nusikaltėlė pasirodytų besanti Brenda...

Man kažkodėl pasidarė gaila Brendos Lionidis.

5 skyrius

Takeliu prie mūsų artėjo aukšta moteris. Ji buvo užsidėjusi nutrintą fetrinę skrybėlę, vilkėjo apsmukusį sijoną ir platų vilnonį megztinį.

— Tai teta Edita, — pasakė Sofija.

Moteris dažnai sustodavo, pasilenkdavo nuskinti gėlių, augančių takelio pakraščiuose, paskui ir vėl ėjo link mūsų. Aš atsistojau.

— Tai Čarlzas Heivordas, teta Edita. Čarlzai, tai mano teta — mis de Hevilend.

Editai de Hevilend iš pažiūros galėjai duoti apie septyniasdešimt metų. Ant jos galvos styrojo netvarkingų žilų plaukų kupeta. Vėjo nugairintas veidas, skvarbus žvilgsnis.

— Laba diena, — pasisveikino ji. — Aš apie jus esu girdėjusi. Grįžote iš Rytų. Kaip sekasi jūsų tėvui?

Šiek tiek nusistebėjęs aš atsakiau, kad neblogai.

— Aš jį pažinojau, kai jis tebebuvo vaikas, — tarė mis de Hevilend. — Bendraudavome su jo motina. Jūs esate į ją panašus. Atvažiavote mums padėti ar atvirkščiai?

— Tikiuosi, kad padėti, — drovėdamasis atsakiau.

— Pagalba mums reikalinga, — linktelėjo ji. — Po namus vaikšto policininkai. Kur bepasisuksi, visur jie. Kai kurie man nepatinka. Jaunuolis, baigęs padorią mokyklą, neturėtų eiti dirbti į policiją. Šiomis dienomis mačiau, kaip Moiros Kainui sūnus reguliuoja eismą prie Marbl Arčo. Nesuprasi, kas dedasi. — Ji kreipėsi į Sofiją. — Sofija, tavęs ieško auklė. Reikia parūpinti žuvies.

— Eisiu paskambinti žuvininkui, — tarė Sofija.

Ir sparčiai nužingsniavo namo. Mis de Hevilend apsisuko ir lėtai ėjo ta pačia kryptimi. Aš žingsniavau greta.

— Nežinau, ką mes darytume be auklės, — tarė mis de Hevilend. — Beveik visi turi senas aukles. Jos paskui grįžta į šeimą, skalbia, lygina, gamina maistą ir dirba kitus namų ruošos darbus. Ištikimos. Mūsiškę aš pati suradau prieš daugelį metų.

Ji pasilenkė ir truktelėjo kažkokią vijoklę piktžolę.

— Nemėgstu tų vijoklių! Bjauriausios piktžolės. Apsiveja aplink gėlę ir ją smaugia. Ir išrauti su šaknimis nesiseka.

Ir sutrypė išrautą stiebą.

— Į mūsų šeimą atėjo nelaimė, Čarlzai Heivordai, — tarė ji, rodydama į namą. — Ką apie tai mano policija? Nors man tikriausiai nederėtų užduoti tokio klausimo. Nesinori tikėti, kad Aristidą kas nors būtų nunuodijęs. Ir, tiesą pasakius, nesitiki, kad jo jau nebėra tarp gyvųjų. Man jis niekada nepatiko, niekad! Bet negaliu susitaikyti su mintimi, kad jo nebėra! Be jo namai taip... ištuštėjo.

Aš tylėjau. Nors Edita de Hevilend ir turėjo įprotį šokinėti nuo vienos minties prie kitos, ji tikriausiai nusprendė nugrimzti į prisiminimus.

— Šįryt aš pagalvojau: kaip seniai gyvenu šiuose namuose. Daugiau kaip keturiasdešimt metų. Persikėliau, kai mirė sesuo. Jis pats paprašė persikraustyti. Septyni vaikai, mažiausiam tik metukai... Nenorėjau, kad juos auklėtų italė. Man visada atrodė, kad ji kažkuo... užkerėjo mano Marsiją. Šlykšti užsienietė! Jis suteikė man visišką laisvę, privalau tai pripažinti. Auklės, guvernantės, privačios mokyklos. Ir sveikas maistas, kurio reikia vaikams, o ne tie aštrūs patiekalai, kuriuos jis mėgo valgyti.

— Ir nuo to laiko čia gyvenate? — sumurmėjau aš.

— Taip. Žinoma, keista... Aš galėjau išvažiuoti, kai vaikai užaugo ir sukūrė šeimas... Bet tada aš labai susidomėjau sodininkyste. Be to, juk dar buvo Filipas. Jei žmogus veda aktorę, jis negali tikėtis turėti šeimos židinį. Nesuprantu, kam aktorės gimdo vaikus. Vos vaikelis ateina į pasaulį, jos pameta jį likimo valiai ir važiuoja vaidinti į Edinburgą ar dar toliau. Filipas teisingai pasielgė, persikėlęs čia su savo knygomis.

— O ką Filipas Lionidis veikia?

— Rašo knygas. Nesuprantu, kam jam to reikia. Niekas jų neskaito. Apie kažkokius mažai žinomus istorinius įvykius. Tikriausiai jūs niekada apie tokį rašytoją negirdėjote, ar ne?

— Taip, — prisipažinau.

— Jis turi per daug pinigų, štai kur nelaimė, — paaiškino mis de Hevilend. — Dauguma žmonių negali leisti sau tokių keistenybių, nes jiems reikia užsidirbti pragyvenimui.

— Ar jo knygos neduoda pelno?

— Žinoma, ne. Jis laikomas dideliu autoritetu kai kuriais istorijos mokslo klausimais ir taip toliau. Bet pinigų iš savo knygų jis nė nesistengia uždirbti — Aristidas skyrė jam fantastišką sumą — šimtą tūkstančių svarų sterlingų, iš procentų jis ir gyvena. Kad nereikėtų galvoti, kaip visi gyvens po jo mirties, Aristidas dar gyvas būdamas padarė juos visus nepriklausomus. Rodžeris valdo „Associated Catering“, tai yra rūpinasi restoranų aptarnavimo problemomis. Sofija gauna didelę subsidiją. Vaikams asignuoti pinigai sutvarkyti kaip reikiant.