Агата Кристи: Kreivas Nameliūkštis

— Dėl pinigų? — paklausiau.

— Ne, — papurtė galvą tėvas. — Tai buvo santuoka iš meilės. Ji sutiko Lionidį, kai šis organizavo jos draugės vestuvių puotą, ir jį įsimylėjo. Tėvai nepritarė jos pasirinkimui, bet nesugebėjo atkalbėti. Sakau jums, šis žmogus buvo žavus. Kažkoks egzotikos ir nenuilstančios energijos derinys, ir tai negalėjo nežavėti. Savojoje aplinkoje merginai buvo neišpasakytai nuobodu.

— Ir santuoka buvo sėkminga?

— Kad ir keista, labai sėkminga. Žinoma, jiedu neturėjo bendrų draugų — tuo metu dideli pinigai dar neužtušuodavo klasikinių skirtumų, bet jiems tai nerūpėjo. Jiedu lengvai išsiversdavo be draugų. Svinli Dine jis pastatė kažkokį keistą namą, jiedu ten apsigyveno, ir pasaulį išvydo aštuoni vaikai.

— Tikra šeimos kronika!

— Lionidis pasielgė ganėtinai protingai, pasirinkdamas Svinli Diną. Tuo metu jis nebuvo toks populiarus. Antroji ir trečioji golfo aikštelės dar nebuvo įrengtos, ten gyveno senbuviai, aistringi sodininkai (jiems misis Lionidis patikdavo) ir turtuoliai iš miesto, kurie troško bendrauti su Lionidžių šeima. Taigi jiedu galėjo pasirinkti širdžiai mielų draugų. Man atrodo, kad jiedu buvo visiškai laimingi, kol ji mirė nuo plaučių uždegimo tūkstantis devyni šimtai penktaisiais metais.

— Palikusi jį su aštuoniais vaikais?

— Vienas mirė dar kūdikystėje. Du sūnūs žuvo kare. Viena duktė ištekėjo, išvažiavo į Austriją ir ten mirė. Antroji — ji buvo netekėjusi— žuvo per automobilio katastrofą. Dar viena mirė prieš metus ar dvejus. Liko du vaikai — vyresnysis sūnus Rodžeris, jis vedęs, bet bevaikis, ir Filipas, kuris vedė žinomą artistę, ir jiedu turi tris vaikus. Jūsų Sofiją, Justą ir Džozefiną.

— Ir jie visi gyvena, kaip čia pasakius, — „Trijuose bokšteliuose“?

— Taip. Rodžerio Lionidžio namas subombarduotas pačioje karo pradžioje. Filipas su šeima ten gyvena nuo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintųjų metų. Dar yra nusenusi teta, mis de Hevilend, pirmosios misis Lionidis sesuo. Ji visada atvirai niekino Aristidą Lionidį, bet kai sesuo mirė, laikė savo pareiga priimti jo kvietimą persikelti į jo namus ir auklėti vaikus.

— Ir pavyzdingai atlikdavo savo pareigas, — tęsė inspektorius Teverneris. — Bet kadangi mis ne iš tų žmonių, kurie lengvai pakeičia nuomonę apie žmones, ji nuolat smerkė Lionidį už jo veiklą...

— Nebloga kompanija, — įsiterpiau aš. — Tad kas gi jį užmušė? Kaip jums atrodo?

— Apie tai dar per anksti kalbėti, — palingavo galvą Teverneris.

— Liaukitės, Teverneri, — bandė įkalbėti jį mano tėvas. — Prisiekiu, jūs žinote, kas žudikas. Pasakykite, juk čia ne teismas.

— Taip, ne teismas, — niūriai patvirtino Teverneris. — Deja, atrodo, kad ten ir nepateks.

— Jūs norite pasakyti, kad jo gal niekas nė nežudė?

— Ne, nužudyti tai nužudė. Nunuodijo. Bet juk jūs žinote, kaip būna tiriant nunuodijimo bylas. Įrodymų gauti labai sunku. Visi faktai rodo viena...

— Va šito aš ir klausiu! Jūs jau susidarėte nuomonę, tiesa?

— Tai atvejis, kai beveik nekyla abejonių. Viskas glūdi paviršiuje. Sprendimas prašyte prašosi būti priimtas. Todėl aš ir abejoju. Per daug viskas paprasta.

Aš maldaudamas pažvelgiau į tėvą.

— Nužudymo bylose, Čarlzai, kaip tau žinoma, — lėtai prabilo jis, — tai, kas paviršiuje, paprastai pasitvirtina. Prieš dešimt metų senukas Lionidis antrąkart vedė.

— Turėdamas septyniasdešimt septynerius metus?

— Taip. Ir vedė dvidešimt ketverių metų moterį.

Aš net švilptelėjau.

— Ir kas tai buvo per moteris?

— Ji dirbo kavinėje padavėja. Gana padori jauna moteris, neblogos išvaizdos, tik iš pažiūros šiek tiek anemiška ir apatiška.

— Ir dėl jos neabejojate?

— Pagalvokite pats, sere, — tarė Teverneris. — Dabar jai trisdešimt ketveri metai, o tai labai pavojingas amžius. Ji įpratusi gerai gyventi. Be to, namuose yra jaunas vyriškis. Anūkų mokytojas. Kare jis nedalyvavo — atrodo, dėl sveikatos būklės. Jiedu puikiai sugyvena.

Aš susimąstęs žiūrėjau į Tevernerį. Sena, gerai pažįstama schema. Ir įprasti veikėjai. Antroji misis, tėvo žodžiais tariant, padori moteris. Dėl padorumo buvo padaryta nemažai nusikaltimų.

— Kuo gi jį nunuodijo? — paklausiau. — Arsenu?

— Ne. Tiesa, mes dar neturime skrodimo rezultatų, bet gydytojas mano, kad ezerinu.

— Ne visai įprastas preparatas, ar ne? Tad nesunku surasti jo pirkusį žmogų.

— Bet ne šiuo atveju. Tai buvo jo paties vaistai. Akių lašai.

— Lionidis sirgo diabetu, — paaiškino tėvas. — Jam reguliariai reikėdavo daryti insulino injekcijas. Insulinas parduodamas supilstytas į nedidelius buteliukus su guminiais kamščiais. Adatomis, skirtomis injekcijoms į raumenis, praduriamas kamštelis, ir į švirkštą įtraukiamas reikiamas vaistų kiekis.

Visa kita aš supratau.

— Ir buteliuke pasirodė besąs ne insulinas, o ezerinas?

— Būtent.

— O kas įšvirkštė jam vaistų? — pasmalsavau.

— Jo žmona.

— Dabar man pasidarė aišku, kokį žmogų įtarė Sofija.

— O kokie kitų šeimos narių santykiai su misis Lionidis?

— Nekokie. Man atrodo, kad jie su ja net nesikalba.

Aplinkybės ėmė aiškėti. Tačiau inspektoriaus Tevernerio nuotaika nebuvo pakili.

— Kas jums šioje byloje neaišku? — paklausiau.

— Jei nusikaltimą padarė ji, misteri Čarlzai, tai kodėl ji negalėjo, suleidusi vaistus, pakeisti buteliuką su ezerino likučiais? Dievaži, nesuprantu, kodėl ji taip nepadarė.

— Taip, šiek tiek keista. O ar namuose yra insulino?

— Tiek, kiek reikia. Ir tuščių buteliukų, ir pilnų. Ir jei ji būtų tai padariusi, kertu lažybų, gydytojas nieko nebūtų pastebėjęs. Apie išorinius apsinuodijimo ezerinu požymius labai mažai žinoma. Žinoma, pirmiausia gydytojas pasidomėjo insulinu, girdi, gal dozė buvo per didelė, ir, be abejo, tuoj pat pastebėjo, kad tai ne insulinas.

— Iš to, kas čia pasakyta, išeina, — susimąstęs tariau aš, — kad misis Lionidis arba labai kvaila, arba labai protinga.

— Jūs norite pasakyti...

— Kad ji, galimas dalykas, tikėjo, jog jūs nuspręsite: vargu ar kas nors ryšis taip kvailai elgtis, kaip pasielgė ji. O kaip dėl kitų asmenų? Ką dar galėtumėte įtarti?

— Beveik visus, gyvenančius tame name, — ramiai konstatavo tėvas. — Jie turėjo dideles insulino atsargas, jo būtų užtekę mažų mažiausiai dviem savaitėms. Bet kuris namo gyventojas galėjo atidaryti buteliuką, pakeisti insuliną ezerinu ir laukti, kol anksčiau ar vėliau ateis ir to buteliuko eilė.

— Ir visi galėjo prieiti prie vaistų?

— Insulinas nebuvo užrakintas. Jis buvo vonioje, vaistų spintelėje, ant specialios lentynėlės, kur buvo sudėti Lionidžio medikamentai. Ten galėjo įeiti bet kas.

— O kokie galėtų būti nusikaltimo motyvai?

— Mano brangusis Čarlzai, — atsiduso tėvas. — Aristidas Lionietis buvo labai turtingas. Tiesa, jis dar gyvas būdamas aprūpino savo šeimos narius, bet, galimas dalykas, kam nors prireikė pinigų.

— Greičiausiai dabartinei jo našlei. O ar jos draugas turi pinigų?

— Ne. Jis plikas kaip tilvikas.

Ir tada šie žodžiai manyje rado atgarsį. Prisiminiau, ką sakė Sofija, o vėliau — vaikišką eilėraštį:

Žmogelis kuprotas ant tilto gyveno.

Nuėjęs gal varstą dulkėtu keliu,

Tarp grindinio pilko kreivų akmenų

Atrado gulėjusį pinigą seną.

Už jį nusipirko aptriušusią katę,

O ši jam surado pelytę vienakę.