Агата Кристи: Kreivas Nameliūkštis

— Įdomu, — pratariau.

— Iš tikrųjų jis nepaprastas žmogus. Graikas iš Smirnos. Aristidas Lionidis. — Ir mirktelėjusi pridūrė: — Jis labai turtingas.

— Argi po tokio karo kas nors gali likti turtingas?

— Mano senelis sugebėjo, — užtikrino Sofija. — Jokia turtuolių pinigų konfiskavimo politika jo neliečia. Įdomu, — pridūrė ji, — ar senelis tau patiks?

— O tau ar patinka?

— Labiausiai pasaulyje, — atsakė Sofija.

2 skyrius

Po dvejų su trupučiu metų aš grįžau į Angliją. Tie metai buvo nelengvi. Su Sofija mudu dažnai susirašinėdavome. Jos laiškų, beje, kaip ir manųjų, meilės laiškais negalėjai pavadinti. Tai buvo artimų draugų laiškai. Mudu aprašydavome savo mintis ir komentuodavome kasdienį gyvenimą. Tačiau aš supratau, kad jos, kaip ir mano, jausmai auga ir stiprėja.

Giedrą, bet toli gražu ne saulėtą rugsėjo dieną aš grįžau į Angliją. Vakarėjo. Medžių lapai atrodė tarsi auksiniai. Juos šiureno lengvas vėjelis. Tiesiog iš oro uosto pasiunčiau Sofijai telegramą:

Ką tik parskridau. Tikiuosi, kad šįvakar devintą valandą pavakarieniausime „Mario“. Čarlzas.

Maždaug po dviejų valandų, vartydamas „Times“, skiltyje „Gimė, susituokė, mirė“ pastebėjau Lionidžių pavardę.

Rugsėjo 19-ąją „Trijuose bokšteliuose“ (Svinli Dinas), eidamas aštuoniasdešimt aštuntuosius metus, mirė Aristidas Lionidis, giliai liūdinčios Brendos Lionidis mylimas vyras.

Ir po šiuo pranešimu buvo įdėtas dar vienas:

LIONIDIS. Savo namuose („Trys bokšteliai“, Svinli Dinas) staiga mirė Aristidas Lionidis. Nuoširdžiai liūdi mylintys vaikai ir anūkai. Gėles galima siųsti į šventojo Eldredo bažnyčią Svinli Dine.

Du skelbimai, išspausdinti vienas po kito, mane suglumino. Matyt, kažkas redakcijoje persistengė. Bet man pirmiausia rūpėjo Sofija. Aš greit pasiunčiau jai dar vieną telegramą.

Ką tik perskaičiau pranešimą apie tavo senelio mirtį. Nuoširdžiai užjaučiu. Pranešk, kada galėsime pasimatyti. Čarlzas.

Šeštą valandą į tėvo namus atėjo Sofijos telegrama.

Būsiu „Mario“ devintą valandą. Sofija.

Pagalvojęs, kad susitiksiu su Sofija, aš vėl ėmiau nervintis ir jaudintis. Laikas slinko labai lėtai, aš nenustygau vietoje. Atėjau į „Mario“ dvidešimčia minučių anksčiau. Sofija pavėlavo tik penkias minutes.

Susitikęs su seniai bematytu žmogumi, apie kurį nuolat galvojai, visada labai jaudiniesi. Kai Sofija atidarė duris, mūsų susitikimas pasirodė kažkoks nerealus. Ji buvo apsirengusi juodai, ir tai kažkodėl mane nustebino. Daug moterų dėvėjo juodus drabužius, bet aš įtariau, kad Sofijos juoda suknelė reiškia gedulą. Na, tiesiog nepamaniau, kad Sofija gali juodai apsirengti — net ir dėl artimo giminaičio mirties.

Mudu išgėrėme po kokteilį, paskui susiradome sau staliuką. Kalbėjomės paskubomis, neramiai, daugiausia domėjomės bendrais pažįstamais iš Kairo laikų. Pokalbis buvo kažkoks nenatūralus, bet užtat mudu sugebėjome įveikti drovumą, kuris būdingas ilgai nesimačiusiems žmonėms. Aš dar kartą jai pareiškiau užuojautą dėl senelio mirties, o Sofija į tai atsakė, jog ši mirtis — „pernelyg netikėta“. Paskui mudu vėl dalijomės prisiminimais. Ir tada man kilo nerimas. Ne, ne todėl, kad mudu nepatogiai jautėmės po ilgo išsiskyrimo. Pajutau, kad kažkas atsitiko, ir ne kam nors, o pačiai Sofijai. Gal ji nori pasakyti, kad atsirado kitas vyriškis, kuris ją domina daug labiau negu aš? Kad jos jausmas man buvo „vien klaida“?

Ne, taip nėra, bet niekaip negalėjau suprasti, kas atsitiko. Ir vis dėlto mūsų nenatūralus pokalbis tęsėsi.

Ir staiga, kai padavėjas, atnešęs kavos, nusilenkė ir išėjo, situacija ėmė aiškėti. Vėl, kaip ir anksčiau, prie staliuko restorane mudu likome vienu du. Mudu skyrę metai kažkur dingo.

— Sofija, — ištariau aš.

— Čarlzai! — tuoj pat atsiliepė ji.

Aš lengviau atsidusau.

— Ačiū Dievui, viskas jau praeity, — tariau aš. — Kas mums atsitiko?

— Tikriausiai tai aš kalta. Aš kvailai elgiausi.

— O dabar viskas gerai?

— Taip.

Mudu vienas kitam nusišypsojome.

— Mano brangioji! — sušukau aš. — Kada tu galėsi tapti mano žmona?

Šypsena jos veide išblėso. Ir vėl jame atsirado kažkokia keista išraiška.

— Nežinau, — atsakė Sofija. — Čarlzai, aš netikiu, kad kada nors galėsiu tapti tavo žmona.

— Kodėl, Sofija? Todėl, kad aš atrodau tau svetimas? Gal tau reikia laiko prie manęs priprasti? O gal tu sutikai ką nors kitą? Ne... — Aš nutilau. — Koks aš kvailas. Juk taip nėra.

— Būtent, — linktelėjo ji. Aš laukiau. — Priežastis — mano senelio mirtis, — pridūrė ji beveik pašnibždomis.

— Tavo senelio mirtis? Bet kodėl? Kaip ji susijusi su mumis? Nejaugi tu manai — ne, tu taip negali galvoti, — kad svarbiausia pinigai? Jis nieko tau nepaliko? Bet, mano brangioji, patikėk...

— Pinigai nėra svarbiausias dalykas, — vos pastebimai nusišypsojo Sofija. — Aš žinau, kad tu esi pasiruošęs mane vesti, kaip sakoma, nuogą. Be to, senelis paliko mums daugybę pinigų.

— Tad kas atsitiko?

— Jis mirė. Matai, Čarlzai, jis ne šiaip sau mirė. Man atrodo, kad jis nužudytas...

Aš žiūrėjau į ją išplėtęs akis.

— Kokia baisi mintis! Kodėl ji tau atėjo į galvą?

— Todėl, kad gydytojas elgėsi kažkaip įtartinai ir nenorėjo pasirašyti mirties liudijimo. Ruošiamasi daryti ekspertizę. Vadinasi, kyla įtarimas.

Aš nenorėjau ginčytis. Sofija moka blaiviai mąstyti. Jei jai į galvą atėjo kokia mintis, vadinasi, ji ne be pagrindo.

— Gydytojo įtarimas irgi gali būti nepagrįstas, — stengiausi ją įtikinti. — Bet jei jis ir pagrįstas, ar tai mudu liečia?

— Yra tokių aplinkybių, dėl kurių liečia. Tu — diplomatas. O diplomatų žmonoms keliami ypatingi reikalavimai. Ne, būk geras, nesakyk to, ką tu nekantrauji ištarti. Aš suprantu, kad tavo pareiga ištarti tuos žodžius. Tikiu, kad tu iš tikrųjų taip galvoji, ir teoriškai visiškai su tavimi sutinku. Bet įžeista mano garbė, o aš esu išdidi. Noriu, kad mūsų santuoka būtų laiminga mums abiem, man nereikia aukos dėl meilės! O kadangi galbūt viskas baigsis gerai...

— Tu nori pasakyti, kad gydytojas galėjo suklysti?

— Net jei ir nesuklydo, tai nesvarbu, jei žudikas — tas žmogus, kurį aš įtariu.

— Apie kokį žmogų tu, Sofija, kalbi?

— Žinoma, tai skamba klaikiai, bet aš juk galiu kalbėti tai, ką galvoju.

Neleisdama man įsiterpti ji tęsė:

— Ne, Čarlzai, daugiau aš tau nieko nepasakysiu. Aš ir taip tikriausiai per daug prasitariau. Bet pasiryžau ateiti, kad pamatyčiau tave ir priversčiau suprasti, jog nieko negalime daryti, kol viskas nepaaiškės.

— Tu bent pasakyk, ką įtari.

— Ne, — Sofija papurtė galvą.

— Bet...

— Ne, Čarlzai. Aš nenoriu, kad tu matytum mudu mano akimis. Aš norėčiau, kad būtum nešališkas stebėtojas, atėjęs iš svetur.

— Ir ką gi aš turiu daryti?

Ji pasižiūrėjo į mane, ir keisti žiburėliai įsižiebė jos ryškiai žydrose akyse.

— Tu tai sužinosi iš savo tėvo, — atsakė ji.

Dar būnant Kaire aš sakiau Sofijai, kad mano tėvas — Skotland Jardo komisaro pavaduotojas, ir jis tebėjo šias pareigas. Jos žodžiai mane išgąsdino.

— Nejaugi viskas taip rimta?

— Man atrodo, kad taip. Ar matai žmogų, kuris vienas sėdi prie staliuko, stovinčio netoli durų? Iš pažiūros gana malonus, bet panašus į flegmatiką ir atsargos karininką?