Агата Кристи: Kreivas Nameliūkštis

— Taip.

— Jis šįvakar buvo Svinli Dino stotyje, kai aš sėdau į traukinį.

— Tu nori pasakyti, kad jis tave stebi?

— Taip. Man atrodo, kad mes visi — kaip čia pasakius — esame „po gaubtu“. Mums buvo užsiminta, kad geriau neišeiti iš namų. Bet aš labai norėjau tave pamatyti. — Ji išdidžiai pakėlė galvą. — Aš išlindau pro vonios langą ir nusileidau žemyn, laikydamasi vamzdžio.

— Mano brangioji!

— Tačiau policija irgi nesnaudžia. Be to, dar buvo telegrama, kurią tau pasiunčiau. Na, gerai, pamirškime... Mudu vėl kartu... Tiesa, nuo šiol mudviem teks vaidinti savo vaidmenis. — Ir patylėjusi pridūrė: — Gaila, kad reikės tai daryti, nes neabejoju, kad mudu mylime vienas kitą.

— Neabejok, — pritariau jai, — ir nesakyk, kad „gaila“. Mudu išgyvenome pasaulinį karą, mudviem ne kartą grėsė mirtis, todėl aš nesuprantu, kodėl vieno seno žmogaus mirtis... Beje, kiek jam buvo metų?

— Aštuoniasdešimt septyneri.

— Teisingai. Taip buvo parašyta „Times“. Jei nori žinoti mano nuomonę, jis mirė paprasčiausiai nuo senatvės, ir bet kuris save gerbiantis gydytojas turėtų sutikti, kad tai — faktas.

— Jei tu būtum pažinojęs mano senelį, — atsiliepė Sofija, — taip pat negalėtum sutikti su tokiu faktu!

3 skyrius

Aš visada šiek tiek domėjausi savo tėvo darbu policijoje, bet niekada nemaniau, kad ateis diena, kai man teks jame tiesiogiai dalyvauti.

Dar nebuvau tėvo sutikęs. Kai grįžau, jo nebuvo namie, ir aš nusiskutęs išėjau į pasimatymą su Sofija. Tačiau kai grįžau, Gloveras pranešė, jog tėvas yra savo kabinete.

Jis paniuręs sėdėjo prie stalo, apkrauto popieriais, ir man įėjus pašoko nuo kėdės.

— Čarlzai! Brangusis, kaip seniai mudu besimatėme!

Mudviejų susitikimas po penkerių metų prancūzui tikriausiai nebūtų patikęs. O iš tikrųjų išreiškėme visas reikalingas emocijas. Mudu labai mylėjome ir supratome vienas kitą.

— Aš šiam susitikimui parūpinau viskio, — tarė tėvas. — Kai panorėsi išgerti, sakyk. Atleisk, kad man teko išvažiuoti, vos tau sugrįžus. Aš labai užsiėmęs. O dabar dar vienas įvykis.

Aš atsisėdau ant kėdės ir užsirūkiau.

— Aristidas Lionidis? — paklausiau.

Tėvas sukluso.

— Kodėl tu, Čarlzai, ištarei šį vardą? — Jo balsas atrodė ramus.

— Vadinasi, atspėjau?

— Iš kur tu tai žinai?

— Turiu informacijos.

Tėvas laukė, kol paaiškinsiu išsamiau.

— Gavau žinių tiesiog iš įvykio vietos.

— Nagi, Čarlzai, pasakok.

— Tau tos smulkmenos gali nepatikti, — įspėjau jį. — Kaire aš susipažinau su Sofija Lionidis ir ją įsimylėjau. Noriu ją vesti. Šįvakar mudu buvome susitikę. Vakarieniavome restorane.

— Restorane? Londone? Įdomu, kaip jai pasisekė ten patekti? Šeimos narių paprašėme neišeiti iš namų.

— Būtent todėl ji išlindo pro vonios langą ir nusileido žemyn, laikydamasi už vamzdžio.

Tėvas vos pastebimai nusišypsojo.

— Išradinga mergelė, nieko nepasakysi, — pasakė jis.

— Tačiau ir šaunioji policija ne blogesnė, — atsakiau aš. — Malonios išvaizdos buvęs kariškis sekė ją iki pat „Mario“. Pranešimuose, kuriuos tu gausi, figūruosiu ir aš. Ūgis — šimtas aštuoniasdešimt centimetrų, tamsūs plaukai, rudos akys, tamsiai mėlynas kostiumas siaurais ruoželiais ir taip toliau.

Tėvas nenuleido nuo manęs akių.

— Ar tai kas nors rimta? — paklausė.

— Tai labai rimta, tėti.

Įsivyravo tyla.

— Ar tu tam nepritari? — paklausiau.

— Dar prieš savaitę nebūčiau prieštaravęs. Šeima gana pasiturinti, mergina turės pinigų, ir aš tave pažįstu. Dėl menkniekių tu neprarandi galvos. O esant dabartinei situacijai...

— Ką, tėti?

— Viskas bus gerai, jei...

— Jei ką?

— Jei jį nužudė tas, kurį mes įtariame.

Tą vakarą aš antrą kartą išgirdau šią frazę. Pasidarė įdomu.

— Ir kas gi tas žmogus, galintis padaryti tokį darbą?

Jis atidžiai pažvelgė į mane.

— Ką tu žinai apie šį nusikaltimą?

— Nieko.

— Nieko? — Tėvas buvo nustebintas. — Argi tavo mergina tau nieko nepasakojo?

— Ne. Ji norėtų, kad aš viską pamatyčiau pats.

— Įdomu, kodėl?

— Argi tu nesupranti?

— Ne, Čarlzai, atrodo, nesuprantu.

Suraukęs kaktą jis ėmė žingsniuoti po kambarį, įsikandęs seniai užgesusį cigarą. Vadinasi, tėvas buvo labai susirūpinęs.

— Ar tu ką nors žinai apie jų šeimą? — staiga paklausė.

— Žinau tik tiek, kad senukas turėjo sūnų, anūkų ir marčių. Aš dar nelabai suprantu, kokie giminystės ryšiai sieja šios šeimos narius. — Patylėjęs pridūriau: — Geriau jau tu, tėti, man viską paaiškink.

— Gerai. — Jis atsisėdo. — Pradėsiu nuo pat pradžių. Nuo Aristido Lionidžio. Būdamas dvidešimt ketverių metų, jis atvyko į Angliją.

— Tai graikas, kilęs iš Smirnos.

— Tu tai žinai?

— Taip. Bet, atrodo, daugiau nieko.

Atsidarė durys, ir Gloveras pranešė, kad atėjo vyresnysis inspektorius Teverneris.

— Tegu įeina, — tarė tėvas. — Jis vadovauja šios bylos tyrimui ir dabar bendrauja su šeimos nariais. Jis žino kur kas daugiau už mane.

Aš paklausiau, ar jie tiria bylą vietos policijos prašymu.

— Svinli Dinas priklauso Didžiajam Londonui, todėl įeina į mūsų jurisdikciją.

Aš linktelėjau, ir tą pačią sekundę į kambarį įėjo vyresnysis inspektorius Teverneris. Mudu buvome seni pažįstami. Teverneris linksmai pasisveikino su manimi ir pasidžiaugė, kad sėkmingai grįžau.

— Aš supažindinu Čarlzą su kai kuriomis įvykio aplinkybėmis, — tarė tėvas. — Jei aš suklysiu, jūs, Teverneri, malonėkite mano žodžius patikslinti. Lionidis atsirado Anglijoje tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtaisiais metais. Soho rajone atidarė nedidelį restoraną. Šis verslas pasirodė besąs pelningas. Atidarė antrąjį restoraną. Netrukus jau turėjo septynis ar aštuonis restoranus. Visi jie buvo pelningi.

— Dirbdamas jis nė karto nesuklydo, — pridūrė vyresnysis inspektorius Teverneris.

— Taip, tai buvo dalykiškas ir apsukrus žmogus, — pritarė tėvas, — ir laikui bėgant tapo geriausių Londono restoranų savininkas. Tada jis sugalvojo teikti įvairias buities paslaugas.

— Investuodavo kapitalą ir į daugybę kitų verslo sričių, — pridūrė Teverneris, — pavyzdžiui, į prekybą padėvėtais drabužiais, pigiais juvelyriniais dirbiniais ir kt. Žinoma, — susimąstęs pasamprotavo, — Lionidis ne visada eidavo tiesiausiu keliu.

— Jūs norite pasakyti, kad tai buvo sukčius? — paklausiau.

— Ne, — papurtė galvą Teverneris, — aš to negaliu sakyti. Jis buvo apsukrus, bet ne sukčius. Įstatymų nepažeisdavo. Bet visada stengdavosi rasti būdą apeiti įstatymą. Netgi per karą įsigudrino pasidaryti pinigėlių, nors buvo pagyvenęs žmogus. Ne, įstatymams jis nenusižengdavo, bet vos ko nors imdavosi, tuoj pat apšaudavo finansininkus, o kol tie svarstydavo, kuo remiantis jį reikėtų prigriebti, — jūs tikriausiai suprantate, apie ką aš kalbu, — jis jau būdavo užsiėmęs kita afera.

— Man jis neatrodo labai žavus žmogus, — tariau.

— Įdomiausia tai, kad jis buvo labai žavus. Tai buvo asmenybė. Visi tai jautė. Išorė — tikrai nebuvo į ką žiūrėti. Tikras neūžauga, o dar negražus, bet žmones jis traukdavo. Moterys juo dažnai žavėdavosi.

— Jis ir vedė kažkaip neįprastai, — pridūrė tėvas. — Pasipiršo kaimo šunininko, geriausių šalyje skalikų savininko, dukteriai, ir ji už jo ištekėjo.