Souad - Sudeginta gyva

Liepsnos gniaužtuose

Aš esu mergaitė, o mergaitė turi vaikščioti greitai, nuleidusi galvą, tarsi skaičiuotų savo žingsnius. Ji negali pakelti akių, taip pat negali eidama dairytis į dešinę ar į kairę, nes jeigu jos žvilgsnis sutiktų vyro žvilgsnį, visas kaimas ją laikytų paleistuve.

Jeigu mergaitės jau ištekėjusi kaimynė, sena moteris ar nesvarbu kas, ją pamatytų einančią gatvele vieną, be motinos ar vyresnės sesers, be avių, nenešančios šieno glėbio ar figų krepšio, taip pat ją pavadintų paleistuve.

Mergaitė turi būti ištekėjusi, kad galėtų žiūrėti priešais save, užsukti į prekiautojo krautuvėlę, pešiotis plaukus ir nešioti papuošalus.

Jeigu keturiolikos metų mergaitė dar neištekėjusi kaip mano motina, kuri ištekėjo tokio amžiaus, kaimelis ima tyčiotis iš jos. Tačiau, kad galėtų ištekėti, mergaitė turi laukti šeimoje savo eilės. Pirmiausia turi ištekėti vyriausioji, paskui kitos dukterys.

Mano tėvas turi daug dukterų: keturias ir visos tokio amžiaus, kad gali tekėti. Taip pat dar yra dvi netikros seserys — tėvo antrosios žmonos dukterys. Jos dar vaikai.

Vienintelis vyras šeimoje visų labai mylimas sūnus, mūsų brolis Asadas, garbingai gimęs tarp dukterų ketvirtas. Aš esu trečioji.

Mano tėvas Adnanas nepatenkintas motina Leila, jam pagimdžiusia tiek daug dukterų. Jis taip pat nepatenkintas ir antrąja žmona, kuri jam pagimdė tik dukteris.

Nura, vyriausioji sesuo, ištekėjo vėlai, kai man pačiai buvo apie penkiolika metų. Kainatai, antrajai seseriai, niekas nepasipiršo. Aš buvau girdėjusi kalbant, kad vienas vyras klausinėjo tėvo apie mane, bet aš turiu laukti, kada ištekės Kainata, o tik tada galvoti apie savąsias vestuves. Tačiau Kainata tikriausiai nėra pakankamai graži, o gal ji yra lėtadarbė... Nežinau, kodėl niekas nenori jos vesti, bet jeigu ji liks senmergė, iš jos taip pat ir iš manęs, tyčiosis visas kaimelis.

Kiek aš prisimenu, man neteko nei žaisti, nei patirti kitokių pramogų. Mano kaimelyje gimti mergaite buvo didžiulė nelaimė.

Vienintelis būdas įgyvendinti laisvės svajonę buvo vedybos. Palikti tėvo namus ir apsigyventi vyro namuose ir niekada į juos negrįžti, nors ten tave ir muštų. Ištekėjusiai merginai grįžti į tėvo namus yra didelė gėda. Ji neturi ieškoti užtarimo už savo namų sienų, tėvo pareiga yra ją grąžinti į jos naujuosius namus.

Mano seserį mušė vyras ir ji užtraukė šeimai gėdą atėjusi skųstis.

Jai nusišypsojo laimė turėti vyrą, o aš apie jį svajoju.

Nuo to laiko, kai aš išgirdau kalbant, kad kažkoks vyras domėjosi manimi, mane ėmė kankinti nekantrumas ir smalsumas. Aš žinau, kad vaikinas gyvena trys ar keturi žingsniai nuo mūsų namų. Kartais aš jį matau nuo terasos, kur džiaustau skalbinius. Aš žinau, kad jis turi automobilį, vilki kostiumą, visada nešiojasi „diplomatą“ ir mieste turi gerą darbą, nes atrodo nepriekaištingai ir niekada nebūna apsirengęs kaip darbininkas. Labai norėčiau pamatyti jo veidą iš arčiau, bet visada bijau, kad šeima neužkluptąjį stebinčios. Taigi, eidama atnešti į tvartą sergančiai avelei šieno, aš einu keliu greitai, tikėdamasi jį pamatyti iš arti. Bet jis pastato savo automobilį labai toli. Stebėdama jį, aš maždaug žinau kelintą valandą jis išeina į darbą. Septintą valandą ryto aš apsimetu, kad dėlioju terasoje skalbinius arba ieškau prinokusių figų, arba dulkinu kilimą, kad nors akimirkai pamatyčiau jį einantį į automobilį. Aš viską darau greitai, kad manęs nepastebėtų.

Aš lipu laiptais, einu per kambarius, kad patekčiau į terasą, aš energingai dulkinu kilimą ir žiūriu per viršų cementinės tvoros, nepastebimai pakreipusi akis į dešinę. Jei kas nors mane stebėtų iš toli, nesuprastų, kad aš žiūriu į gatvę.

Kartais aš turiu laiko jį stebėti. Aš įsimylėjau tą žmogų ir jo automobilį! Būdama terasoje aš įsivaizduoju įvairiausių dalykų: esu ištekėjusi už jo ir žiūriu kaip šiandien į tolstantį automobilį tol, kol jis dingsta iš akių, bet, leidžiantis saulei, jis grįš iš darbo. Aš nuausiu jam batus ir atsiklaupusi nuplausiu jam kojas kaip mano motina nuplauna tėvui. Aš jam atnešiu arbatos, žiūrėsiu, kaip jis rūko ilgą pypkę sėdėdamas kaip karalius priešais savo namo duris. Aš būsiu moteris, turinti vyrą!

Ir aš galėsiu dažytis, eiti pas prekiautojus, su savo vyru sėsti į automobilį ir netgi važiuoti į miestą. Aš iškęsčiau visas blogybes dėl paprasčiausios laisvės, nes labai trokštu peržengti šių durų slenkstį ir nueiti nupirkti duonos!

Tačiau aš niekada nebūsiu paleistuvė. Aš nežiūrėsiu į kitus vyrus, aš ir ištekėjusi vaikščiosiu greitai, tiesi ir išdidi, bet neskaičiuodama žingsnių, nuleidusi akis ir kaimelyje niekas negalės apie mane pasakyti nieko blogo, nes aš būsiu ištekėjusi.

Tai nuo tos terasos viršaus prasidėjo mano siaubinga istorija. Aš jau buvau vyresnė už savo vyriausiąją seserį jos vestuvių dieną, bet aš tikėjausi ištekėti ir mane kankino neviltis.

Man turėjo būti aštuoniolika metų ar galbūt daugiau, aš nežinau.

Mano atmintis išgaravo kaip dūmas tą dieną, kai liepsna apėmė mane.

Trumpai apie save

Gimiau mažyčiame kaimelyje. Kažkas man sakė, kad jis buvo Jordanijos teritorijoje, paskui — Transjordanijos, dar vėliau — Palestinos. Kadangi aš niekada nelankiau mokyklos, aš visiškai nežinau savo šalies istorijos. Man taip pat sakė, kad aš ten gimiau ar 1958, ar 1957 metais... Šiandien man yra apie keturiasdešimt penkerius metus. Dvidešimt penkerius metus aš kalbėjau tik arabiškai, aš buvau išvykusi iš savo kaimelio daugiausia kelis kilometrus nuo paskutinio namo, aš žinojau, kad toliau yra miestų, bet jų nebuvau mačiusi. Aš nežinojau, ar Žemė yra apvali, ar plokščia. Apskritai aš nieko neišmaniau apie pasaulį! Aš tik žinojau, kad reikia neapkęsti žydų, kurie užgrobė mūsų žemę. Tėvas juos vadino „kiaulėmis“. Buvo draudžiama prie jų prieiti, su jais kalbėtis, juos liesti, nes galėjai tapti tokia pat kiaule kaip jie. Aš turėjau melstis mažiausiai du kartus per dieną kaip motina ir seserys. Aš sužinojau apie Koraną tik gerokai vėliau — jau gyvendama Europoje. Mano vienintelis brolis, namų karalius, lankė mokyklą, ko negalėjo daryti mergaitės. Gimti mergaite mūsų krašte buvo didelė nelaimė. Žmona pirmiausia turi pagimdyti bent vieną sūnų, bet jeigu ji gimdo tik mergaites — iš jos tyčiojamasi. Reikia daugiausia dviejų ar trijų mergaičių namų ruošai, žemei dirbti ir gyvuliams prižiūrėti. Jeigu jų būna daugiau, tai šeimą ištinka didžiulė nelaimė, kuria reikia kuo greičiausiai atsikratyti. Aš taip gyvenau beveik iki septyniolikos metų, žinodama, kad, būdama mergaite, esu mažiau verta už gyvulį.

Toks buvo mano pirmasis gyvenimas, gyvenimas arabų moters Palestinoje. Jis truko dvidešimt metų ir aš ten buvau mirusi. Mirusi visiems laikams fiziškai, socialiniu požiūriu.

Mano antrasis gyvenimas prasidėjo Europoje 1970 metų pabaigoje, tarptautiniame oro uoste. Aš buvau neštuvuose kenčiantys žmogaus likučiai. Nuo manęs sklido toks mirties dvelksmas, kad mane atnešę lėktuvo keleiviai ėmė protestuoti. Jie netgi mane paslėpė už užuolaidos, nes mano buvimas jiems buvo nepakenčiamas. Man sakė, kad aš gyvensiu, bet aš gerai žinojau, kad mirsiu, ir laukiau mirties. Aš jos maldavau, kad ji mane greičiau pasiimtų. Geriau mirti negu kentėti ir jausti pažeminimą. Nieko nebeliko iš mano kūno, tai kodėl jie nori, kad aš gyvenčiau, kai aš pati nenoriu gyventi nei fiziškai, nei dvasiškai?

Net ir šiandien kartais apie tai pagalvoju. Aš norėjau verčiau numirti, tai tiesa, negu drąsiai stoti prieš antrąjį gyvenimą, kurį man labai kilniadvasiškai siūlė. Tačiau tokia, kokia aš buvau, kad išlikau gyva, buvo stebuklas. Dabar aš įgijau teisę liudyti vardu visų tų, kurios neturėjo šios laimės, kurios dar ir mūsų dienomis miršta dėl vienintelės priežasties, — kad yra moterys.