• Пожаловаться

Souad: Sudeginta gyva

Здесь есть возможность читать онлайн «Souad: Sudeginta gyva» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2013, категория: Биографии и Мемуары / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Souad Sudeginta gyva

Sudeginta gyva: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Sudeginta gyva»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Septyniolikmetė Suada pirmą kartą įsimyli, ir jos meilė sulaukia atsako. Tačiau kaime, kuriame ji gyvena – kaip ir daugelyje kitų Palestinos kaimų, – įsimylėti iki vestuvių tolygu pasirašyti mirties nuosprendį. Todėl Suados šeima nusprendžia „garbę praradusią“ merginą nužudyti. Kitą dieną po nuosprendžio vidiniame namų kiemelyje besitvarkančią merginą giminaitis apipila benzinu ir padega. Tačiau turėjusi mirti „dėl garbės“ Suada ir jos kūdikis per stebuklą išgyvena, ir, sulaukę vienos prancūzės pagalbos, pabėga nuo savo šeimos į Europą. Tačiau ir čia mergina negali jaustis saugi – gimtosios šalies papročiai jos giminaičius įpareigoja nužudyti ją bet kokia kaina... Savo ruožtu žiauraus nuosprendžio vykdytojas vietos gyventojų akyse yra didvyris, nes jo nežmoniškas nusikaltimas yra „nusikaltimas dėl garbės“. Nuosprendžio vykdytojas niekuo nerizikavo, nes dėl jo veikos niekas niekada nesikreips į teisėsaugą. Per metus pasaulyje įvykdoma gausybė panašių nusikaltimų, visuomenė kasmet sužino apie 5000 tokių įvykių, bet niekas negali pasakyti, kiek jų lieka nutylėta... Per stebuklą likusi gyva Suada išdrįso papasakoti savo istoriją. Tai didvyriškas poelgis, nes pasauliui papasakodama apie savo tragediją moteris rizikuoja būti surasta giminių. Tačiau Suada įsitikinusi – ji privalo kalbėti. Tai vienintelis būdas atkreipti pasaulio dėmesį į barbariškus papročius, kasmet beprasmiškai pražudančius tūkstančius moterų, ir pradėti su jais kovą.

Souad: другие книги автора


Кто написал Sudeginta gyva? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Sudeginta gyva — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Sudeginta gyva», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tad namuose liko mano sesuo Kainata, metais vyresnė už mane ir ji dar neištekėjusi, ir kita jaunesnė sesuo, kurios vardo neprisimenu. Aš veltui stengiuosi jį prisiminti, bet man nepavyksta. Aš privalau ją pavadinti norėdama apie ją papasakoti ir aš ją pavadinsiu Hanana, bet tegul ji man atleidžia, nes iš tikrųjų ne toks jos vardas. Aš žinau, kad ji prižiūrėjo dvi netikras seseris, kurias tėvas parsivedė į namus, palikęs savo antrąją žmoną Aišą. Aš mačiau tą moterį, ir ji man nekėlė jokios neapykantos. Kad tėvas ją vedė, visiškai pateisinama. Jis visą laiką norėjo turėti sūnų, bet jam nepavyko įgyvendinti savo norų su Aiša, kuri jam pagimdė tik dvi dukteris. Dar dvi mergaites! Tada jis Aišą išvijo ir parsivedė į namus dvi naujas mažas sesutes. Tai buvo visiškai normalu. Viskas buvo normalu šiame gyvenime, taip pat ir smūgiai lazda ir kiti dalykai. Aš kitokio gyvenimo neįsivaizdavau. Tarp kitko, aš visiškai nieko neįsivaizdavau. Aš manau, kad mano galva buvo tuščia: joje nebuvo nei svajonių, nei kokių nors minčių. Mes neturėjome jokio žaislo, jokio žaidimo, tik turėjome būti paklusnios ir nuolankios.

Šiaip ar taip, tos dvi mažos mergaitės dabar gyvena su mumis. Hanana lieka namuose jas prižiūrėti ir tuo aš esu tikra. Bet jų vardai, nelaimei, nuėjo užmarštin. Aš jas visada vadinu „mažosiomis sesutėmis“... Mano pirmuosiuose prisiminimuose jos turi apie penkerius ir šešerius metus ir dar nedirba. Jos yra našta Hananai, kuri labai retai išeina iš namų, nebent tik tada, kai yra būtina nuimti daržovių derlių sezono metu.

Mūsų namuose vaikai gimė vienas po kito maždaug kasmet. Motina ištekėjo keturiolikos metų, tėvas buvo gerokai vyresnis už ją. Ji pagimdė daug vaikų — iš viso keturiolika. Tik penki liko gyvi. Ilgai aš nesupratau, ką reiškė keturiolika vaikų... Kartą mano motinos tėvas apie tai kalbėjo, kai aš pilsčiau arbatą. Dar ir dabar jo pasakyti žodžiai skamba ausyse: „Laimė, kad tu jauna ištekėjai, tu galėjai pagimdyti keturiolika vaikų... ir turėti vieną sūnų, tai gerai!“

Nors aš nelankiau mokyklos, aš mokėjau suskaičiuoti avis. Aš galėjau suskaičiuoti ant pirštų, kad mes buvome penki vaikai, atsiradę iš to paties mamos pilvo: Nura, Kainata, aš — Suada, Asadas ir Hanana. Kur buvo kiti? Mama niekada nesakydavo, kad jie numirė, bet tai buvo konstatuojama jos įprastiniu pasakymu: „Aš turiu keturiolika vaikų, iš jų septyni gyvi“. Ji priskaičiuodavo ir netikras seseris, nes mes niekada jų nevadindavome netikromis seserimis, bet „seserimis“... Mes buvome iš tikrųjų septyni vaikai... Trūko septynių kitų. Jeigu nepriskaičiuotų mažųjų sesučių, trūktų devynių vaikų.

Tačiau vieną dieną aš supratau, kodėl namuose mes buvome septyni ar penki vaikai...

Aš negalėčiau pasakyti, kiek man buvo metų, bet aš dar buvau nesubrendusi, taigi turėjau mažiau kaip dešimt metų. Nura, vyriausioji sesuo, buvo su manimi. Aš pamiršau daug ką, bet ne tai, ką aš mačiau savo akimis, terorizuojama, nesuvokdama, kad tai buvo nusikaltimas.

Aš matau motiną, gulinčią ant žemės ant avies kailio. Ji gimdo ir mano teta Salima sėdi greta jos ant pagalvėlės. Aš girdžiu mamos ir kūdikio riksmus, paskui mama greitai paima avies kailį ir uždusina kūdikį. Ji klūpi, aš matau judantį kūdikį po užklotu, paskui viskas nurimsta. Aš nežinau to, kas vyksta paskui, bet kūdikio nebėra, viskas baigta ir mane sukausto siaubinga baimė.

Tai buvo mergaitė, kurią motina uždusino ką tik gimusią. Aš mačiau ją taip darančią vieną kartą, paskui antrą kartą, aš nesu tikra, kad dalyvavau trečią kartą taip darant, bet aš žinau, kad taip buvo. Aš girdžiu vyriausiąją seserį Nurą, sakančią motinai: „Jei aš turėsiu dukterų, darysiu taip pat kaip tu...“

Tai taip mano motina atsikratė penkiomis ar septyniomis dukterimis, kurias ji turėjo be mūsų, po Hananos, paskutinės išlikusios gyvos. Tai buvo dalykas leistinas, normalus, niekam nekeliantis jokių problemų. Netgi man, nors ir labai baisu buvo pirmą kartą, aš tuo patikėjau.

Motina, žudžiusi mažas mergaites, man atrodė galinti nužudyti ir mane. Aš pradėjau slėptis, kad galėčiau paverkti, kiekvieną kartą, kai tėvas pjaudavo avį ar viščiuką, nes aš drebėjau dėl savo gyvybės. Gyvulio mirtis kaip ir kūdikio, tokia paprasta ir tokia kasdienė mano tėvams, kėlė siaubą dingti kaip jie, taip pat paprastai ir labai greitai. Aš sakydavau sau: „Vieną dieną ateis mano arba sesers eilė, jie gali mus nužudyti, kai tik panorės.

Didelis ar mažas, nėra jokio skirtumo, kadangi jie suteikia mums gyvybę, jie turi teisę ją ir atimti“.

Gyvenant pas tėvus kaimelyje, mirties baimė visada persekioja. Aš bijau lipti kopėčiomis, kai tėvas yra apačioje. Aš bijau kirvio, kuriuo kapojamos malkos, bijau šulinio, į kurį einu atnešti vandens. Bijau, kai tėvas stebi grįžtančias su mumis į tvartą avis. Bijau naktį girgždančių durų, kad gali mane uždusinti po avies kailiu, ant kurio miegu.

Kartais, grįždamos iš pievos su gyvuliais, mes su Kainata truputį pasišnekam:

„O jeigu visi bus negyvi, kai grįšime į namus..? O jeigu tėvas užmušė motiną? Akmens smūgio pakaktų! Ką darytume?“

— Aš, kiekvieną kartą eidama į šulinį vandens, meldžiuosi, nes šulinys yra labai gilus. Aš manau, kad jeigu kas nors mane į jį įstumtų, niekas nežinotų, kur aš prapuoliau! Tu gali numirti jo dugne, niekas neateis ieškoti.

Tas šulinys man kėlė didžiausią siaubą. Aš jaučiau, kad jo labai bijojo ir motina. Aš taip pat bijojau daubų gindama ožkas ir avis. Aš dairydavausi aplinkui, kad kur nors pasislėpęs tėvas manęs neįstumtų į jas. Tai padaryti jam būtų lengva ir aš daubos gilumoje numirčiau. Galėjo netgi apmėtyti mane akmenimis ir aš ten likčiau visiems laikams.

Mūsų motinos galima mirtis mus labiau jaudino negu kokios nors sesers mirtis. Vienos sesers nebus, liks kitos... Tėvas motiną dažnai mušdavo kaip mus.

Kartais ji bandydavo mus ginti, kai jis labai smarkiai daužydavo, tada jis trenkdavo jai, ją pargriaudavo ant žemės, tampydavo už plaukų... Mūsų kasdienis gyvenimas buvo diena iš dienos galima mirtis. Ji galėjo ištikti nei iš šio, nei iš to, netikėtai, paprasčiausiai dėl to, kad taip sumanė tėvas. Visiškai taip pat kaip motina nusprendė uždusinti kūdikius mergaites.

Motina būdavo nėščia, paskui ji nebebūdavo nėščia, niekas jos neklausdavo, kodėl. Mes nebendraudavome su kitomis kaimelio mergaitėmis. Tik laba diena ir sudie. Niekada nebūdavome kartu, tik per vestuves. Ir pokalbiai būdavo banalūs. Kalbėdavome apie maistą, aptardavome nuotaką, kitas merginas, kurios atrodydavo gražios arba negražios... moterį, kuriai nusišypsojo laimė, nes ji buvo pasidažiusi.

— Pažiūrėk į šitą, ji išsipešiojo antakius...

— Jos gražūs plaukai.

— O, anoji, ji yra su batais!

Tai buvo turtingiausia kaimelio mergina, ji avėjo siuvinėtas šlepetes. Mes eidavome į laukus basos, prilįsdavo į kojas rakščių, todėl reikėdavo atsisėsti ant žemės ir jas traukti. Motina neturėjo batų, sesuo Nura ištekėjo basomis. Dažniausiai tokie pokalbiai vykdavo vestuvėse, o aš dalyvavau tik dviejose ar trijose ceremonijose.

Niekas nesumanydavo skųstis mušamas, nes tai buvo kasdienis dalykas. Neklausinėdavo apie gyvus ar mirusius kūdikius, nebent jeigu moteris buvo ką tik pagimdžiusi berniuką. Jeigu sūnus būdavo gyvas, šlovė jai ir jos šeimai. Jei jis mirdavo, jį apverkdavo, nelaimėjai ir šeimai. Būdavo skaičiuojami patinai, o ne patelės.

Aš nežinau, kur dėdavo motina uždusintus kūdikius mergaites. Ar jas kur nors palaidodavo? Ar jas išmesdavo šunims suėsti?.. Motina vilkėdavo juodai, tėvas — taip pat. Kiekvienas mergaitės gimimas šeimoje būdavo kaip laidotuvės. Visada būdavo kalta vien tik motina, kad gimdydavo mergaites. Taip manė tėvas, taip manė ir visas kaimelis.

Читать дальше
Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Sudeginta gyva»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Sudeginta gyva» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Джоанна Троллоп: Kita šeima
Kita šeima
Джоанна Троллоп
Даниэла Стил: Gyvenimo dovana
Gyvenimo dovana
Даниэла Стил
Сидни Шелдон: Žvaigždės spindi danguje
Žvaigždės spindi danguje
Сидни Шелдон
Шеррилин Кеньон: Begalybė. Niko kronikos
Begalybė. Niko kronikos
Шеррилин Кеньон
Тони Парсонс: Šeimos keliu
Šeimos keliu
Тони Парсонс
Лорен Кейт: Puolusieji
Puolusieji
Лорен Кейт
Отзывы о книге «Sudeginta gyva»

Обсуждение, отзывы о книге «Sudeginta gyva» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.