Souad: Sudeginta gyva

Tad namuose liko mano sesuo Kainata, metais vyresnė už mane ir ji dar neištekėjusi, ir kita jaunesnė sesuo, kurios vardo neprisimenu. Aš veltui stengiuosi jį prisiminti, bet man nepavyksta. Aš privalau ją pavadinti norėdama apie ją papasakoti ir aš ją pavadinsiu Hanana, bet tegul ji man atleidžia, nes iš tikrųjų ne toks jos vardas. Aš žinau, kad ji prižiūrėjo dvi netikras seseris, kurias tėvas parsivedė į namus, palikęs savo antrąją žmoną Aišą. Aš mačiau tą moterį, ir ji man nekėlė jokios neapykantos. Kad tėvas ją vedė, visiškai pateisinama. Jis visą laiką norėjo turėti sūnų, bet jam nepavyko įgyvendinti savo norų su Aiša, kuri jam pagimdė tik dvi dukteris. Dar dvi mergaites! Tada jis Aišą išvijo ir parsivedė į namus dvi naujas mažas sesutes. Tai buvo visiškai normalu. Viskas buvo normalu šiame gyvenime, taip pat ir smūgiai lazda ir kiti dalykai. Aš kitokio gyvenimo neįsivaizdavau. Tarp kitko, aš visiškai nieko neįsivaizdavau. Aš manau, kad mano galva buvo tuščia: joje nebuvo nei svajonių, nei kokių nors minčių. Mes neturėjome jokio žaislo, jokio žaidimo, tik turėjome būti paklusnios ir nuolankios.

Šiaip ar taip, tos dvi mažos mergaitės dabar gyvena su mumis. Hanana lieka namuose jas prižiūrėti ir tuo aš esu tikra. Bet jų vardai, nelaimei, nuėjo užmarštin. Aš jas visada vadinu „mažosiomis sesutėmis“... Mano pirmuosiuose prisiminimuose jos turi apie penkerius ir šešerius metus ir dar nedirba. Jos yra našta Hananai, kuri labai retai išeina iš namų, nebent tik tada, kai yra būtina nuimti daržovių derlių sezono metu.

Mūsų namuose vaikai gimė vienas po kito maždaug kasmet. Motina ištekėjo keturiolikos metų, tėvas buvo gerokai vyresnis už ją. Ji pagimdė daug vaikų — iš viso keturiolika. Tik penki liko gyvi. Ilgai aš nesupratau, ką reiškė keturiolika vaikų... Kartą mano motinos tėvas apie tai kalbėjo, kai aš pilsčiau arbatą. Dar ir dabar jo pasakyti žodžiai skamba ausyse: „Laimė, kad tu jauna ištekėjai, tu galėjai pagimdyti keturiolika vaikų... ir turėti vieną sūnų, tai gerai!“

Nors aš nelankiau mokyklos, aš mokėjau suskaičiuoti avis. Aš galėjau suskaičiuoti ant pirštų, kad mes buvome penki vaikai, atsiradę iš to paties mamos pilvo: Nura, Kainata, aš — Suada, Asadas ir Hanana. Kur buvo kiti? Mama niekada nesakydavo, kad jie numirė, bet tai buvo konstatuojama jos įprastiniu pasakymu: „Aš turiu keturiolika vaikų, iš jų septyni gyvi“. Ji priskaičiuodavo ir netikras seseris, nes mes niekada jų nevadindavome netikromis seserimis, bet „seserimis“... Mes buvome iš tikrųjų septyni vaikai... Trūko septynių kitų. Jeigu nepriskaičiuotų mažųjų sesučių, trūktų devynių vaikų.

Tačiau vieną dieną aš supratau, kodėl namuose mes buvome septyni ar penki vaikai...

Aš negalėčiau pasakyti, kiek man buvo metų, bet aš dar buvau nesubrendusi, taigi turėjau mažiau kaip dešimt metų. Nura, vyriausioji sesuo, buvo su manimi. Aš pamiršau daug ką, bet ne tai, ką aš mačiau savo akimis, terorizuojama, nesuvokdama, kad tai buvo nusikaltimas.

Aš matau motiną, gulinčią ant žemės ant avies kailio. Ji gimdo ir mano teta Salima sėdi greta jos ant pagalvėlės. Aš girdžiu mamos ir kūdikio riksmus, paskui mama greitai paima avies kailį ir uždusina kūdikį. Ji klūpi, aš matau judantį kūdikį po užklotu, paskui viskas nurimsta. Aš nežinau to, kas vyksta paskui, bet kūdikio nebėra, viskas baigta ir mane sukausto siaubinga baimė.

Tai buvo mergaitė, kurią motina uždusino ką tik gimusią. Aš mačiau ją taip darančią vieną kartą, paskui antrą kartą, aš nesu tikra, kad dalyvavau trečią kartą taip darant, bet aš žinau, kad taip buvo. Aš girdžiu vyriausiąją seserį Nurą, sakančią motinai: „Jei aš turėsiu dukterų, darysiu taip pat kaip tu...“

Tai taip mano motina atsikratė penkiomis ar septyniomis dukterimis, kurias ji turėjo be mūsų, po Hananos, paskutinės išlikusios gyvos. Tai buvo dalykas leistinas, normalus, niekam nekeliantis jokių problemų. Netgi man, nors ir labai baisu buvo pirmą kartą, aš tuo patikėjau.

Motina, žudžiusi mažas mergaites, man atrodė galinti nužudyti ir mane. Aš pradėjau slėptis, kad galėčiau paverkti, kiekvieną kartą, kai tėvas pjaudavo avį ar viščiuką, nes aš drebėjau dėl savo gyvybės. Gyvulio mirtis kaip ir kūdikio, tokia paprasta ir tokia kasdienė mano tėvams, kėlė siaubą dingti kaip jie, taip pat paprastai ir labai greitai. Aš sakydavau sau: „Vieną dieną ateis mano arba sesers eilė, jie gali mus nužudyti, kai tik panorės.

Didelis ar mažas, nėra jokio skirtumo, kadangi jie suteikia mums gyvybę, jie turi teisę ją ir atimti“.

Gyvenant pas tėvus kaimelyje, mirties baimė visada persekioja. Aš bijau lipti kopėčiomis, kai tėvas yra apačioje. Aš bijau kirvio, kuriuo kapojamos malkos, bijau šulinio, į kurį einu atnešti vandens. Bijau, kai tėvas stebi grįžtančias su mumis į tvartą avis. Bijau naktį girgždančių durų, kad gali mane uždusinti po avies kailiu, ant kurio miegu.

Kartais, grįždamos iš pievos su gyvuliais, mes su Kainata truputį pasišnekam:

„O jeigu visi bus negyvi, kai grįšime į namus..? O jeigu tėvas užmušė motiną? Akmens smūgio pakaktų! Ką darytume?“

— Aš, kiekvieną kartą eidama į šulinį vandens, meldžiuosi, nes šulinys yra labai gilus. Aš manau, kad jeigu kas nors mane į jį įstumtų, niekas nežinotų, kur aš prapuoliau! Tu gali numirti jo dugne, niekas neateis ieškoti.

Tas šulinys man kėlė didžiausią siaubą. Aš jaučiau, kad jo labai bijojo ir motina. Aš taip pat bijojau daubų gindama ožkas ir avis. Aš dairydavausi aplinkui, kad kur nors pasislėpęs tėvas manęs neįstumtų į jas. Tai padaryti jam būtų lengva ir aš daubos gilumoje numirčiau. Galėjo netgi apmėtyti mane akmenimis ir aš ten likčiau visiems laikams.

Mūsų motinos galima mirtis mus labiau jaudino negu kokios nors sesers mirtis. Vienos sesers nebus, liks kitos... Tėvas motiną dažnai mušdavo kaip mus.

Kartais ji bandydavo mus ginti, kai jis labai smarkiai daužydavo, tada jis trenkdavo jai, ją pargriaudavo ant žemės, tampydavo už plaukų... Mūsų kasdienis gyvenimas buvo diena iš dienos galima mirtis. Ji galėjo ištikti nei iš šio, nei iš to, netikėtai, paprasčiausiai dėl to, kad taip sumanė tėvas. Visiškai taip pat kaip motina nusprendė uždusinti kūdikius mergaites.

Motina būdavo nėščia, paskui ji nebebūdavo nėščia, niekas jos neklausdavo, kodėl. Mes nebendraudavome su kitomis kaimelio mergaitėmis. Tik laba diena ir sudie. Niekada nebūdavome kartu, tik per vestuves. Ir pokalbiai būdavo banalūs. Kalbėdavome apie maistą, aptardavome nuotaką, kitas merginas, kurios atrodydavo gražios arba negražios... moterį, kuriai nusišypsojo laimė, nes ji buvo pasidažiusi.

— Pažiūrėk į šitą, ji išsipešiojo antakius...

— Jos gražūs plaukai.

— O, anoji, ji yra su batais!

Tai buvo turtingiausia kaimelio mergina, ji avėjo siuvinėtas šlepetes. Mes eidavome į laukus basos, prilįsdavo į kojas rakščių, todėl reikėdavo atsisėsti ant žemės ir jas traukti. Motina neturėjo batų, sesuo Nura ištekėjo basomis. Dažniausiai tokie pokalbiai vykdavo vestuvėse, o aš dalyvavau tik dviejose ar trijose ceremonijose.

Niekas nesumanydavo skųstis mušamas, nes tai buvo kasdienis dalykas. Neklausinėdavo apie gyvus ar mirusius kūdikius, nebent jeigu moteris buvo ką tik pagimdžiusi berniuką. Jeigu sūnus būdavo gyvas, šlovė jai ir jos šeimai. Jei jis mirdavo, jį apverkdavo, nelaimėjai ir šeimai. Būdavo skaičiuojami patinai, o ne patelės.

Aš nežinau, kur dėdavo motina uždusintus kūdikius mergaites. Ar jas kur nors palaidodavo? Ar jas išmesdavo šunims suėsti?.. Motina vilkėdavo juodai, tėvas — taip pat. Kiekvienas mergaitės gimimas šeimoje būdavo kaip laidotuvės. Visada būdavo kalta vien tik motina, kad gimdydavo mergaites. Taip manė tėvas, taip manė ir visas kaimelis.