Souad: Sudeginta gyva

Aš gyvenu, aš juos pergyvenau. Kitos moterys juos patyrė ir jos dar gyvena pasaulyje. Aš norėčiau viską pamiršti, bet mūsų, galinčių kalbėti, išlikusių gyvų yra tiek mažai, kad mano pareiga yra paliudyti ir dar kartą išgyventi tuos košmarus.

Aš esu namuose ir aš girdžiu rėkiant, paskui matau seserį, sėdinčią ant žemės ir mosikuojančią rankomis ir kojomis ir virš jos palinkusį išskėstomis rankomis brolį Asadą. Jis ją smaugia telefono laidu. Aš prisimenu tą vaizdą, tarsi būčiau vakar mačiusi. Aš esu taip smarkiai prisispaudusi prie sienos, tarsi norėdama į ją įlįsti, dingti. Aš esu su dviem mažom sesutėm, kurias prižiūriu. Aš jas laikau už plaukų, kad nejudėtų. Asadas turėjo mus matyti arba girdėti ateinančias. Jis rėkia: „Rouhi!Rouhi! Išeik! Išeik!“

Aš bėgu cementinių laiptų, vedančių į kambarius, link tempdama abi sesutes. Viena mažoji iš baimės dreba ir bėgdama užsigauna koją, bet aš ją tempiu paskui save. Aš visa drebu. Mes užsidarome kambaryje ir aš raminu mažylę. Aš pučiu jai kelį ir mes visos trys netriukšmaudamos būname tame kambaryje labai ilgai. Aš negaliu nieko daryti, visiškai nieko, tik tyliai būti su ta siaubinga vizija.

Brolis smaugia seserį... Ji tikriausiai norėjo kalbėti telefonu ir jis prislinko jai iš už nugaros, norėdamas ją pasmaugti... Ji negyva, aš esu tikra, kad ji negyva.

Tą dieną ji mūvėjo baltas plačkelnes ir vilkėjo ilgą palaidinukę iki kelių. Ji buvo basa. Aš mačiau judančias kojas, mačiau rankas, kurios mušė brolį per veidą tuo metu, kai jis rėkė: „Išeik!“

Man atrodo, telefonas buvo juodas. Jis buvo padėtas ant žemės didžiajame kambaryje, jo laidas buvo labai ilgas. Ji buvo beskambinanti telefonu, bet aš nežinau, kam ir kodėl. Aš neprisimenu, ką aš veikiau prieš tai, nei kur aš buvau, nei ką galėjo veikti Hanana, bet iš jos elgesio, mano nuomone, nebuvo matyti, kad brolis norėtų ją pasmaugti. Aš nesuprantu, kas darosi.

Aš buvau kambaryje su mažylėmis, kol grįžo mama. Ji buvo išėjusi kartu su tėvu. Asadas buvo vienas su mumis. Aš ilgai galvojau, kodėl namuose nieko daugiau nebuvo, tik jis ir mes. Paskui prisiminimai sekė vienas po kito.

Tą dieną mano tėvai buvo nuėję aplankyti brolio žmonos pas jos tėvus, kur ji rado prieglobstį, nes ją brolis nėščią primušė. Štai kodėl brolis buvo vienas su mumis namuose. Ir jis buvo įsiutęs kaip kiekvienas vyras, patyręs tokį įžeidimą. Kaip paprastai aš žinojau tik nuotrupas to, kas vyko. Mergaitė nedalyvauja šeimos pasitarimuose kilus konfliktams. Ji lieka nuošalyje. Vėliau aš sužinojau, kad brolienei įvyko priešlaikinis gimdymas, ir įtariau, kad jos tėvai už tai apkaltino mano brolį. Tačiau tą dieną nebuvo jokio ryšio tarp šių dviejų įvykių. Ką veikė Hanana prie telefono? Mes labai retai juo naudodavomės. Aš juo pasinaudojau du ar tris kartus, kad pakalbėčiau su vyriausiąja seserimi, teta ar brolio žmona. Jei Hanana kam nors skambino, tai buvo tikriausiai kas nors iš šeimos.

Kada šis telefonas atsirado namuose? Tais laikais kaimelyje nedaug kas juos turėjo... Tėvas modernizavo namus. Mes turėjome vonią su karštu vandeniu ir telefoną...

Kai tėvai grįžo į namus, aš žinau, kad motina kalbėjosi su Asadu. Aš ją matau verkiančią, bet dabar žinau, kad ji tik apsimetė verkianti. Dabar aš esu realistė ir aš suprantu, kas darosi mano šalyje. Aš žinau, kodėl žudomos mergaitės. Žinau, kaip tai daroma. Įvyksta šeimos pasitarimas, kurio metu nusprendžiama ją nužudyti ir pražūtingą dieną tėvų niekada nebūna namuose. Vienintelis žmogus, kuriam nurodyta ją nužudyti, lieka su mergaite.

Mano motina neverkė nuoširdžiomis ašaromis. Ji visiškai neverkė! Tai buvo spektaklis. Ji puikiai žinojo, kodėl brolis pasmaugė seserį. Jeigu nežinojo, tai kodėl tą dieną reikėjo jai išeiti su tėvu ir mano vyriausiąja seserimi? Kodėl mus vienas paliko su Asadu namuose? Aš tik nežinau priežasties, kodėl buvo pasmerkta žūčiai Hanana. Ji turėjo padaryti nuodėmę, bet aš nežinau kokią. Gal viena išėjo? Gal ją pamatė kalbančią su kokiu nors vyru? Ar kaimynas ją įskundė? Reikia kokios nors smulkmenos, kad mergaitė būtų laikoma paleistuve, kad ji užtrauktų gėdą savo šeimai ir turėtų mirti, kad nuplautų negarbės dėmę ne tik nuo tėvų, brolio, bet ir viso kaimelio!

Mano sesuo buvo labiau subrendusi už mane, nors amžiumi buvo jaunesnė. Ji turėjo padaryti kokią nors kvailystę, kurios aš nežinojau. Mergaitės atvirai neišsipasakoja savo paslapčių. Jos labai bijo jas patikėti netgi seserims. Aš kai ką žinau, nes aš tyliu...

Aš labai mylėjau brolį. Mes jį labai mylėjome visos, nes jis buvo šeimoje vienintelis vyras, vienintelis globėjas po tėvo. Jeigu tėvas mirtų, jis tvarkytų namus, o jeigu ir jis mirtų, jeigu liktų vienos moterys, šeima žlugtų. Nebeliktų avių, neliktų žemės, neliktų nieko daugiau. Šeimą ištiktų didžiulė nelaimė, jeigu ji netektų vienintelio brolio. Kaip gyventi be vyro? Tai vyras kuria savo įstatymus ir mus globoja, sūnus užima tėvo vietą ir ištekina seseris.

Asadas buvo žiaurus kaip tėvas. Tai buvo žudikas, bet šis žodis neturi jokios prasmės mano šalyje, jeigu kalbama apie moters nužudymą. Brolis ar svainis, ar dėdė, nesvarbu kas, privalo saugoti šeimos garbę. Nuo jų priklauso jų moterų gyvybė ar mirtis. Jeigu tėvas ar motina pasako sūnui: „Tavo sesuo padarė nuodėmę, tu privalai ją nužudyti...“, jis tai padaro gindamas šeimos garbę, toks yra įstatymas.

Asadas buvo mūsų mylimas brolis. Kartą jis nukrito nuo arklio — jis labai mėgo jodinėti. Arklys paslydo ir Asadas nukrito. Aš prisimenu, kad mes labai verkėme. Aš iš sielvarto suplėšiau suknelę, roviausi plaukus. Laimė, jis rimtai nesusižeidė ir mes jį slaugėme. Tačiau, kai tėvas susilaužė koją, mes buvome tokios laimingos, kad net šokome iš laimės. Netgi dar šiandien aš negaliu suvokti, kad Asadas yra žudikas. Pasmaugtos sesers vizija yra tikras košmaras, bet tuo momentu aš negalėjau jo smerkti. Ką jis padarė, buvo visiškai normalu, jo pareiga buvo tai padaryti, nes tai buvo būtina visai šeimai. Ir aš mylėjau brolį.

Aš nežinau, ką jie padarė Hananai. Šiaip ar taip, ji dingo iš namų. Aš ją pamiršau. Aš labai gerai nesuprantu, kodėl. Po baimės, žinoma, tuo metu buvo tokia mano gyvenimo logika, papročiai, įstatymas, visa tai, kas mus vertė tokius dalykus „normaliai“ vertinti. Jie virsta nusikaltimais ir siaubu tik kitur, Vakaruose, kitose šalyse, kur yra kitokie įstatymai. Aš pati turėjau mirti, bet išlikau gyva per stebuklą, išvengusi įprastinio įstatymo, kuris ilgai mane jaudino. Dabar aš suprantu, kad mane turėjo ištikti šokas ir mano asmeninė patirtis padidino tą šoką tiek, kad man iš atminties išblėso kai kurie įvykiai. Taip man pasakė psichiatras.

Štai kaip Hanana dingo iš mano gyvenimo ir atminties. Galbūt ji buvo palaidota su kitais kūdikiais. Galbūt ją sudegino, palaidojo atšlaitėje arba laukuose. O gal ją atidavė šunims? Aš nežinau. Aš gerai matau iš šio krašto žmonių akių, kalbėdama apie savo gyvenimą aname krašte, kad jiems tai nesuprantama. Jie man pateikia jiems logiškus klausimus: „Ar buvo atėjusi policija? Ar niekam neparūpo, kur ji dingo? Ką kalba kaimelio gyventojai?“

Aš niekada per savo gyvenimą nemačiau policijos. Jeigu dingsta moteris, tai dėmesio nevertas dalykas. Kaimelio gyventojai susitaikė su vyrų įstatymais. Jeigu nenužudytų merginos, kuri užtraukė nešlovę savo šeimai, kaimelio žmonės nusisuktų nuo tos šeimos, niekas nenorėtų su ja kalbėtis arba su ja prekiauti, šeima turėtų išsikelti gyventi kitur! Tada...