Souad: Sudeginta gyva

Žiūrint šių dienų akimis, seserį ištiko blogesnis likimas negu mane. Tačiau jai pasisekė, nes ji mirė. Bent ji daugiau nebekenčia.

Sesers riksmas dar ir dabar skamba mano ausyse, taip garsiai ji rėkė! Kainata ir aš kurį laiką bijojome dėl savo gyvybės. Kiekvieną kartą matydamos tėvą, brolį arba svainį bijojome, kad jie ko nors nesugalvotų. Kartais net nemiegodavome. Aš naktimis dažnai prabusdavau. Aš jaučiau nuolatinę grėsmę. Asadas visada būdavo piktas, žiaurus. Jis neturėjo teisės lankyti savo žmonos: ji išėjo iš ligoninės ir grįžo pas savo tėvus, nes Asadas buvo ją labai sumušęs. Ir vis dėlto vėliau ji grįžo gyventi pas jį. Toks buvo įstatymas. Ji jam pagimdė daugiau vaikų, laimė, berniukų. Mes didžiavomės Asadu, mes vis tiek jį mylėjome, nors jis mums kėlė siaubą. Aš nesuprantu, kodėl neapkenčiau tėvo, o mylėjau brolį, nors jie abu buvo labai panašūs.

Jeigu aš būčiau ištekėjusi savo kaimelyje ir pagimdžiusi mergaites, jeigu Asadas turėtų pasmaugti mano dukteris, aš būčiau pasielgusi kaip kitos moterys, visiškai nemaištaučiau dėl to. Čia neįmanoma taip galvoti ir kalbėti, bet ten, mūsų krašte, taip buvo.

Šiandien yra kitaip, nes savo kaimelyje aš esu mirusi ir antrą kartą gimusi Europoje. Dabar mano galvoje kitos mintys kirba.

Tačiau aš vis tiek myliu brolį. Tai tarsi alyvmedžio šaknis, kurios negalima išrauti, nors medis jau nebegyvas.

Žalias pomidoras

Kiekvieną rytą aš mėždavau tvartą. Jis buvo labai didelis ir iš jo sklido stiprus kvapas. Išmėžusi tvartą, palikdavau atviras duris, kad jis išsivėdintų. Ten būdavo labai drėgna ir nuo saulės kaitros viduje atsirasdavo garų. Pridėdavau kibirus mėšlo ir juos nešdavau ant galvos į daržą, kad išdžiūtų. Arklių mėšlu tręšdavo tik daržą. Tėvas sakydavo, kad tai geriausia trąša. Avių mėšlu kūrendavo krosnį duonai kepti. Gerai išdžiūvusį avių mėšlą, atsisėdusi ant žemės, aš minkydavau rankomis ir darydavau nedidelius paplotėlius, kuriuos dėdavau į krūvą, o vėliau jais kūrendavo krosnį.

Avis išgindavome į pievą ankstų rytą ir parvarydavome į tvartą apie vienuoliktą valandą, kai imdavo spiginti saulė. Avys paėsdavo ir miegodavo. Aš taip pat grįždavau į namus pavalgyti: įpilto į puodelį aliejaus, šiltos duonos, alyvų, vaisių, išgerti arbatos. Vakare valgydavome vištienos, avienos arba triušienos. Mes valgydavome mėsos beveik kasdien su ryžiais, kruopomis, kurias patys darydavome. Visas daržoves valgydavome iš savo daržo.

Kai dieną būdavo labai karšta, dirbdavau namuose. Maišydavau tešlą duonai. Taip pat girdydavau mažus ėriukus. Aš juos paimdavau už pakarpos kaip kates ir pakeldavau iki avies spenio, kad jie galėtų žįsti. Visada jų būdavo po kelis, tai aš juos girdydavau vieną po kito. Kai vienas sočiai pagerdavo pieno, aš jį padėdavau į jo vietą laukti, kol kiti pažįs. Paskui aš pašerdavau ožkas, kurios tvarte buvo laikomos atskirai. Du arkliai turėjo savo kampą, keturios karvės — taip pat. Tvartas iš tikrųjų buvo didžiulis: jame tilpo gerokai daugiau kaip šešiasdešimt avių ir mažiausiai keturiasdešimt ožkų. Arkliai visada ganydavosi pievoje, juos parvesdavo tik nakčiai. Jais jodinėdavo tik brolis ir tėvas, o mes — niekada. Baigusi darbą tvarte, aš išeidama neuždarydavau durų, nes būdavo labai karšta, o uždėdavau tik medinį užtvarą, labai sunkų ir storą, kuris neleisdavo gyvuliams išeiti.

Kai saulė būdavo žemiau, reikėdavo dirbti darže. Jame augo daug pomidorų, kuriuos reikėdavo skinti beveik kasdien, jeigu jie būdavo prinokę. Kartą neapsižiūrėjusi aš nuskyniau žalią pomidorą. Niekada nepamiršiu to pomidoro! Aš dažnai jį prisimenu būdama virtuvėje. Jis buvo pusiau geltonas, pusiau raudonas, jau pradėjęs nokti. Nešdama pomidorus į namus, aš ketinau jį paslėpti, bet jau buvo per vėlu, tėvas jau buvo parėjęs. Aš žinojau, kad man nereikėjo jo skinti, bet aš labai skubėjau abiem rankom juos skinti. Visada reikėdavo dirbti labai greitai, todėl mano judesiai buvo mechaniški, pirštai bėgiojo aplink pomidoro kerą į kairę, į dešinę, į kairę, į dešinę iki pat apačios... Ir paskutinis, kuris gavo mažiausiai saulės, visiškai man to nenorint, atsidūrė mano rankoje. Jis gulėjo čia ir buvo gerai matomas mano dubenyje. Jį pamatęs tėvas suriko: „Ar tu esi kvaila? Ar matai, ką darai? Tu nuskynei žalią pomidorą! Kvaiša!“

Ir jis man šėrė, paskui sutraiškė pomidorą man virš galvos, jo sėklos pabiro ant manęs. „Dabar tu jį suvalgysi!“ Jis man sugrūdo jį į burną ir su likusiu pomidoru ištepliojo veidą. Aš maniau, kad jį galima valgyti, bet jis buvo rūgštus, labai kartus, bjaurus. Aš jį prarijau didžiulėmis pastangomis. Paskui daugiau nebenorėjau valgyti, aš labai verkiau ir sublogavau. Tačiau jis panardino mano galvą į lėkštę ir privertė kaip šunį viską suvalgyti. Aš negalėjau pajudėti, jis mane piktai nutvėręs laikė už plaukų, man skaudėjo. Mano netikroji sesuo šaipėsi iš manęs ir kikeno. Už tai ji gavo tokį antausį, kad išspjovė viską, ką turėjo burnoje ir pradėjo verkti. Kuo labiau aš dejavau, kad man skauda galvą, tuo įnirtingiau tėvas murkdė mano veidą kruopose. Jis ištuštino dubenį suminkydamas kruopų gumuliukus, kuriuos sukimšo man į burną, taip smarkiai jis buvo įsiutęs. Paskui tėvas nusišluostė rankas į baltinius, man juos užmetė ant galvos ir, nuėjęs į verandą, ramiai įsitaisė pavėsyje.

Aš verkdama nunešiau padėklą. Mano visas veidas buvo išterliotas maistu, maisto buvo pilni plaukai ir akys. Aš šlaviau kaip kasdien norėdama surinkti mažiausias kruopelytes, iškritusias tėvui iš rankų.

Per daugelį metų aš pamiršau nemažai įvykių, tokių pat svarbių kaip vienos iš seserų dingimas, bet aš niekada nepamiršau to žalio pomidoro ir pažeminimo, kad su manimi tėvas elgėsi blogiau negu su šunimi. Blogiausia buvo jį matyti ten, sėdintį pavėsyje, besiilsintį po pietų kaip karalių beveik po kasdienio manęs mušimo. Jis buvo simbolis normalios vergijos, su kuria aš nuolankiai susitaikydavau lenkdama nuo smūgių galvą ir nugarą kaip seserys, kaip motina. Tačiau šiandien aš suprantu savo neapykantą. Aš troškau, kad jis pasismaugtų ryšėdamas savo kaklaskarę.

Toks buvo kasdienis gyvenimas. Apie ketvirtą valandą išgindavome avis ir ožkas iki saulės laidos. Mano sesuo visada eidavo keliu priekyje, o aš su lazda iš paskos, kad pavaryčiau gyvulius ir ypač pagąsdinčiau ožkas. Jos visada šėldavo ir būdavo pasiruošusios bėgti nežinia kur. Kartą pievoje buvo truputį ramiau. Joje buvome tik mes ir banda. Aš pasiėmiau arbūzą ir, norėdama jį perskelti, trenkiau į akmenį. Mes bijojome grįžti į namus, nes arbūzo saldžios sultys aptaškė mūsų sukneles. Grįždamos į tvartą, mes jas tiesiog ant savęs išskalbėme, kad tėvai nepamatytų. Nereikėjo nusivilkti suknelės, bet, laimė, ji labai greitai išdžiuvo.

Saulė, įgavusi ypatingą gelsvą atspalvį, tolo horizonte, dangus iš mėlyno pasidarė pilkas, reikėjo grįžti, kol dar nesutemo. Kadangi mūsų krašte labai greitai temsta, mes skubėjome keliu, perėjome sienas ir geležinės durys vėl užsidarė paskui mus.

Tada atėjo laikas melžti karves ir avis. Aš prisimenu, kad man labai skaudėdavo rankas. Statydavau didelį bidoną po karvės pilvu, atsisėsdavau ant labai žemos, visai prie žemės, taburetės, paimdavau karvės kanopą ir ją įsprausdavau sau tarp kojų, kad karvė nejudėtų ir pienas nesitaškytų, o bėgtų tik į kibirą. Jeigu ant žemės atsirastų pieno balutė, netgi nutikštų jo keli lašai, tai būtų paskutinė mano gyvenimo diena! Tėvas mane apskaldytų rėkdamas, kad jis neteko sūrio! Karvių speniai buvo labai dideli, kieti, nes būdavo pritvinkę pieno, o mano rankos — mažytės. Man labai skaudėdavo rankas, aš ilgai melždavau ir labai pavargdavau. Kartą, tuo metu tvarte buvo šešios karvės, aš užmigau, pasvirusi virš kibiro, laikydama karvės kanopą, įspraustą tarp kojų. Nelaimei, atėjo tėvas ir pamatęs suriko: „Paleistuvė! Kekšė!“ Jis mane tvarte vilko žeme už plaukų ir primušė diržu. Aš prakeikiau tą odinį platų diržą, kuris visada juosė jo liemenį kartu su kitu mažesniu diržu. Mažasis diržas plakė labai stipriai. Tėvas čaižė tai viena, tai kita ranka laikydamas diržą už galo kaip virvę. Mušdamas didžiuoju diržu, jis sulenkdavo jį per pusę ir diržas pasidarydavo labai sunkus. Aš maldavau ir verkiau iš skausmo, bet kuo daugiau aš dejavau, kad man skauda, tuo stipriau jis mane mušė vadindamas kekše.