Souad: Sudeginta gyva

Iš „halibo“, pieno, aš rankomis darydavau jogurtus ir sūrius. Aš turėjau baltą permatomą audinį ir geležinį puodelį. Iš pradžių aš pripildavau puodelį iki pat viršaus, kad sūriai visada būtų vienodo didumo, paskui sudėdavau į sūrmaišį, užmegzdavau mazgą ir stipriai suspausdavau, kad išrūgos išbėgtų į kokį nors indą. Kai iš sūrio išvarvėdavo išrūgos, aš jį padėdavau ant didelio paauksuoto padėklo, uždengdavau audiniu, kad saulė ir musės jo nesugadintų. Paskui aš įpakuodavau sūrius į baltus paketus, kuriuos tėvas taip pat pažymėdavo. Paketai būdavo labai gražūs, rūpestingai padaryti. Kai būdavo vaisių ir daržovių sezonas, tėvas eidavo į turgų kasdien, ir du kartus per savaitę parduoti sūrių ir pieno.

Tėvas sėsdavo prie nedidelio sunkvežimio vairo tik tada, kai viskas būdavo sukrauta, o jeigu mes nespėdavome visko sukrauti laiku, vargas mums. Jis sėsdavo priekyje su motina, o aš įsitaisydavau tarp dėžių gale. Būdavo geras pusvalandis kelio. Kai važiuodama pamatydavau didelius pastatus, žinodavau, kad jau prasideda miestas. Gražus, labai švarus miestas. Jame buvo raudonos šviesos, kad sustotų mašinos, gražių krautuvėlių. Aš prisimenu vitriną, kurioje buvo manekenė, apvilkta nuotakos suknele. Tačiau man nebuvo galima eiti pasivaikščioti po miestą ir dar labiau, užeiti pažiūrėti į krautuvėles. Išsižiojusi iš smalsumo, aš sukdavau kaklą, kad kuo ilgiau galėčiau į jas žiūrėti iš toli. Aš niekada jų nebuvau mačiusi.

Aš labai norėjau aplankyti tą miestą, bet man būdavo gėda žiūrėti į šaligatviais einančias merginas, vilkinčias trumpas sukneles, plikomis kojomis. Jeigu aš jas sutikčiau iš arti, aš praeidama spjaučiau į jas. Tai buvo kekšės... Man jos buvo šlykščios. Jos vaikščiojo visiškai vienos, be tėvų greta. Aš galvodavau, kad jos niekada neištekės. Nė vienas vyras nepaprašys jų rankos, nes jos rodė savo kojas ir buvo raudonai nusidažiusios lūpas. Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl jų neuždaro namuose.

Dabar aš suprantu, kad gyvenimas kaimelyje nepasikeitė nuo to laiko, kai gimė mano motina, jos motina, ir dar anksčiau. Ar šias merginas mušdavo kaip mane? Ar jos tiek daug dirba kaip aš? Yra uždarytos kaip aš? Yra vergės kaip aš? Aš negalėjau nė centimetro nueiti nuo tėvo sunkvežimio. Jis žiūrėjo, kaip iškraunamos dėžės, paimdavo pinigus ir, jam mostelėjus, aš kaip asilas turėjau lipti slėptis į sunkvežimį patirdama vienintelį malonumą akimirką nedirbti ir žvilgtelėti į krautuvėles, kurių negalima matyti per vaisių ir daržovių dėžes.

Turgus būdavo labai didelis. Jame kažkas panašaus į stogus, dengtus vynuogienojais, sudarė vaisiams pavėsį. Tai buvo labai gražu. Viską pardavęs, tėvas būdavo laimingas. Prieš uždarant turgų, jis nueidavo pas pardavėją vienas ir atsinešdavo rankoje pinigus. Jis juos suskaičiuodavo, sudėdavo į medžiaginį maišelį, jį užrišdavo virvele ir maišelį pasikabindavo ant kaklo. Už turguje gautus pinigus jis galėjo atnaujinti namą.

Aš labai mėgdavau važiuoti sunkvežimiu, nes tai suteikdavo minutėlę poilsio. Važiuodama aš nieko neveikdavau, tik ramiai sėdėdavau. Tačiau kartą, atvažiavus į turgų, reikėjo skubėti, greitai nešioti dėžes. Tėvas norėjo parodyti, kad jo žmona ir duktė sunkiai dirba. Aš visada būdavau su motina. Jis niekada neveždavo kartu dviejų seserų.

Kai mano sesuo būdavo su jais, aš nešiodavau vandenį plauti kiemui, kad saulė galėtų jį išdžiovinti. Aš gamindavau valgį ir kepdavau duoną. Atsisėdusi ant žemės, aš priberdavau miltų į didelį dubenį su vandeniu ir druska ir minkydavau. Paskui, pridengusi tešlą baltu audeklu, ją palikdavau, kad pakiltų. Tada eidavau pakurti duonai kepti krosnį, kad ji labai įkaistų. Kepykla buvo didelė — kaip mažas namas mediniu stogu, o viduje buvo geležinė krosnis, kuri visą laiką kūrenosi. Žarijos degdavo labai ilgai, bet reikėdavo specialiai pakurstyti ugnį prieš kepant duoną.

Nuostabus vaizdas, kai kyla duona... aš labai mėgau ją kepti. Aš padarydavau tešloje skylę, prieš šaudama į krosnį, kad būtų gražiau. O kad tešla neliptų prie rankų, ją įkišdavau į miltų maišą. Aš glostydavau tešlą, kuri pasidarydavo balta ir labai švelni. Padarydavau dideles nuostabias galėtas, gražius apvalius duonos kepalus ir vieną plokščią kepalą, kuris visada turėdavo būti tos pačios formos. Jei toks neišeitų, tėvas jį man paleistų į veidą.

Kartą, iškepusi duoną, aš sėmiau iš krosnies pelenus. Kai aš išėjau iš kepyklos, mano plaukai, veidas, antakiai ir blakstienos buvo pilkos nuo dulkių. Aš purčiausi kaip šuo kratydamas blusas.

Vieną dieną, būdama namuose, pamačiau iš kepyklos kamino rūkstančius dūmus. Aš su seserimi nubėgau pažiūrėti, kas ten darosi. Pamačiusios liepsną, pradėjome rėkti, kad gaisras. Atbėgo tėvas su vandeniu. Liepsna buvo apėmusi kepimo krosnį, kurioje buvęs duonos kepalas sudegė. Liko tik degėsių, juodų kaip ožkos mėšlas, krūva. Aš buvau pamiršusi krosnyje tą duonos kepalą ir blogai išvaliusi pelenus. Krosnyje liko nuodėgulis, kuris užsiliepsnojo. Tai buvo mano kaltė. Aš neturėjau pamiršti to duonos kepalo ir ypač žinoti, kad niekada negalima maišyti pelenų su pagaliu norint išmesti žarijas.

Aš buvau kalta, kad kilo gaisras krosnyje duonai kepti ir tai buvo baisi katastrofa.

Tėvas mane mušė daug smarkiau negu bet kada. Jis mane spardė, daužė lazda per nugarą, sugriebė už plaukų, paklupdė ir įgrūdo veidą į pelenus, kurie, laimė, nebuvo karšti. Aš dusau, seilėjausi, pelenų prilindo į nosį ir burną, akys paraudo. Norėdamas mane nubausti, jis vertė valgyti pelenus. Kadangi aš labai verkiau, kai jis mane paleido, buvau visa juoda ir pilka raudonomis kaip pomidoras akimis. Aš labai nusikaltau. Jeigu tuo momentu nebūtų buvusi mano sesuo ir motina, tėvas tikrai būtų mane įmetęs į liepsną prieš ją užgesindamas.

Reikėjo statyti naują krosnį iš plytų. Darbas truko ilgai. Kiekvieną dieną mane užgauliojo, girdėjau piktus žodžius. Aš eidavau į tvartą susilenkusi, šluodavau kiemą nuleidusi galvą. Aš manau, kad tėvas iš tikrųjų manęs nekentė ir, išskyrus tą nusikaltimą, aš tikrai gerai dirbau.

Po pietų, prieš sutemstant, aš skalbdavau. Aš tvarkiau visus namų skalbinius, dulkindavau avių kailius, šluodavau, šeimininkaudavau, šerdavau gyvulius, valydavau tvartą. Poilsio valandėlės būdavo retos.

Vakarais mes, mergaitės, niekur neidavome. Tėvas su motina išeidavo kur nors labai dažnai: eidavo pas kaimynus, draugus. Brolis taip pat eidavo kur nors, bet mes niekada. Mes neturėjome draugių, vyriausioji sesuo mūsų niekada neaplankydavo. Vienintelis svetimas žmogus, kurį aš kartais matydavau namuose, buvo kaimynė Enama. Jos akyje buvo dėmelė, visi žmonės iš jos šaipėsi ir visi žinojo, kad ji niekada nebuvo ištekėjusi.

Nuo terasos aš matydavau turtingų žmonių vilą. Jie leisdavo laiką apšviestoje terasoje, girdėdavau jų juoką, matydavau juos valgančius lauke, netgi vėlai vakare. Tačiau mūsų namuose mes būdavome uždarytos kambariuose kaip triušiai savo narvuose. Iš kaimelio gyventojų aš prisimenu tik tą turtingą šeimą, gyvenusią netoliese, ir Enamą, visada vienišą senmergę, sėdinčią lauke priešais savo namus. Vienintelė pramoga buvo kelionė nedideliu sunkvežimiu į turgų.

Poilsio valandėlės būdavo labai retos... Kai nudirbdavome visus darbus namuose, eidavome padėti kitiems kaimiečiams, o kai jie neturėdavo darbo, padėdavo mums.

Kaimelyje buvo daug panašaus amžiaus mergaičių. Tad mus susodindavo į autobusą ir veždavo į laukus nuiminėti žiedinių kopūstų derliaus. Aš prisimenu žiedinių kopūstų lauką! Jis buvo toks didelis, kad nesimatė jo pabaigos ir atrodydavo, kad niekada nebaigsime jų pjauti! Vairuotojas buvo toks mažas, kad ant sėdynės pasidėdavo pagalvėlę, kad galėtų vairuoti. Jo galva buvo juokingai apvali, mažytė, plika.