Souad: Sudeginta gyva

Visą dieną pjaudavome žiedinius kopūstus keturiomis. Visos mergaitės kaip paprastai išsirikiuodavo į vieną eilę. Jas prižiūrėdavo pagyvenusi moteris su lazda. Nebuvo galima atsilikti. Žiedinius kopūstus kraudavome į didelius sunkvežimius. Pasibaigus darbo dienai, palikdavome sunkvežimį laukuose, sulipdavome į autobusą ir grįždavome į kaimelį. Kelias iš abiejų pusių buvo apsodintas apelsinmedžiais. Kadangi mes būdavome labai ištroškusios, vairuotojas sustabdydavo autobusą, paliepdamas mums nusiskinti po apelsiną ir greitai grįžti atgal.

„Vieną apelsiną ir kalasi“, taip sakydamas, jis įspėdavo, kad galima nusiskinti „vieną, o ne du apelsinus!“

Visos mergaitės bėgdamos sušoko į autobusą ir vairuotojas, sustojęs ant mažo keliuko, pavažiavo atgal. Paskui jis taiga sustabdė autobusą ir išlipęs pradėjo taip smarkiai rėkti, kad iš autobuso išlipo visos išsigandusios mergaitės.

Jis suvažinėjo vieną mergaitę. Jos galva pateko po ratu. Kadangi aš buvau priekyje, tai pasilenkiau, paėmusi už plaukų, pakėliau jos galvą manydama, kad ji dar gyva. Bet jos galva buvo priplota prie žemės ir aš nualpau iš siaubo.

Paskui aš prisimenu save sėdinčią autobuse ant mus prižiūrėjusios moters kelių. Vairuotojas sustodavo priešais kiekvieną namą, kad išlaipintų kurią nors mergaitę, nes mums buvo draudžiama grįžti vienoms netgi savo kaimelyje. Kai aš išlipau prie savo namų, prižiūrėtoja pasakė mano motinai, kad aš sergu. Mama mane paguldė, davė gerti. Tą vakarą ji man buvo gera, nes moteris jai viską paaiškino. Ji turėjo papasakoti kiekvienai mamai apie nelaimingą atsitikimą ir vairuotojas jos laukė. Tikriausiai to reikėjo dėl to, kad visi kalbėtų tą patį?

Keista, kad tai atsitiko kaip tik tai mergaitei. Pjaunant žiedinius kopūstus, ji visada būdavo eilės viduryje, niekada — eilės krašte. Taigi mūsų krašte, kai mergaitę taip saugo kitos mergaitės, reiškia, kad ji gali pabėgti. Aš pastebėjau, kad ta mergaitė visada būdavo apsupta kitų mergaičių, kad negalėtų pakeisti vietos eilėje. Man buvo ypač keista, kad su ja niekas nekalbėjo. Net nebuvo galima į ją žiūrėti, nes ji buvo kekšė, ir jeigu su ja kalbėtume, mus taip pat palaikytų kekšėmis. Gal vairuotojas ją tyčia suvažinėjo? Kaimelyje ilgai sklido įvairūs gandai. Atėjo policininkai mūsų apklausti, jie mus surinko lauke, kur tai įvyko. Buvo trys policininkai ir mums tai buvo kažkas nepaprasta, matyti vyrus policininkų asmenyje. Nebuvo galima žiūrėti jiems į akis, juos reikėjo gerbti, buvome labai susijaudinusios. Parodėme tikslią žūties vietą. Aš pasilenkiau, kur buvo padėtas galvos muliažas, ir jį pakėliau. Jie man pasakė: „Kalas, kalas, kalas ...“ Užtenka.

Sulipome į autobusą. Vairuotojas verkė! Jis vairavo greitai ir neįprastai. Autobusas važiuodamas keliu šokinėjo ir aš prisimenu, kad prižiūrėtoja abiem rankom laikė savo krūtis, nes jos taip pat šokinėjo. Vairuotoją uždarė į kalėjimą. Mums ir visam kaimeliui tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.

Paskui aš labai ilgai sirgau. Aš mačiau save, keliančią tos mergaitės sutraiškytą galvą, ir bijojau tėvų klausydama, ką jie apie ją šneka. Ji buvo padariusi kažką negero, bet aš nežinojau, ką. Šiaip ar taip, jie šnekėjo, kad ji buvo kekšė. Aš naktimis nemiegodavau, aš vis matydavau jos sutraiškytą galvą, girdėdavau atgal važiuojančio autobuso ratų bildesį. Aš niekada nepamiršiu tos mergaitės. Nepaisant visų kančių, kurias aš pati patyriau, šis paveikslas neišdilo man iš atminties. Jai buvo tiek pat metų kaip man, plaukai trumpi, labai gražiai apkirpti. Taip pat keista, kad jos plaukai buvo trumpi. Kaimelio mergaitės niekada nekirpdavo plaukų. Kodėl ji nusikirpo? Ji skyrėsi nuo mūsų, buvo gražiau apsirengusi. Ką ji padarė, kad ją vadino kekše? Aš niekada nesužinojau. Bet aš žinau, kodėl mane taip pavadino.

Juo daugiau man sukakdavo metų, tuo su didesne viltimi aš laukiau, kada man kas nors pasipirš. Bet niekas nesipiršo Kainatai ir atrodė, kad ji dėl to visiškai nesijaudina. Tarsi jai jau buvo lemta likti senmerge, o tai man atrodė, kad jai siaubinga, taip pat ir man, laukiančiai savo eilės.

Man būdavo gėda dalyvauti kitų vestuvėse, kad jose iš manęs nesišaipytų. Mergaitės labai norėdavo ištekėti, nes atsirasdavo galimybė gauti laisvę. Tačiau netgi ištekėjusi moteris rizikuodavo gyvybe, jeigu bent kiek išklysdavo iš doros kelio. Aš prisimenu moterį, turėjusią keturis vaikus. Jos vyras tikriausiai buvo mieste tarnautojas, nes jis visada vilkėdavo švarką. Aš jį iš toli matydavau visada einantį greitai, jo batai sukeldavo dulkes paskui jį.

Jo žmona buvo vardu Suheila ir vieną dieną aš išgirdau motiną sakančią, kad visas kaimelis šneka apie ją. Žmonės manė, kad ji užmezgė meilės ryšius su parduotuvės savininku, nes ji dažnai eidavo pirkti duonos, daržovių ir vaisių. Tikriausiai ji eidavo dėl to, kad neturėjo didelio daržo kaip mes. Galbūt ji susitikinėdavo su tuo žmogumi slapta kaip mano motina su Fadeliu. Vieną dieną motina pasakojo, kad tos moters du broliai atėjo į jos namus ir jai nupjovė galvą. Jie paliko tįsantį kūną ant žemės, o patys vaikščiojo po kaimelį nešiodami nupjautą galvą. Ji taip pat sakė, kad, grįžęs iš darbo jos vyras, labai apsidžiaugė, kad jo žmona negyva, nes jis įtarinėjo, kad ji mylisi su parduotuvės savininku. Tačiau ta moteris nebuvo labai graži, be to, ji jau turėjo keturis vaikus.

Aš nemačiau tų vyrų, vaikštančių po kaimelį su sesers galva, aš tik girdėjau apie tai pasakojančią motiną. Aš jau buvau pakankamai subrendusi, kad viską suprasčiau, bet aš nebijojau. Galbūt, kad aš nieko nemačiau. Man atrodė, kad mano šeimoje nėra kekšių ir man negresia ja tapti. Ši moteris buvo nubausta ir tai visiškai normalu. Kur kas normaliau negu mano amžiaus mergaitė, sutraiškyta ant kelio.

Aš neįsivaizdavau, kad paprasčiausios paskalos, kaimynų įtarinėjimai, netgi melas galėjo kiekvieną moterį padaryti kekše ir ją galėjo nužudyti dėl kitų garbės.

Tai yra vadinama garbės nusikaltimu, garimai ai Sharaf ir mano krašto žmonėms tai nėra nusikaltimas.

Nuotakos kraujas

Huseino tėvai atėjo prašyti Nuros rankos. Jie buvo atėję daug kartų visko aptarti, nes jeigu mūsų krašte tekinama duktė, ji parduodama už auksą. Taigi Huseino tėvai atnešė auksą, sudėtą į gražų paauksuotą dubenį, ir jo tėvas pasakė: „Štai pusė aukso Adnanui, tėvui, o kita pusė jo dukrai, Nurai“.

Jeigu šeima neturi tiek, kiek reikia aukso, deramasi. Dvi dalys yra svarbios, nes vestuvių dieną nuotaka turės parodyti visiems auksą, kurį gavo jos tėvas ją pardavęs.

Auksiniai papuošalai, kuriais ji pasipuoš vestuvių dieną, bus ne Nurai. Daugelio apyrankių, karolių, diademos jai reikia, kad ji ir jos tėvai būtų gerbiami. Ir tai nebus jos ateičiai ar jai pačiai, bet ji galės vaikščioti jais pasipuošusi po kaimelį ir žmonės, ją pamatę, kalbės, kiek aukso ji atnešė savo tėvams. Jeigu vestuvių dieną nuotaka neturi brangenybių, yra didelė gėda jai ir jos šeimai. Tėvas mums pamiršo tai pasakyti šaukdamas, kad dukterys atneša šeimai mažiau naudos negu viena avis. Parduodamas dukterį, jis turi teisę gauti pusę aukso!

Taigi jis gali derėtis. Derybos vyksta be mūsų, jose dalyvauja tik tėvai. Viską sutarus, nereikia pasirašyti kokio nors popieriaus — galioja vyrų susitarimas. Pasitikima vien tik vyrų pažadu.

Moterys: nei mano motina, nei Huseino motina, juo labiau nei busimoji nuotaka, neturi teisės kištis į pokalbį. Niekas dar nematė aukso, bet visi žino, kad vestuvės sutartos, nes buvo atėjusi Huseino šeima. Nereikia trukdyti, nereikia rodyti aukso vienas kitam, reikia gerbti vyrų derybas.