Шеррилин Кеньон: Begalybė. Niko kronikos

Versta iš:

Infinity. Chronicles of Nick.

Sherrilyn Kenyon

Tai – grožinis kūrinys. Romane vaizduojami veikėjai, organizacijos ir įvykiai – autorės fantazijos vaisius.

ISBN 9786090103982

INFINITY. Copyright © 2010 by Sherrilyn Kenyon.

All rights reserved.

Viršelio nuotrauka © Andrei Aristide / Dreamstime.com

Viršelio nuotrauka © Buriy / Dreamstime.com©Vertimas

į lietuvių kalbą, Donatas Masilionis, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Donatas Masilionis

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius

Maketavo Albertas Rinkevičius

Už paramą, juoką ir nekantravimą laukiant naujos knygos dėkoju gerbėjams, kurie nuo pat pradžių yra su Tamsos medžiotojais. Ačiū Monikai už beribę energiją ir pastangas, kad gyvuotų ši bei kitos „Tamsos medžiotojų“ serijos knygos. Dėkoju draugams, vadinantiems mane išmintinga, ypač Kim, kuri perskaitė kiekvieną dažais dar kvepiančios knygos žodelį ir išplatino ją tarp reiklių skaitytojų paauglių, kad sužinotų jų nuomonę.

Dėkoju mane nuolat stebinančiam vyrui už gausybę paruoštų vakarienių (na gerai, galbūt už tai, kad daug kartų užsakė stalelį restorane), kol aš stropiai plušėjau prie teksto. Labiausiai esu dėkinga mane kasdien įkvepiantiems sūnums, ypač Medogui, padėjusiam sugalvoti įžangos žodžius „esu visuomenei neparankus pimpis“ ir kilniai leidusiam jo vardu pavadinti vieną knygos personažą. Taip pat ačiū Janui, panorusiam pieštuku nudurti zombį. Myliu jus visus ir kasdien dėkoju, kad esate mano gyvenimo dalis.

Galiausiai, bet taip pat nuoširdžiai dėkoju Keisiui Vudsui, laimėjusiam konkursą ir tapusiam šios knygos personažu. Antroje knygoje su tavim susitiksime dar dažniau.

PADĖKA

Nors visada buvau didelė zombių gerbėja, ypač dėkoju dviem žmonėms, kurių protais pasinaudojau rašydama šią knygą.

Ačiū Evilui Edui, zombių žinovui ir mano bendrininkui žiūrint siaubo filmus. Be to, jis sutiko vaidinti Bubą keliose filmo serijose. Dėkoju už neįkainojamas įžvalgas ir taiklius komentarus.

Taip pat dėkoju savo mylimai mamai Lizai, dvasių užkeikėjai, kasdien besikaunančiai kilnioje kovoje ir demonologiją išmanančiai geriau už kitus.

Ačiū jums abiem.

PROLOGAS

Laisva valia.

Kažkas ją pavadino didžiausia dovana, duota žmonijai. Laisva valia – tai mūsų gebėjimas kontroliuoti, kad visa, kad ir kas atsitiktų, vyktų tiksliai taip, kaip norime. Esame savo likimo šeimininkai, ir niekas mums negali primesti savo valios, jei to nepageidaujame.

Kiti sako, kad laisva valia – tai sumautas mitas. Mūsų likimas nulemtas iš anksto, todėl, kad ir ką darytume, kad ir kaip įnirtingai kovotume, mums atsitiks kaip tik tai, kas lemta. Tiesiog esame įkaitai galingesnės jėgos, kurios menkas žmogiškasis protas negali nei užčiuopti, nei suvokti.

Geriausias mano bičiulis Ašeronas visa tai kartą paaiškino štai kaip: likimas – tai prekinis traukinys, riedantis maršrutu, kurį žino tiktai konduktorius. Automobiliu priartėję prie pervažos, mes galime arba sustoti ir palaukti, kol traukinys pravažiuos, arba pamėginti peršokti pervažą traukiniui prieš pat nosį.

Tai ir bus mūsų pasirinkimas.

Jei nuspręsime prasmukti pro traukinį, atsidūrus ant bėgių automobilio variklis gali užgesti. Tada galime pamėginti vėl užvesti variklį arba laukti, kol traukinys mus nublokš. Arba galime išlipti iš automobilio ir bėgti, mėgindami pergudrauti likimą, lėmusį būti traukinio sutraiškytiems ten, kur stovime. Jei nuspręsime bėgti, koja gali įstrigti tarp bėgių arba galime paslysti ir pargriūti. Galime net sau pasakyti: „Nesu toks kvailas, kad mėginčiau pralėkti priešais traukinį“, – ir saugiai laukti. Tačiau tada į mus iš nugaros gali įsirėžti sunkvežimis ir nustumti tiesiai ant bėgių.

Jei likimas lėmė, kad mus parblokštų traukinys, taip ir nutiks. Galime tik pasirinkti, kokiu būdu traukinys mus pavers mėsainiu.

Aš tokiomis nesąmonėmis netikiu ir tvirtinu: savo likimą ir gyvenimą valdau pats .

O manęs nevaldo niekas.

Niekada.

Tuo, kuo tapau, esu dėl to, kad slapta įsikišo viena būtybė. Jeigu reikalai būtų pakrypę kitaip, nebūčiau atsidūręs ten, kur dabar esu, gyvenčiau prasmingai, o ne kęsčiau košmarą, kuriuo virto mano gyvenimas. Tačiau atsitiko taip, kad saugodamas slapčiausias paslaptis geriausias draugas išdavė mane ir įstūmė į tamsą, su kuria dabar privalau taikstytis. Mūsų likimai persipynė dėl nepaprasto įvykio, nutikusio dar tada, kai buvau vaikas, ir dabar aš keikiu tą dieną, kai Ašeroną Partenopeusą pavadinau draugu.

Aš – Nikas Gotjė.

O čia – pasakojimas apie mano gyvenimą ir kaip visa tai nutiko.

1 SKYRIUS

– Esu visuomenei neparankus pimpis.

– Nikolai Ambrozijau Gotjė! Galvok, ką kalbi!

Išgirdęs rėksmingą motinos balsą, Nikas atsiduso. Jis stovėjo mažytėje virtuvėje ir apžiūrinėjo ryškiai oranžinius havajietiškus savo marškinius. Jų spalva ir kirpimas buvo bjaurūs. O ypač bjaurojo d-i-d-ž-i-u-l-i-a-i rausvos, pilkos ir baltos spalvų upėtakiai (o gal lašišos?).

– Mama, negaliu su tokiais eiti į mokyklą. Jie… – Nikas įnirtingai ieškojo žodžio, kurį ištaręs nebūtų nubaustas – priverstas sėdėti namie iki gyvenimo pabaigos. – …Šlykštūs. Su tokiais būsiu pasmerktas tūnoti valgyklos nevykėlių kampe.

Motina kaip visada tik nusišaipė.

– Ša! Tai puikiausi marškiniai. Vanda iš dėvėtų drabužių parduotuvės man sakė, kad juos atvežė iš didžiulių rūmų Parkų rajone. Šie marškiniai priklausė puikaus ir doro žmogaus sūnui, o kadangi aš tave auklėju, kad taptum…

Nikas sugriežė dantimis.

– Jau geriau būsiu nusikaltėlis, negu kęsiu patyčias.

Motina sunkiai atsiduso ir šakute pasmeigė spirginamos šoninės griežinėlį.

– Niekas iš tavęs nesityčios, Nikai. Mokykloje griežtai kovojama su chuliganizmu.

Tai jau tikrai. Šitie žodžiai neverti netgi popieriaus lapo, ant kurio jie surašyti. Ypač prisiminus, kad chuliganai – beraščiai kvailiai, tos sutarties nesugebantys netgi perskaityti.

Jėzau. Kodėl mama niekaip nenori jo išgirsti? Mokykloje kasdien eidamas per žiaurų „minų lauką“ Nikas jausdavo tarsi žengiąs į liūtų narvą. Atvirai sakant, visa tai baisiai įkyrėjo, tik nieko čia nepakeisi.

Nikas buvo nevykėlis pimpis, ir mokykloje jam tai primindavo visi: mokytojai, direktorius, o ypač – mokiniai.

Kodėl niekaip negaliu išbristi iš to košmaro?

Todėl, kad neleidžia mama. Mokyklą meta tik chuliganai, o motina esą sunkiai dirbanti ne dėl to, kad užaugintų dar vieną nevykėlį niekšą. Ši įkyriai kartojama litanija Nikui giliai įsirėžė į smegenis. Kaip ir kiti mamos pamokymai: Būk geras vaikas, Nikai. Baik mokyklą. Įstok į universitetą. Gauk gerą darbą. Vesk padorią merginą. Sulauk daugybės vaikaičių ir šventadieniais niekada nepraleisk pamaldų bažnyčioje.

Kad ir kaip ten būtų, vis dėlto Nikas myli savo motiną ir dėkingas jai už pastangas. Tik negali pakęsti nuolatinio bambėjimo: Daryk, kaip sakau, Nikai. Neklausau tavo kalbų, nes aš žinau geriau.

Iš tiesų Nikas – nei kvailas, nei kelia rūpesčių. Tiesiog mama nenutuokia, ką jam tenka iškęsti mokykloje, bet kaskart, kai mėgina paaiškinti, ji nieko nenori girdėti. Tai varo į neviltį.

Kaip būtų gerai susirgti kiaulių gripu ar panašia liga! Tik ketveriems metams, kol Nikas turėtų baigti mokyklą, o tada gyventų kitokį gyvenimą ir niekas jo nežemintų. Juk 1918 metais nuo kiaulių gripo mirė milijonai žmonių, o ligos protrūkiai aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose nusinešė dar kelis milijonus gyvybių. Argi Nikas nori per daug prašydamas, kad vienas vienintelis mutavęs virusas paguldytų jį į lovą keleriems metams?