Шеррилин Кеньон: Begalybė. Niko kronikos

– Ar tikrai tetruks penkias minutes?

Tairis linktelėjo.

– Žinoma. Mes tik įeisime, išeisime, ir reikalas baigtas.

Tada jis galėtų grįžti namo, ir būtų ne mamos, o jo, Niko, viršus. Džiugu. Pirmą kartą apgaus motiną, nors ji to niekada nesužinos.

– Gerai. Aš su jumis.

– Šaunuolis.

Nikas pažvelgė į Alaną, kuriam buvo devyniolika.

– Gal paskui parvežtum mane namo?

– Tave, berniuk? Galiu padaryti bet ką.

Nikas linktelėjo ir nusekė paskui vaikinus į apleistą Šiaurinę Ramparto gatvę. Tairis liepė Nikui likti lauke ir užstoti siaurą šoninę gatvelę.

– Būk čia ir stebėk, ar nepasirodys farai. Jei pamatytum, duok ženklą.

Nikas linktelėjo.

Vaikinai išnyko šešėliuose, o Nikas liko stovėti. Netrukus šaligatviu pro jį praėjo pagyvenusi pora. Iš drabužių ir elgesio buvo galima spėti, kad tai turistai, vėlų vakarą sumanę pasivaikščioti nuošalesnėje vietoje.

– Labas, – pasisveikino moteriškė ir nusišypsojo.

– Labas, – atsakė Nikas ir taip pat nusišypsojo.

Tačiau jo šypsena kaipmat išblėso, mat iš priedangos iššokęs Alanas sugriebė moterį, o Tairis prirėmė prie sienos vyrą.

Nikas apstulbo.

– Ką jūs darote?

– Nutilk! – suurzgė Alanas, traukdamas pistoletą. – Gerai, seneli. Atiduok pinigus, kitaip ta sena kekšė gaus kulką tiesiai į tarpuakį.

Nikas pajuto, kaip blykšta. To negali būti. Vaikinai apiplėšinėja du turistus?

O aš jiems padedu…

Visą minutę Nikas nepajėgė atgauti kvapo, tik spoksojo į du žmones: verkiančią moterį ir vyrą, maldaujantį jos nežaloti.

Nė nepajuto, kaip sugriebė Alaną už rankos ir išmušė pistoletą.

– Bėkite! – sušuko turistams.

Šie pasileido tekini.

Tairis puolė jiems pavymui, bet Nikas pargriovė jį ant žemės.

Prišoko Alanas, sugriebė Niką už marškinių apykaklės ir atplėšė nuo Tairio.

– Vyruti, ką darai?

Nikas jį atstūmė.

– Negaliu leisti apiplėšinėti žmonių. Mes taip nesitarėme.

– Kvailys… – Alanas pistoletu trenkė Nikui per veidą.

Nikas burnoje pajuto kraujo skonį, o galvą suskaudo taip, tarsi būtų sprogusi.

– Už tai sumokėsi, Gotjė.

Visi trys puolė Niką taip staiga ir įnirtingai, kad šis nespėjo pasipriešinti. Prieš akimirką tvirtai stovėjęs ant kojų, dabar buvo pargriautas ant žemės. Rankomis užsidengęs galvą stengėsi apsisaugoti nuo Alano smūgių pistoletu.

Vaikinai tol spardė ir mušė Niką, kol šiam nutirpo kojos ir ranka.

Tada Alanas žengė žingsnį atgal ir pistoletu nusitaikė į Niką.

– Melskis, Gotjė. Netrukus pateksi į žmogžudysčių suvestines.

1 Užkrečiamas virusas, itin pavojingas šunims (čia ir toliau vert. past).

2 Angl. stone – „akmuo“.

3 XX a. pradžioje Luizianos pietvakariuose gimęs muzikos stilius, prancūzų liaudies melodijų, Afrikos ir Karibų regiono, kreolų melodijų mišinys.

2 SKYRIUS

Nikui kilo toks noras keiktis, kad net burnoje pajuto keiksmo skonį. Nenoriu šitaip mirti. Tik jau ne nutekamajame griovyje ir ne sumuštas žmonių, kurie turėtų vadintis mano draugais. Vyrukų, kuriuos visą gyvenimą pažinojau ir su kuriais žaidžiau. Ne, aš nemirsiu.

Tačiau Nikas tebegulėjo ant žemės.

Bejėgis. Silpnas.

Nugalėtas.

Burnoje jautė kraują ir atrodė, kad tuoj užsprings. Trokšte troško kautis tol, kol užpuolikai ims maldauti pasigailėjimo; protas reikalavo keltis ir priversti kankintojus praryti savo dantis, bet kūnas neklausė. Niekas neklausė Niko. Po galais, jis netgi nesugebėjo apsiginti. Gulėjo bejėgis ir tik akimis svilino Alaną vildamasis, kad žvilgsnis persekios tą žiurkę visą amžinybę.

Alanas nusijuokė ir spustelėjo gaiduką.

Sulaikęs kvapą Nikas laukė – tuoj pokštels, ir jo gyvybė užges.

Alanui iššovus, tą pačią akimirką iš tamsos išniro neaiški dėmė. Tairis, Alanas ir Maikas, ką tik tyčiojęsi iš Niko kančių, staiga išlėkė į orą, paskui žnektelėjo ant žemės taip, kad, ko gero, susilaužė kaulus.

Nikas suakmenėjo. Pamėgino susivokti, kur pataikė kulka, bet gėlė visą kūną ir suprasti buvo neįmanoma. Gal ji pralėkė pro šalį?

Gulėdamas ant grindinio Nikas pamatė šmėstelint šviesius plaukus ir juodus drabužius. Kažkas puolė jo buvusius draugus.

Alanas riktelėjo, jo pistoletas nukrito ant žemės greta Niko.

Šviesiaplaukis vyras caktelėjo liežuviu.

– Gaila, esi per jaunas, antraip nužudyčiau. Bet jeigu po poros metų nutversiu tave šitaip kvailiojantį, mirsi anksčiau, nei spėsi pasigailėti dėl savo elgesio.

Vyriškis viena ranka sugriebė Alaną ir tarsi skudurinę lėlę nusviedė į gatvę. Tada, suplevėsavęs juodais drabužiais ir blykstelėjęs sidabru, atsigręžė į Niką. Nežinia kodėl vaikinui tas vyras labiau priminė turtingą biržos maklerį nei stipruolį, parklupdžiusį gatvės užgrūdintus chuliganus. Ir jis nebuvo senas. Gal trisdešimties.

Galbūt.

Kai vyras nuožmaus plėšrūno žingsniu prisiartino prie Niko, vaikinui užėmė kvapą. Visi vyro drabužiai buvo juodi. Mirtimi dvelkiantį kūną dengė brangus odinis apsiaustas. Niko akys įsmigo į sidabru blykstelėjusius juodus aulinius batus. Iš vieno aulo kyšojo peilis. Vyrui artinantis, jis dingo bate.

Išgelbėtojas priklaupė prie Niko ir suraukė antakius.

– Jie tave gerokai aptalžė, vaikine. Ar pajėgsi atsistoti?

Nikas atstūmė ištiestą ranką. Jam nereikia pagalbos. Ypač iš nepažįstamų žmonių.

Pamėgino atsistoti pats, bet aptemo akyse.

Kirijanas Hanteris ėjo pro šalį ir tik paskutinę akimirką pastebėjo ant gatvės parkrentantį prakaulų vaikinuką bjauriais oranžiniais havajietiškais marškiniais. Šis šlykštus apdaras išgelbėjo vaikinui gyvybę. Ryškūs marškiniai kone švytėjo tamsoje, todėl ir atkreipė Kirijano dėmesį. Jis pačiu laiku nutraukė peštynes.

Sprendžiant iš to, ką Kirijanas matė, vaikis – kietas peštukas. Tą reikia pripažinti. Kantriai kentė nuožmius smūgius, nemaldavo pasigailėti. Nedažnas suaugęs taip talžomas kentėtų tylėdamas.

Vien tai kėlė vaikinukui pagarbą.

Kirijanas piktai pažvelgė į chuliganus, skuodžiančius gatve kiek kojos įkerta. Jame slypintis senovinis karys ir plėšrūnas ragino pasivyti skriaudėjus ir nužudyti. Tačiau suprato: jei taip pasielgtų, neišgyventų tas ant žemės gulintis berniokas, rizikavęs savo gyvybe ir gelbėjęs pagyvenusią porą. Deja, bailiams teks palaukti, kailį jiems Kirijanas iškarš kitą kartą.

Jis kilstelėjo vaikinuko galvą – norėjo geriau įsižiūrėti į veidą. Trumpi rudi plaukai buvo permirkę krauju, virš kairio antakio – didelė žaizda, jai užgijus tikriausiai liks randas. Vaikino nosis buvo sulaužyta, regis, sulaužytas ir žandikaulis. Jei ir ne, anie išvelėjo vaikinuką kaip reikiant. Iš peties, kur pataikė kulka, sruvo kraujas.

Vargšas vaikas.

Kirijanas pakėlė vaikinuką ir nunešė į savo automobilį: nuveš į ligoninę, kol mirtinai nenukraujavo.

Kirijanas nekantriai žingsniavo laukiamajame. Be jo, čia buvo dar keliolika susijaudinusių ligonių. Praėjo jau beveik dvi valandos, kai ligoninės personalui patikėjo paauglį, bet kol kas – jokių žinių.

Ar vaikinukas vis dar gyvas?

Dirstelėjęs į laikrodį Kirijanas suurzgė. Nėra kada čia stypsoti. Juk turi svarbių reikalų, jei pasiseks, iki aušros išgelbės dar kelias gyvybes.

– Ką čia veikiate, generole?

Išgirdęs žemą balsą ir ryškų akcentą Kirijanas krūptelėjo. Tai buvo Ašeronas, vienuolikos tūkstančių metų amžiaus visagalis nemirtingasis. Ko jau ko, bet jo sutikti ligoninėje Kirijanas nesitikėjo. Ašeronas ne iš tų, kurie susilaužo kaulus ar suserga.