Шеррилин Кеньон: Begalybė. Niko kronikos

O gal pasigauti parvovirusą1?

Tu ne šuo, Nikai .

Teisybė. Vilkėdamas šiais marškiniais joks šuo nesusirgtų mirtina liga. Tačiau bent jau apšlapintų juos.

Supratęs, kad nervinasi tuščiai, Nikas atsiduso ir pažvelgė į sumautą drabužį, kurį troško sudeginti. Ir gerai. Jis pasielgs taip, kaip elgdavosi visada, kai mama priversdavo jį panėšėti į kvailą flamingą.

Nikas dėvės tuos marškinius.

Bet aš nenoriu. Su jais atrodau kaip kvailys.

Būk vyras, Nikai. Ištversi. Esi ne tiek ištvėręs.

Taip, teisybė. Puiku. Tegul visi juokiasi. Nikas vis tiek nieko nepakeis. Jei mokiniai nesišaipys iš jo marškinių, juoksis iš ko nors kito. Iš batų. Šukuosenos. O jei nepavyktų pašiepti aprangos, imtų tyčiotis iš vardo. „Nikas plikas“ arba „Nikolas plikolas“. Kad ir kaip Nikas gintųsi, pašaipūnai vis tiek jį erzins. Yra žmonių, kurie negali gyventi neversdami kitų kentėti.

Teta Meniara nuolat kartoja: žmogaus pažeminti neįmanoma, jei tik jis pats to nenori.

Bėda ta, kad Nikas leidžiasi žeminamas, nors ir nenori.

Šalia aprūdijusios viryklės mama pastatė įskilusią mėlyną lėkštę.

– Sėskis, kūdiki, ir valgyk. Klube paliktame žurnale skaičiau, kad pusryčius pavalgę vaikai gauna geresnius testų pažymius, jiems apskritai geriau sekasi mokykloje. – Nusišypsojusi motina padavė pakuotę šoninės. – Pažiūrėk. Šįkart vartojimo laikas nepasibaigęs.

Nikas nusijuokė, nors menkas čia linksmumas. Vienas mamos klubą lankantis vyrukas turi maisto prekių parduotuvę, tad kartais atneša jiems mėsos, kurios vartojimo laikas pasibaigęs, kitaip vis tiek tektų ją išmesti.

– Jei suvalgysime greitai, neapsirgsime.

Dar viena nekenčiama litanija.

Nikas paėmė traškų šoninės griežinėlį ir apsidairė. Tai, ką jie vadino savo namais, buvo nedidelis butas, vienas iš keturių, įrengtų apleistame sename name. Trys kambarėliai – virtuvė-svetainė, motinos miegamasis ir vonia – ne kažin kas, tačiau dabar tai buvo jų butas ir mama tuo didžiavosi, tad Nikas irgi stengėsi didžiuotis.

Dažniausiai.

Dirstelėjęs į savo kampą, kurį mama per paskutinį jo gimtadienį atitvėrė tamsiai mėlynomis antklodėmis, Nikas krūptelėjo. Jo drabužiai buvo sudėti į seną skalbinių krepšį, stovintį greta čiužinio, uždengto paklodėmis, išmargintomis vaizdais iš filmo „Žvaigždžių karai“; tas paklodes Nikas gavo būdamas devynerių – dar viena mamos dovana, nupirkta per išpardavimą kaimynų kieme.

– Kada nors, mama, aš nupirksiu labai gražų namą.

Su labai gražiais daiktais.

Mama nusišypsojo, bet iš jos akių galėjai suprasti, kad netiki nė vienu Niko žodžiu.

– Žinoma, kūdiki. O dabar pavalgyk ir keliauk į mokyklą. Nenoriu, kad tau tektų išeiti iš jos kaip man. – Motina nutilo, jos veide šmėstelėjo nuoskauda. – Pats matai, kas tokiais atvejais atsitinka.

Niką ėmė graužti kaltė. Tai dėl jo mamai teko išeiti iš mokyklos. Kai tik tėvai sužinojo, kad ji laukiasi, liepė rinktis: atsisakyti arba kūdikio, arba jaukių namų Keneryje, išsilavinimo ir šeimos.

Nikas iki šiol negali suprasti, kodėl mama pasirinko jį.

Šito jis niekada neužmirš. Tačiau kada nors mamai viską atlygins. Ji to nusipelnė, todėl vien dėl mamos Nikas vilkės tuos siaubingus marškinius.

Netgi jei dėl to tektų žūti.

Ir jis šypsosis – nors ir kęs skausmą, kai Stounas ir jo gauja rodys dantis.

Stengdamasis negalvoti apie neišvengiamas kančias, Nikas tylėdamas kramtė šoninę. Galbūt Stounas šiandien neateis į mokyklą? Juk jis gali susirgti maliarija, maru, pasiutlige ar dar kuo nors.

Taip, galbūt tas apsigimėlis pasigaus sifilį.

Apie tai pagalvojęs Nikas nusišypsojo ir susigrūdo į burną kąsnį kiaušinienės iš miltelių. Skonis buvo bjaurus, bet jis prisivertė nesipurtyti. Jiedu su mama teišgali nusipirkti kiaušinių miltelių.

Jis dirstelėjo į sieninį laikrodį ir pašoko.

– Reikia eiti, antraip pavėluosiu.

Motina jį stipriai apkabino.

Nikas susiraukė.

– Liaukis seksualiai priekabiavusi, mama. Turiu eiti, nes vėl gausiu pastabą, kad vėluoju.

Mama pliaukštelėjo jam per užpakalį ir paleido iš glėbio.

– Seksualiai priekabiauju? Vyruti, tu nė neįsivaizduoji, kas tai yra.

Kai Nikas pasilenkė paimti kuprinės, motina pašiaušė jam plaukus.

Nikas užsimetė kuprinę ant pečių ir tekinas nėrė pro duris. Nušokęs nuo nutriušusio priebučio, pro sugedusius automobilius ir šiukšlių konteinerius nukūrė gatve link tramvajaus stotelės.

Kad tik tramvajus nebūtų išvažiavęs, kitaip Nikas vėl išgirs grėsmingą pono Peterso balsą: „Nikai! Ką mums su tavimi daryti, balta šiukšle?“

Petersas nekentė Niko iki pat širdies gelmių. O labiausiai Petersą siutino tai, kad šioje snarglinoje, privilegijomis per daug apdalytoje mokykloje Nikas gauna stipendiją. Petersas trokšte troško išgrūsti Niką lauk, kad šis neva negadintų vaikų iš gerų šeimų.

Nuo minties, kad tie „padorūs“ vaikai laiko jį tuščia vieta, Nikas susiraukė. Daugiau nei pusė jų tėvų nuolat lankosi klube, kuriame dirba Niko motina, bet tie vyrai vadinami padoriais, o Nikas ir jo mama – šiukšlėmis.

Ši veidmainystė Nikui regėjosi atgrasi, bet yra, kaip yra. Kitų žmonių mąstymo juk nepakeisi.

Pamatęs tramvajų sustojant stotelėje, vaikinas nuleido galvą ir puolė pirmyn.

O varge…

Nikas skuodė taip, kad vos gaudė kvapą. Pribėgęs prie platformos šoko į tramvajų.

Spėjo.

Naujajame Orleane buvo rudeniškai drėgna. Sunkiai šnopuodamas vaikinukas nusimetė kuprinę, tada pasisveikino su vairuotoju:

– Labas rytas, pone Klemonsai.

Pagyvenęs juodaodis nusišypsojo. Jis buvo iš tų vairuotojų, kuriuos Nikas mėgo.

– Labas rytas, pone Gotjė. – Niko pavardę vairuotojas visad tardavo klaidingai, sakydavo: „Gočjė“. Tariant „Gočjė“, atsiranda papildomas priebalsis „č“, o Niko mama dažnai kartodavo: gyvename per daug skurdžiai, kad galėtume sau leisti papildomus priebalsius. Be to, vienas mamos giminaičių, Fernandas Aptonas Gotjė, Misisipės valstijoje įkūrė nedidelį miestelį ir pavadino jį „Gotjė“ (šitaip ir tariama). – Ir vėl vėluoji per mamą?

– Pats žinote, – atsakė Nikas, iš kišenės traukdamas pinigus. Skubiai sumokėjęs, klestelėjo ant sėdynės. Tebebuvo uždusęs ir suprakaitavęs, tad atsilošė ir iškvėpė orą džiaugdamasis, kad šįkart nepavėlavo.

Deja, kai privažiavo mokyklą, jį vis dar pylė prakaitas. Menkas malonumas gyventi mieste, kur net spalio mėnesį aštuntą valandą ryto būna trisdešimt laipsnių karščio. Viešpatie, kaip įkyrėjo ši vėlyva karščio banga!

Nurimk, Nikai. Šiandien tu nepavėlavai. Viskas bus gerai.

Tikrai, tuoj pasipils patyčios.

Jis susiglostė plaukus, nubraukė nuo kaktos prakaitą, ant kairio peties užsimetė kuprinę.

Nekreipdamas dėmesio į prunkštimą ir laidomas pastabas apie marškinius ir prakaitą Nikas nupėdino kiemu ir pro duris žengė į pastatą – aukštai iškėlęs galvą, tarsi būtų mokyklos savininkas. Tai ir viskas, ką jis galėjo padaryti.

– Ei! Tai bent! Nuo jo prakaitas žliaugia upeliais. Negi jis toks skurdžius, kad neišgali nusipirkti rankšluosčio? Ar vargšai apskritai maudosi?

– Matyt, jis žvejojo Pončartreino ežere, bet vietoj žuvų sugavo tuos šlykščius marškinius.

– Jų buvo neįmanoma nesugauti. Kertu lažybų, marškiniai švyti tamsoje.

– Tikriausiai kažkur vaikšto nuogas benamis ir klausinėja, kas pavogė jo marškinius, kol miegojo ant suolo. Beje, kiek laiko jis avi šitais batais? Regis, mano tėtis panašiais avėjo prieš trisdešimt metų.