Шеррилин Кеньон: Begalybė. Niko kronikos

– Šiandien popiet turėčiau eiti padirbėti. Panelei Lizai pažadėjau padėti sutvarkyti prekes sandėlyje.

– Gerai, – suniurnėjo motina. – Gali eiti, bet paskui – tiesiai namo. Girdi? Nenoriu, kad gaištum laiką su chuliganais, kuriuos vadini draugais.

– Klausau, ponia.

Nikas nuėjo į savo „kambarį“ ir užtraukė antklodes. Suirzęs ir pavargęs atsisėdo ant seno kauburiuoto čiužinio ir atrėmė galvą į sieną. Pažvelgė į lubas – jos buvo dėmėtos, dažai apsilaupę.

Tada išgirdo garsą…

Motinos rauda prasiskverbė net pro jos miegamojo sieną. Dieve, Nikas taip nekentė šito garso!

– Atleisk, mama, – sušnibždėjo gailėdamasis, kad nepasmaugė to niekšo Stouno.

Kada nors… Kada nors jis ištrūks iš šio pragaro. Net jei dėl to tektų ką nors nužudyti.

Kai Nikas išėjo iš Lizos parduotuvės, buvo devynios vakaro. Pakeliui į darbą jis pirmiausia paėmė savo užduotis iš Brinos, gyvenančios ištaigingame dideliame name. Tada penkias valandas padirbėjo pas Lizą, kad galėtų atidėti pinigų į savo „aukštojo mokslo fondą“. Tiesa, taupant tokiu tempu, stoti į universitetą Nikas galės tik po penkiasdešimties metų. Tačiau vis geriau negu nieko.

Kai Liza rakino parduotuvės duris, Nikas užstojo ją nuo svetimų akių.

– Labanakt, Nikai. Ačiū už pagalbą.

– Labanakt, Liza.

Jis palaukė, kol parduotuvės savininkė saugiai įsės į automobilį, tada Karališkąja gatve patraukė Aikštės link. Artimiausia tramvajaus stotelė buvo už Džeksono alaus daryklos. Tačiau artėdamas prie Aikštės Nikas staiga panoro pamatyti motiną ir dar kartą atsiprašyti už tai, kad yra laikinai pašalintas iš mokyklos.

Ji tau liepė eiti tiesiai namo…

Taip, bet Nikas ją pravirkdė. Ir dėl to nekentė savęs. Be to, naktį bute likęs vienas, be mamos, jausdavosi vienišas. Jie neturėjo televizoriaus, taigi namie apskritai nebuvo ką veikti. O knygą „Hamerio kalėjimai“ jis perskaitė tiek kartų, kad galėtų cituoti atmintinai. Galbūt, jei atsiprašytų mamos, ji leistų naktį pasilikti klube?

Taigi jis pasuko ne į dešinę, o į kairę, ir patraukė į klubą Burbono gatvėje. Iš parduotuvių ir restoranų sklido tylūs džiazo ir zaideko3 garsai, ir tai ramino. Žingsniuodamas pro „Pontalbos“ kavinę Nikas užsimerkė – pasimėgavo saldžiais cinamono ir tirštos sriubos kvapais. Jo skrandis sugurgė. Šiandien nebuvo mokykloje, tad per priešpiečius teko tenkintis kiaušiniene iš miltelių ir šonine, o vakarienei bus… šlykštūs kiaušinių milteliai.

Nuvijęs tas mintis Nikas pasuko į šoninę gatvelę, sustojo prie galinių klubo durų ir pasibeldė.

Duris atidarė susiraukęs Džonas Kartjė – vienas iš galiūnų-tvarkdarių. Išvydęs Niką plačiai nusišypsojo.

– Sveikas, bičiuli. Atėjai pas mamą?

– Taip. Ar ji jau scenoje?

– Ne, dar liko kelios minutės.

Tvarkdarys pasitraukė į šalį, praleisdamas Niką.

Tamsiu koridoriumi vaikinas patraukė link grimo kambario, kuriame šokėjos persirengdavo ir ilsėdavosi per pertraukėles. Prie durų stabtelėjo, tada pasibeldė.

Duris atidarė Tifani. Toji šviesiaplaukė buvo pribloškiamai daili, aukšta ir… beveik nuoga – tik kelnaitės su juostele ir nėriniuota liemenėlė. Nors Nikas augo tarp šių moterų ir buvo pratęs matyti jas pusnuoges, dabar išraudo kaip vėžys ir nudelbė akis į grindis. Pasijuto tarsi žvelgiąs į nuogą seserį.

Tifani nusijuokė ir delnu kilstelėjo Nikui smakrą.

– Čerize! Tai tavo Nikas. – Šokėja meiliai spustelėjo vaikinukui smakrą. – Miela, kad stengiesi į mus nežiūrėti. Išgirdusi beldžiant išsyk supratau, kad čia tu. Niekas kitas taip mandagiai nesielgia. Žinai, mama tave gerai išauklėjo.

Nikas išlemeno „ačiū“, praėjo pro Tifani ir nužingsniavo prie motinos grimo stalelio. Nudelbęs akis stovėjo tol, kol mama užsimetė rausvą chalatą. Tada suskilinėjusiame veidrodyje pamatė, kad motina tepasi makiažą ir žiūri į jį įsiutusi. Vaikiną persmelkė baimė. Iš mamos veido suprato: šįvakar ji neketina jam atleisti.

– Regis, liepiau tau eiti tiesiai namo.

– Norėjau dar kartą pasakyti, kad gailiuosi.

Motina padėjo į šalį blakstienų tušo šepetėlį.

– Ne, nesigaili. Nori, kad leisčiau tau išeiti iš namų? Nieko nebus, Nikolai Ambrozijau Gotjė. Ir tavo apgailėtinas atsiprašymas nieko nekeičia. Privalai išmokti pirma pagalvoti, o tik paskui veikti. Kada nors per savo ūmų būdą pakliūsi į rimtą bėdą. Kaip ir tavo tėvas. O dabar keliauk namo ir pamąstyk, kaip elgiesi.

– Bet, mama…

– Jokių „mama“. Keliauk!

– Čerize! – šūktelėjo vadybininkė. Mamai buvo metas į sceną.

Motina pakilo nuo kėdės.

– Kalbu rimtai, Nikai. Eik namo.

Nikas apsigręžė ir išsliūkino iš klubo; jautėsi dar bjauriau, nei išėjęs iš Lizos parduotuvės. Kodėl mama juo netiki? Kodėl nenori bent pamėginti suprasti, kad Nikas jos neapgaudinėja? Kad ir kaip ten būtų… Nikas pavargo įtikinėti pasaulį, ypač savo mamą, kad nėra menkysta.

Išėjęs į lauką patraukė Burbono gatve Kanalo link. Ten sės į tramvajų, kuris priveš arčiausiai namų. Nikas piktinosi, kad mama elgiasi su juo lyg su nusikaltėliu. Jis ne toks kaip tėvas. Niekada toks nebus.

Puiku, daugiau neginsiu tavo garbės. Tegul jie tave užgaulioja ir tyčiojasi. Man tai visiškai nerūpės. Ir kodėl jis turėtų vargintis? Juk elgdamasis teisingai motiną tik siutina.

Nikas jautėsi įskaudintas, jam darėsi šlykštu.

Staiga išgirdo, kaip kažkas šaukia jį vardu.

Jis stabtelėjo. Kitoje gatvės pusėje pamatė Tairį, Alaną ir Maiką, šmižinėjančius prie turistams skirtos karoliukų ir kaukių parduotuvės. Vaikinai pamojo jam prieiti.

Nikas perėjo gatvę ir pasisveikino susimušdamas kumščiais.

– Ką veikiate?

Tairis tylomis pasisveikino, paskui atlošė galvą.

– Bastomės. O tu?

– Einu namo.

Tairis palietė oranžinių Niko marškinių apykaklę.

– Vyruti, ką čia apsivilkai? Tas šūdas tikrai šlykštus.

Nikas nustūmė vaikino ranką.

– O pats kokiu šlamštu vilki? Ir iš kokio medžio iškritai?

Tairis suprunkštė.

– Tai „Romeo“ trikotažas, – atšovė didžiuodamasis. – Visos damos giria mano skonį.

– Skonį ponį, – nusišaipė Nikas. – Nėra jokių „Romeo“ skarmalų. Tokių madingų drabužių galima nusipirkti Graikų gatvėje.

Visi nusijuokė.

Maikas surimtėjo.

– Klausyk, šiąnakt turime vieną reikaliuką, taigi ketvirtas narys nepamaišytų. Ar nori prisijungti? Uždirbtum porą šimtų dolerių.

Nikas išpūtė akis. Juk tai dideli pinigai. Tairis, Maikas ir Alanas – sukčiai. Tiesa, kartkartėmis Nikas padėdavo jiems apmauti vietinius arba turistus, nors mama apie tai sužinojusi gautų infarktą.

– Biliardas, pokeris ar kauliukai?

Alanas ir Tairis linksmai susižvelgė.

– Šįkart reikės pabūti sarginiu šunimi. Bent jau tau. Vienas bosas iš Storivilo moka mums už tai, kad papurtome veltėdžius. Viskas tetruks porą minučių.

Nikas susiraukė.

– Nieko apie tai neišmanau.

Tairis caktelėjo liežuviu.

– Eime, Nikai. Turime nedaug laiko tenai nusigauti, ir mums tikrai reikia, kad kas nors stebėtų gatvę. Per penkias minutes gausi daugiau pinigų, nei pas tą senę uždirbi per mėnesį.

Nikas atsigręžė mamos klubo pusėn. Kitu atveju būtų liepęs vaikinams palikti jį ramybėje, bet šįsyk…

Jei visi mane vadina niekam tikusiu nusikaltėliu, gal verta tokiu tapti?

Nes gyventi dorai Nikui neapsimoka.