Шеррилин Кеньон: Begalybė. Niko kronikos

Po kelių minučių Petersas grįžo į kabinetą ir žengė tiesiai prie rašomojo stalo. Žodžio netaręs pakėlė telefono ragelį.

Nikas išsigando.

– Ką jūs darote?

– Skambinu tavo motinai.

Niko išgąstis virto siaubu.

– Pone Petersai, prašau, nereikia. Praėjusią naktį ji dirbo dvi pamainas, šiąnakt taip pat. Mama turi vos keturias valandas išsimiegoti. Nenoriu, kad jaudintųsi dėl niekų.

Be to, po šio skambučio ji iškarš Nikui kailį.

Bet direktorius vis tiek surinko numerį.

Niką užplūdo ir baimė, ir pyktis. Jis sugriežė dantimis.

– Panele Gotjė? – Ar galima balsui suteikti dar daugiau neapykantos? Ar direktoriui būtina pabrėžti, kad mama niekada nebuvo ištekėjusi? Toks kreipinys ją visad mirtinai suerzina. – Noriu pranešti, kad Nikas iki savaitės pabaigos pašalinamas iš mokyklos.

Niko širdis nudribo ligi kulnų. Kai grįš namo, mama jį užmuš. Kodėl Petersas jo tiesiog nenušauna ir šitaip neišvaduoja iš kančių?

Petersas rūsčiai pažvelgė į vaikiną.

– Ne, jis vėl mušėsi. Mane siutina, kad Nikas mano galįs be jokios aiškios priežasties užpulti nekaltus žmones. Jis privalo išmokti susitvardyti. Atvirai šnekant, man kyla pagunda iškviesti policiją. Manau, jį reikėtų išsiųsti į viešąją mokyklą, ten moka susitvarkyti su tokiais problemiškais vaikais kaip jis. Esu jums sakęs ir vėl pakartosiu: jam čia ne vieta.

Niką mirtinai žeidė kiekvienas žodis. Su tokiais kaip jis…

Jis stengėsi nukreipti mintis kitur, kad tik nereikėtų klausytis Peterso tirados, koks jis niekam tikęs. Nikas ir pats tą žino. Visai nebūtina garsiai rėkti.

Po kelių minučių Petersas padėjo ragelį.

Nikas iš padilbų pažvelgė į direktorių.

– Pirmas puoliau ne aš.

Petersas patempė lūpą.

– Kiti vaikai tvirtina priešingai. Kuo man tikėti, Gotjė? Tavim, chuliganu, ar keturiais dorais moksleiviais?

Direktoriui derėtų tikėti tuo, kuris kalba tiesą, šiuo atveju – chuliganu.

– Jie tyčiojosi iš mano motinos.

– Tai – ne priežastis smurtauti.

Nuo šių žodžių Nikui nugara perbėgo šiurpuliukai. Jis neištvers neatkirtęs šitam šventeiviškam paršui.

– Tikrai? Žinote, pone Petersai, vakar vakare mačiau jūsų motiną nuogą. Tos senos kekšės visai dailios…

– Kaip drįsti! – suriko direktorius ir pašokęs sugriebė Niką už marškinių. – Tu, mažas nepraustaburni…

– Regis, sakėte, kad tyčiojimasis iš jūsų motinos – ne priežastis smurtauti.

Iš įsiūčio Petersas ėmė drebėti, veidą išmušė raudonis. Jis dar tvirčiau įsikibo vaikinui į atlapus, kraujagyslės smilkiniuose ėmė tvinkčioti.

– Mano motina nešoka striptizo Burbono gatvėje. Ji – dora, dievobaiminga moteris. – Petersas pastūmė Niką. – Susirink daiktus ir nešdinkis.

Dievobaiminga? Keista. Nikas su mama į bažnyčią eina kiekvieną sekmadienį ir dar bent dukart per savaitę papildomai, bet Petersą ar jo motiną mato tik per didžiąsias šventes.

Taip…

Veidmainis iki panagių. Nikas nekenčia tokių žmonių kaip Petersas.

Jis čiupo kuprinę ir išėjo. Prie raštinės jo laukė apsaugininkas, ketinantis palydėti iki rakinamų spintelių.

Lydės kaip kokį nusikaltėlį.

Gal reikia su tuo apsiprasti? Kai kurie dalykai paveldimi. Bent jau nesurakino antrankiais.

Kol kas.

Nikas ėjo nuleidęs galvą, stengėsi nežiūrėti į kitus moksleivius. O tie kikeno ir šnibždėjosi.

– Štai kas atsitinka, kai esi kilęs iš šiukšlių.

– Tikiuosi, jam neleis grįžti.

– Taip jam ir reikia.

Priėjęs prie savo spintelės Nikas iš pykčio sugriežė dantimis, tada surinko spynos kodą.

Greta stovėjo Brina Adams – iš savo spintelės traukė vadovėlius. Ji buvo labai daili, aukšta, tamsiai rudais plaukais. Ir viena iš nedaugelio Stouno gaujos narių, kuriuos Nikas galėjo pakęsti.

Pamačiusi, kad Niką lydi apsaugininkas, ji suraukė kaktą.

– Kas atsitiko, Nikai?

– Laikinai pašalino iš mokyklos. – Jis nutilo. – Ar galiu paprašyti paslaugos? – ištarė sutramdęs išdidumą.

– Be abejo, – nedvejodama atsakė Brina.

– Ar galėtum paimti mano užduotis, kad neatsilikčiau moksle?

– Žinoma. Atsiųsti elektroniniu paštu?

Kvailys, maniau, kad blogiau jaustis jau neįmanoma.

– Namie neturiu kompiuterio.

Mergaitė išraudo.

– Atleisk. Kur tau atnešti?

Nikas apsidžiaugė, kad Brina elgiasi padoriai, kitaip nei tie bukagalviai, su kuriais ji draugauja.

– Po pamokų pats atvažiuosiu pas tave ir paimsiu.

Kol Nikas iš spintelės traukė vadovėlius, Brina užrašė savo adresą.

– Namie būsiu apie ketvirtą.

– Ačiū, Brina. Esu labai dėkingas.

Nikas įsikišo popieriaus lapelį į užpakalinę kelnių kišenę ir leidosi apsaugininko išvedamas iš mokyklos. Nusiminęs, kad reikės aiškintis mamai, patraukė namo, į savąją geto pusę, su kiekvienu žingsniu jausdamas vis didesnę baimę.

Namie motina jo laukė rūsčiai suraukusi kaktą. Su nušiurusiu rausvu chalatu ji atrodė pavargusi ir sudirgusi; tokios jos Nikas dar nebuvo regėjęs.

Jis numetė kuprinę ant grindų.

– Tau reikėtų pamiegoti, mama.

Motina pervėrė jį žvilgsniu, ir Nikas pasijuto dar menkesnis nei kabinete pas Petersą.

– Kur čia miegosi, kai mano berniuką už peštynes išvaro iš mokyklos. Tu geriau nei kas kitas turėtum suprasti, kaip man sunku tave joje išlaikyti. Kiek tai kainuoja. Ko man tenka imtis, kad išgalėčiau sumokėti už vadovėlius ir priešpiečius. Ar supranti, kad per savo kvailą elgesį gali visko netekti? Ką tu sau manei?

Nikas nieko neatsakė, nes tiesa būtų buvusi mirtinai skaudi, o jis nenorėjo, kad mama pasijustų nesmagiai. Ji irgi nieko negali pakeisti.

Aš esu šeimos galva. Nikas žino tik viena: jo pareiga apginti mamą.

Rūpinkis savo mama, berniuk, kitaip teks aiškintis man. Jei bjauriai su ja kalbėsi, nupjausiu liežuvį. Jei pravirkdysi, užmušiu. Niko tėvas buvo tikras menkysta, bet grasinti mokėjo puikiai. Visada. Jau buvo nužudęs dvylika žmonių, tad Nikas suprato: tėtušis nedvejodamas nužudytų ir jį. Juolab kad didelės meilės Nikui nejautė.

Tad Nikas užgniauždavo pyktį ir niekada neskaudindavo mamos.

Deja, motina neleido atsikvėpti.

– Nežiūrėk į mane tokiu paniurusiu žvilgsniu. Nuo tokios veido išraiškos mane pykina. Paaiškink, kodėl užpuolei tą vaiką. Tuojau pat.

Nikas sukando dantis.

– Atsakyk, Nikai, kitaip iškaršiu kailį kaip mažvaikiui.

Išgirdęs šį juokingą grasinimą Nikas vos susivaldė nepavartęs akių. Jam tik keturiolika, bet jau visa galva aukštesnis už motiną ir sveria gerais dvidešimčia kilogramų daugiau.

– Jis iš manęs tyčiojosi.

– Ir dėl to nusprendei statyti į pavojų savo ateitį? Ką tu sau manei? Jis tyčiojosi. Na ir kas? Patikėk, tai ne pats blogiausias dalykas, koks gali nutikti. Privalai suaugti, Nikai, ir liautis elgęsis kaip kūdikis. Kvaila peštis vien dėl to, kad kažkas pasišaipė. Argi ne taip?

Ne, netiesa. Nikas visada pakęsdavo Stouno išpuolius prieš jį patį, bet nepakęs, kai užgauliojama mama. Niekada nepakęs.

– Apgailestauju.

Motina tik pamojavo ranka.

– Nedrįsk meluoti. Tu nė trupučio nesigaili. Matau iš akių. Esu tavimi labai nusivylusi. Veltui maniau, kad man pavyko įkrėsti tau proto. Matyt, užaugęs nori tapti tokiu pat niekam tikusiu nusikaltėliu kaip tavo tėvas, nors aš ir stengiuosi nukreipti tave į doros kelią. Dabar keliauk į savo kambarį, leisk man nusiraminti. Gali ten kiūtoti iki vakaro.