Шеррилин Кеньон: Begalybė. Niko kronikos

Kirianas iš lėto atsigręžė. Ašeronas stovėjo tarpduryje. Atrodė kraupiai įspūdingai: aukštesnis nei dviejų metrų, plaukai tamsiai žali, vilkėjo juodais gotų drabužiais, ant kurių buvo užsimetęs odinę motociklininko striukę su kniedėmis. Tačiau krūptelėti versdavo ne tik vyro ūgis. Nuo jo sklido ypatinga aura, bylojanti: aš taip spirsiu tau į subinę, kad spengs net tavo protėvių ausyse. Bet kuris, prisiartinęs prie Ašerono, pajusdavo nežemišką galią, sklindančią iš šios ypatingos…

Būtybės.

– Ką jūs čia veikiate? – paklausė Kirijanas.

Nors buvo beveik vidurnaktis, Ašeronas akis slėpė po siaurais įkypais saulės akiniais, o kai kreivai šyptelėjo, Kirijanas kaipmat pajuto jam priešiškumą.

– Aš pirmas paklausiau jūsų .

Jeigu taip įžūliai atšautų kuris kitas, Kirijanas tuoj būtų pamokęs akiplėšą, bet Ašerono nepamokysi. Pamokytas jis tik susierzindavo, o tada lauk bėdos.

– Gatvėje radau vaikį, kuriam iškaršė kailį. Kas jis toks, nežinau, bet nenoriu palikti čia vieno, be suaugusiųjų priežiūros. Vaikinukui smarkiai aplamdė šonus. Jis per jaunas, kad būtų galima palikti vieną.

Ašeronas pakreipė galvą, tarsi klausytųsi balsų, kuriuos gali girdėti tik jis. Toks jo elgesys Kirijaną visada siutindavo. Šiurpdavo nuo minties, kad šiai senovinei būtybei kažkas šnibžda į ausį. Veikiausiai senis viską žino ir apie jį, nors Kirijanas niekada nieko nepasakojo.

– Jo pavardė Gotjė. Nikas Gotjė. Jis – keturiolikmetis, Šventojo Ričardo gimnazijos Šartro gatvėje mokinys, gyvena Klaiborno aveniu, devintame name.

Kirijanui tai padarė įspūdį.

– Jūs pažįstate jį?

Ašeronas liko šaltas kaip ledas.

– Nesu akyse regėjęs.

– Bet žinote pavardę.

Ašeronas vėl pasipūtėliškai nusišypsojo, ir tai suerzino Kirijaną.

– Aš žinau daugybę dalykų, generole. – Ašeronas ištiesė ranką ir staiga joje atsirado popieriaus lapelis. Padavė jį Kirijanui. – Vaikino motina Čerizė Gotjė yra egzotiškų šokių šokėja. Ją rasite šituo numeriu. Tačiau būkite atsargus. Moteriškės liežuvis labai aštrus, kai kalbama apie jos sūnų. Jeigu jai pasirodys, kad sūnų sužalojote jūs arba vaikis per jus nukentėjo… Ji sieks kraujo keršto.

Kirijanas paėmė lapelį.

– Norėčiau paklausti, kaip darote šiuos triukus, bet žinau, kad nepaaiškinsite.

Ašeronas susikišo rankas į striukės kišenes; striukė buvo nudėvėta, su dviem grandinėlėmis ant peties.

– Nekomentuosiu, tik pasakysiu štai ką… – Jis kiek patylėjo. – Nikas – ne Džeisonas. Generole, dabar visai kiti laikai, ir vieta – ne ta. Neleiskite, kad praeitis sugriautų jūsų ateitį.

– Ką norite tuo pasakyti, didysis Joda?

Bet Ašeronas nieko daugiau neaiškino.

– Pasirūpinkite vaiku, o aš šiąnakt už jus pabudėsiu. Bus neprošal pasimankštinti.

– Ačiū, kad mane suprantate.

Šiaip ar taip, Ašeronas – Kirijano viršininkas, tad nedvejodamas galėtų nubausti už tai, kad nevykdo savo pareigų.

Ašeronas linktelėjo atsisveikindamas ir pro dvigubas duris išėjo laukan, į automobilių aikštelę. Jam dingus, išnyko ir galinga įkrova, tvyrojusi ore.

Taip, Ašeronas – grėsmingas šunsnukis. Bet jis – Kirijano mokytojas, o šis – pavyzdingas mokinys, ypač kalbant apie žudymą tų, kurie nenusipelnė gyventi.

Kirijanas pažvelgė į numerį lapelyje, išsitraukė telefoną ir paskambino Niko motinai.

Nikas sudejavo ir mirksėdamas pramerkė…

Akį.

O Dieve, kas atsitiko? Galvoje tvinksėjo, o vienos akies apskritai negalėjo atmerkti. Prašau, tik nesakykite, kad netekau akies. Mama išvirs iš koto. Ji nuolat būgštavo, kad Nikas gali netekti akies.

Nežaisk su tuo daiktu, Nikai. Gali netekti akies. Kad ir kokį daiktą Nikas liestų, mama visad giedodavo šitą giesmę, o dabar, kai Nikas tapo ciklopu, jį užmuš.

Dieve, aš niekada nesusirasiu merginos. Moterys nedraugauja su išsigimėliais.

– Atsargiau, berneli.

Nikas suprato esąs ligoninės palatoje. Pamėgino atsisėsti, bet kažkas neleido. Kai atpažino šviesiaplaukį vyrą, matytą per muštynes, apėmė siaubas.

– Kur aš?

– Ligoninėje.

Išgirdęs kvailą atsakymą Nikas sužaibavo akimis.

– Tikrai? Nejuokaujate? Maniau, esu „McDonald’s“. Negaliu čia pasilikti. Mes neturime tiek pinigų.

Vyriškis nekreipė dėmesio į Niko sarkazmą, jo veide neatsispindėjo jokie jausmai.

– Nesirūpink, aš sumokėsiu už gydymą.

Kurgi ne.

– Mes nepriimame labdaros.

Nikas susiraukė iš skausmo, gręžiančio galvą, ir tik tada suprato, kad jam ant rankos uždėtas įtvaras. Nedrįsk susilaužyti kaulų, Nikai. Tokios sąskaitos už gydymą aš niekaip neišgalėsiu apmokėti. Kad ir ką darytum, žiūrėk, nesusižalok.

Staiga Nikas prisiminė, kas nutiko, ir sunerimo.

– Mama mane užmuš.

– Abejoju.

O, kad nepažįstamasis žinotų…

– O aš neabejoju. Taip susiklostė, kad mamą pažįstu nuo pirmos savo gyvenimo dienos. Ji tvatins mane tol, kol nukraujuosiu.

Nikas pažvelgė į nepažįstamąjį, išgelbėjusį jam gyvybę.

Vyras buvo tikras milžinas. Turbūt aukštesnis nei dviejų metrų, trumpi šviesūs plaukai, juodi drabužiai. Brangūs. Dailios kelnės, „Ferragamo“ batai, o marškiniai, regis, šilkiniai, su odiniais rankogaliais ir apykakle – tikrai ne padirbiniai iš „Dolerio“ parduotuvės, kurioje drabužius perkasi Nikas su motina. O jo apsiaustas toks minkštas, kad oda net negurgžda.

Taip, šis vyrukas aptekęs pinigais.

– Kodėl negaliu pajudinti rankos? – paklausė Nikas jausdamas, kaip auga baimė.

– Į tave šovė.

– Kur?

– Į petį.

Nikas nespėjo vėl prasižioti – išgirdo sielvartingą motinos riksmą. Ji išniro iš tos pusės, kurion Nikas negalėjo pažvelgti, ir pripuolusi apkabino sūnų.

– O Dieve, kūdiki. Kaip tu? – šūkalojo ji, žvelgdama į sutvarstytą vaiko galvą ir akį. – Ką tau padarė? Kodėl nėjai namo, kaip liepiau? Po velnių, Nikai, kada pradėsi manęs klausyti? Bent kartelį!

– Jis nekaltas.

Motina kaipmat paleido sūnų iš glėbio ir atsigręžė į nepažįstamąjį, kuris vis dar stovėjo tolimame palatos kampe.

– Kas jūs ir kodėl esate čia?

Vyriškis padavė jai ranką.

– Kirijanas Hanteris. Tai aš jums skambinau.

Motina spustelėjo nepažįstamajam ranką. Jos gelsvai rudas nušiuręs vilnonis paltas, pigūs balti vinilo batai ir raudonas, blizgučiais nusagstytas poliesterio sijonas – sceninio kostiumo dalis, labai kontrastavo su brangiais Kirijano drabužiais. Smulkutė Niko mama buvo graži moteris, bet dėl gausaus sceninio grimo atrodė vyresnė nei dvidešimt aštuonerių. Be to, prieš išeidama šokti pašiaušdavo šviesius savo plaukus, o Nikas negalėjo to pakęsti. Pašiauštais plaukais ji atrodė pigiai, nors tokia nebuvo.

– Ačiū, pone Hanteri. Dar kartą pasakykite, kur jį radote.

Nikas nustėro. Jei Kirijanas išduos, kur jį sužeidė, mama pati jį nušaus.

– Prancūzų kvartale. Mėgino nuo užpuolikų apginti pagyvenusią porą. Senukai pabėgo, o šunsnukis užpuolikas sumušė jūsų sūnų. Tai pamatęs, įsikišau aš.

Motinos akys suspindo.

– Vadinasi, jūs išgelbėjote mano kūdikį?

Kirijanas linktelėjo.

Motina prapliupo raudoti.

Nikas pasijuto visiškas šūdžius. Gerai, kad čia nėra tėčio. Pamatęs mamą tokią nusiminusią, jis perpjautų Nikui gerklę.

– Neverk, mama. Apgailestauju, kad į mane šovė. Reikėjo paklausyti tavęs ir eiti namo… Labai gailiuosi.