Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Motina nusišluostė ašaras. Ant nupudruotų skruostų liko dryžiai.

– Tu nepadarei nieko blogo, kūdiki. Esi didvyris. Nuostabus didvyris, ir aš tavimi didžiuojuosi.

Nikas krūptelėjo, pamelavus jį ėmė graužti kaltė. Jis – ne didvyris. Aš – chuliganas… Toks pat kaip ir mano šunsnukis tėvas.

Staiga jis sugavo Kirijano žvilgsnį ir iš akių suprato: išgelbėtojas tikriausiai žino tiesą, bet neišsiduoda. Dėl to Nikas pasijuto dar nesmagiau.

Motina šniurkščiodama įkvėpė oro.

– Daktaras sakė, kad turėsi čia likti kelias dienas, o gal savaitę ar net ilgiau. Nežinau, kaip mes išgalėsime…

– Nesirūpinkite. Aš apmokėsiu sąskaitą.

Motina prisimerkusi pažvelgė į Kirijaną.

– Negaliu sau to leisti.

– Nesukit galvos. Tai menkniekis. Nedaug jo amžiaus berniukų išdrįstų apginti nepažįstamą žmogų, rizikuodami gauti kulką.

Tačiau motina vis dar dvejojo.

Kirijanas jai vos pastebimai nusišypsojo.

– Aš turiu pinigų, ponia Gotjė. – Kitaip nei Petersas, motinos pavardę šis vyras ištarė be pašaipos. Tiesą sakant, jis kreipėsi pagarbiai. – Tik neturiu kur jų išleisti. Patikėkite. Mano šeimos nenuskriausite nė vienu centu.

Motina prikando lūpą.

– Jūs labai malonus. Jau ir taip daug padarėte dėl mano sūnaus. – Ji suspaudė sveiką Niko ranką. – Išgelbėjote mano kūdikį, pone Hanteri. Nė nežinau, kaip jums atsidėkoti. Išskyrus Niką, šiame pasaulyje nieko daugiau neturiu. Jei jam kas atsitiktų, numirčiau.

Kirijano akyse šmėstelėjo tamsus šešėlis, ir Nikui dingtelėjo, kad vyrą kažkas neramina. Matyt, motinos žodžiai priminė praeityje išgyventą skausmą.

Kirijanas atvėrė savo piniginę.

– Čia mano telefono numeris, – pasakė paduodamas motinai vizitinę kortelę. – Jei ko prireiktų, skambinkite nesivaržydama. Bet kada, dieną ar naktį. Aš miegu mažai, tad nesibaiminkite, tikrai nesutrukdysite.

Motina norėjo grąžinti vizitinę kortelę, bet Kirijanas atsisakė paimti.

– Klausykite, – ryžtingai tarė jis. – Suprantu, nepažįstate manęs ir todėl nepasitikite. Nekaltinu jūsų. Bet patikėkite, yra žmonių, kurie duoda, nieko neprašydami mainais. Aš vienas iš tokių.

Motina papurtė galvą.

– Žinau, kiek tai kainuoja. Bet nei iš jūsų, nei iš kurio kito neimčiau tokių didelių pinigų. Niekada.

Tamsiai rudos Kirijano akys nukrypo į Niką.

– Tada tegul jis atidirba.

Nikas pasipiktino.

– Ką? – purkštelėjo.

Tačiau suaugusieji nekreipė į jį dėmesio.

– Nejuokaukite, – ginčijosi motina. – Jis niekada nesugebės uždirbti tokios sumos.

Taigi… Nikas visai netroško kažkam įsipareigoti mainais už ligoninės sąskaitą.

Kirijanas įsikišo piniginę į kišenę.

– Tai ko jūs norite? Kad jį, nepasveikusį, iš ligoninės išmestų į gatvę? Žaizda gali pradėti gangrenuoti, ir vaikinukas neteks galūnės arba mirs.

Žydrose motinos akyse suspindo neviltis, ir Nikui iš gailesčio užėmė kvapą.

– Ponia Gotjė… – Kirijano žandikaulis ėmė trūkčioti. – Man irgi teko patirti vargo, nors pažvelgus į mane taip neatrodo. Praradau viską, ką branginau, ir žinau, ką reiškia patirti smūgius, kai atsiduri dugne. Turite puikų sūnų. Jis nusipelno gyventi geriau. Leiskite jam metus dirbti pas mane po pamokų, ir būsime atsiskaitę.

Motina dirstelėjo į Niką. Vaikino ši mintis nesužavėjo.

– Ir ką jis veiks?

– Plaus mano automobilį. Dirbs kitus darbus.

Motina susiraukė.

– Kokius?

– Taigi, – įsiterpė Nikas. – Neketinu nei prižiūrėti vaikų, nei vedžioti šuns.

Kirijanas išvertė akis.

– Neturiu nei vaikų, nei šuns. – Jis vėl pažvelgė į Niko motiną. – Jam reikės parnešti produktų iš parduotuvės. Drabužius iš valyklos. Kartu su mano sodininku berniukas karpys gyvatvorę arba padės tarnaitei valyti langus. Nieko pavojingo ar neteisėto.

Išties nieko baisaus, be to, Nikas jau dirba panašų darbą.

– Mama, o kaip panelė Liza? Kas jai padės parduotuvėje?

Kirijanas susiraukęs pažvelgė į vaikiną.

– Liza Danigan?

– Jūs pažįstate ją? – nustebo Nikas.

Kirijano veide vėl šmėstelėjo santūri šypsena.

– Taip. Senokai. Manau, ji neprieštaraus, kad padirbėsi pas mane.

Išgirdusi šiuos žodžius mama dar stipriau suspaudė Nikui ranką.

– Nežinau… O ką tu manai, Nikai?

Nikas pažvelgė į rankos įtvarą. Jiedu su mama tikrai niekaip neįstengs apmokėti ligoninės sąskaitos. Jei Kirijanas sumokėtų, o mamai netektų kamuotis…

– Jeigu jis ne iškrypėlis, o Liza neprieštarauja, manau, galėčiau dirbti pas jį.

Kirijanas nusijuokė.

– Aš ne iškrypėlis.

– Gerai, patikėsiu. Jei ne, išsyk mesiu darbą.

Kirijanas palingavo galvą.

– Vadinasi, sutarėme?

Mama neryžtingai pažvelgė į jį, paskui linktelėjo.

– Ačiū.

– Nėra už ką. O dabar, jeigu judu neprieštaraujate, turiu vykti į susitikimą.

Nikas susiraukė.

– Taip vėlai? – įtariai paklausė motina.

Kirijanas linktelėjo.

– Turiu daug tarptautinių reikalų, kurie verčia dirbti vėlai vakare. Jau sakiau, kad miegu mažai.

Ištaręs šiuos žodžius geradarys pasišalino.

Kai jiedu liko dviese, motina paklausė Niko:

– Ir ką manai?

– Džiaugiuosi likęs gyvas ir kad tu manęs neužmušei dėl to, jog į mane šovė ir kad atsidūriau mums per brangioje ligoninėje.

Motinos lūpos ėmė virpėti.

– Kūdiki, kaip galiu ant tavęs pykti už tokį kilnų poelgį? Tik apmaudu, kad tau teks atidirbti. Jei būtum likęs namie…

– Mama, baik.

Niką draskė kaltė.

Motina pakėlė jo ranką ir pabučiavo sumuštus krumplius.

– Gerai, mielasis. Ilsėkis. Nesijaudink ir galvok tik apie tai, kad turi pasveikti.

Iš kišenės ji išsitraukė juodą kaspiną ir surišo plaukus į kuodelį.

Nikas nusišypsojo supratęs, jog mama tai padarė dėl jo – kad pašiaušti plaukai neerzintų sūnaus. Tada ji priėjo prie praustuvės ir nusiplovė nuo veido pudrą, nusiėmė prilipintas blizgančias dirbtines blakstienas. Be šių lipalų mama atrodė daug gražesnė, ir Nikas negalėjo suprasti, kodėl ją verčia pudruotis.

Dabar mama atrodė kaip visada. Ji šmurkštelėjo į lovą pas Niką ir tvirtai apkabino sūnų.

Kitą kartą Nikas būtų ją atstūmęs, piktintųsi, kad mama nori jį pasmaugti, bet šįvakar, nors skaudėjo visą kūną, džiaugėsi gulėdamas mamos glėbyje.

Šiame pasaulyje jiedu visada buvo tik vienu du. Nuostabioji komanda. Kiek Nikas pamena, mama juodu visada taip vadindavo. Kartu jie įveiks visus sunkumus.

Motina nubraukė plaukus Nikui nuo smilkinio ir švelniai pabučiavo į kaktą.

– Esi mano mažasis vyras, Nikiukai. Džiaugiuosi, kad turiu tave. Vienintelį kartą gyvenime pasielgiau teisingai – kai nusprendžiau turėti tave, ir jeigu tau kas atsitiktų, tektų kasti dvi kapo duobes, nes nė dienos neišgyvenčiau be savo kūdikio.

Po šių žodžių Nikas vos neapsiašarojo. Laimė, jis – tvirtas vyrukas. Niekas neprivers jo verkti. Niekas.

– Myliu tave, mama.

– Ir aš tave myliu, kūdiki. Dabar privalai pasveikti, kad galėčiau įkrėsti tau į subinę už tai, jog sužeidė.

Nusišypsojęs iš tuščio grasinimo Nikas užsimerkė, bet užmigti nepavyko. Prieš akis regėjo Alano veidą, kai šis paspaudė gaiduką. Tas šunsnukis norėjo jį nužudyti…

Nikas jam atsilygins, kad ir kiek tai kainuotų. Tėtis pasakytų: Mūsų giminėje niekas nebėga. Kartais mes norime bėgti. Kartais turėtume. Tačiau niekada nuo nieko nebėgame.