Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Nikas neišdrįso pasakyti neturįs žaidimų kompiuterio. Juolab prasitarti, kad pasielgė visai ne didvyriškai, o tik stengėsi ištaisyti siaubingą klaidą.

– Dėkoju visiems. Išties labai ačiū.

Tifani šmurkštelėjo pro Gregą ir iš dėžutės išėmė voką.

– Pamiršai jį.

Nikas padavė dėžutę mamai, tada paėmė voką, tik negalėjo jo atplėšti, nes kairė ranka vis dar buvo įtvare.

Jam pagelbėjo Meniara.

– Štai, vaikeli.

Nikas išsižiojo – Meniara rankoje laikė penkis dvidešimties dolerių banknotus.

– Kam tie pinigai?

– Į tavo studijų fondą, – šypsodamasi paaiškino Tifani. – Čia nedaug, bet manyk, jog tai kompensacija už praleistas darbo dienas, kol buvai ligoninėje.

Nikas pažvelgė į mamą. Toji dėkinga šypsojosi. O jis pats nesijautė dėkingas. Priešingai, pasijuto nesmagiai, žinojo, kaip sunkiai tie pinigai uždirbti.

– Neimsiu, negaliu.

– Paimk, – sušnarpštė Džonas. – Neversk manęs įkrėsti tau į subinę ir grąžinti į ligoninę, snargliau. Pasakyk „ačiū“ ir nesumanyk išleisti narkotikams ar pigioms moterims. Aš žinau, kur dėčiau pinigus būdamas tavo amžiaus, bet mes visi tave auklėjame taip, kad būtum geresnis.

Nikas nesumojo, ką atsakyti.

– Ačiū. Tikrai esu dėkingas.

Tada kažkas paleido grupės „Aerosmith“ dainą „Eik šiuo keliu“, ir vakarėlis prasidėjo. Nors mažame butelyje buvo ankšta, šokėjos buvo įpratusios prie siauros pakylos klube, tad rangėsi iš širdies; nuo tų judesių Nikas išraudo taip, kad veidas švytėjo tarsi neoninė reklama.

Jis įkišo pinigus į stiklainį, kurį laikė virtuvėje po plautuve; tuo metu mama ir Meniara pjaustė ir visiems dalijo tortą.

– Kaip jautiesi, vaikeli?

Teta padavė jam gabalėlį torto ir plastikinę šakutę. Nikas dėkodamas linktelėjo.

– Gerai, tik esu pavargęs.

Meniaros žvilgsnis buvo kažin koks keistas, ir Nikui parūpo, ar teta moka skaityti jo mintis. Jis prietaringai išsigando.

– Mama man sakė, kad dirbsi Kirijanui Hanteriui. Ar tikrai?

– Taip. Turiu jam atidirbti už apmokėtą ligoninės sąskaitą.

– Tada būk atsargus, Nikolai. Šis žmogus…

– Blogas? – užbaigė mintį Nikas.

Meniara nusijuokė ir ranka perbraukė vaikinui per plaukus.

– Ne, nėra blogas. Tačiau jam dirbdamas, manau, pasikeisi. Tikiuosi, į gera. Tiesiog norėjau pasakyti: labai atsargiai mokykis iš kitų ir ne bet ką įsileisk į savo gyvenimą.

Bejausmis tetos tonas privertė Niką suklusti. Daugybę dalykų Menė žinodavo iš anksto, jiems dar nė neįvykus. Jos aiškiaregystei nebuvo lygių.

– Ar vėl prabilo tavo piktosios aiškiaregiškosios galios?

– Galbūt tai tik piktoji apsauga, nes per uoliai stengiuosi tave apginti, – atsakė teta, bučiuodama jį į antakį. – Būk geras berniukas, Nikolai. Visada.

– Žinoma, būtinai.

Nikas tikrai neketino tapti blogu; kai paskutinįkart pasielgė blogai, tai neišėjo jam į naudą. Buvo peršautas petys, ir dabar, kol ranka visiškai sugis, kelis mėnesius teks kęsti skausmingas gydomąsias procedūras.

Patikėk, daugiau to nebus . Kai Nikas kitą kartą sutiks Alaną ir jo grupę, luošiais taps jie. Nes aš taip giliai sugrūsiu pėdą jiems į subinę, kad jie raugės batų oda.

Arba, jei kalbame apie pigius Niko batus, raugės dirbtine medžiaga, kad ir kaip ji vadintųsi.

Nikas susiraukė. Nuėjo prie mamos ir Tifani. Oras keistai dvelkė šalčiu – vaikinui net dilgčiojo kaklą.

Nuvijęs niūrias mintis šalin Nikas suvalgė tortą, tada prisijungė prie svečių, kurie vis dar leido aštuntojo dešimtmečio dainas. Dieve, ar negalėtų groti mūsų dešimtmečio muzikos? Kodėl senimas pasirenka kaip tik tokią?

Gerai dar, kad ne disko.

Vakarėlis tęsėsi neilgai – mama baiminosi, kad Nikas pervargs. Svečiai po vieną išsiskirstė, ir netrukus namie liko tik Nikas, mama ir Menė.

Mamos raginamas Nikas nuėjo gulti, o moterys sutvarkė kambarį. Vaikinas jau buvo beužmiegąs, kai priėjo mama.

– Ar esi nusiteikęs rytoj grįžti į mokyklą?

Vargu. Grįžti į mokyklą ir susidurti su tais kvailiais mutantais Nikas pageidautų po kelerių dešimtmečių.

Tačiau mamai to nepasakė. Būk vyras, Nikai, ir priimk iššūkį .

– Manau, taip.

– Gerai. Bet jeigu blogai jautiesi, pasakyk. Tu dar nepasveikai, o aš nenoriu, kad persitemptum.

Teisybė, bet Nikas taip atsiliko moksle, kad vargu ar pasivys kitus. Dar kelios dienos, ir teks kartoti visų mokslo metų kursą.

Pirmiau nužudykite mane.

Motina nubraukė vaikinui plaukus nuo kaktos ir palietė antakį – tikrino, ar nekarščiuoja.

– Ponas Hanteris sakė po pamokų atsiųsiąs automobilį, jis nugabens tave į Hanterio namus. Tas ponas man pažadėjo kol kas tik supažindinti tave su darbu, sakė neversiąs per sunkiai dirbti. Ar tinka?

Nikas atsakė kaip visada:

– Manau, taip.

Mama užvertė akis.

– Gerai jau, ilsėkis. O jei ko prireiks, pasakyk. Ak, tiesa, gėles, kurias tavo draugai Buba ir Markas atsiuntė į ligoninę, pastačiau priemenėje. Namie jos nelabai tiko. Draugai šiek tiek persistengė.

Persistengė? Galima sakyti ir taip. Iš tiesų Buba atsiuntė visą medį. Ir raštelį.

Nuo ligoninių mane pykina, nebent aš pats esu ligonis. Atleisk, vaikeli, kad neaplankėme. Linkime greitai pasveikti. Kitąkart atmink, kad… paspausti reikia du kartus.

Buba ir Markas

Nikas palaukė, kol mama išeis, tada užtraukė „duris“. Pasitrynė skaudamą akį. Girdėjo mamą kalbant su Meniara, bet nekreipė dėmesio – kol neišgirdo minint savo vardo.

– Kaip manai, ar po šios maišaties vaikas nenustos augęs?

Meniara nusijuokė.

– Ne, chère 5. Tavo berniukas užaugs dailus ir aukštas vyras. Pažadu.

– Nė nežinau. Mano tėtis buvo siaubingai mažo ūgio. Vos metro šešiasdešimties. Na taip, Nikas jau dabar yra aukštesnis, bet mirtinai bijau, kad nustos augęs ir liks neūžauga kaip aš.

– Tai dėl to, kad esate kadžunai6, vaikeli. Jūs ir turite būti žemaūgiai. Būtų neįprasta, jei būtų kitaip. Tačiau Adarijanas – aukštas, gražus vyras, ir berniukas užaugęs atrodys kaip tėvas. Patikėk.

Išgirdus šiuos žodžiui, Nikui sustingo kraujas.

Adarijanas Malachijas – jo tėvas. Ir tikras pabaisa. Vos paminėjus jo vardą, Nikui prieš akis iškilo stambus milžinas kalinio drabužiais, tatuiruotu kūnu. Kiek Nikas pamena, šis vyras tik urzgė ant visų ir stumdė visus, kas tik prie jo prisiartindavo, taip pat ir mamą.

Jo tėvas – retas egzempliorius: piktas, nuožmus, šiurkštus. Nikas džiaugėsi, kad mama už jo neištekėjo ir nedavė Nikui jo pavardės. Nors seneliai Gotjė nenorėjo turėti nieko bendra nei su Niku, nei su mama, jų pavardė vaikinui patiko labiau nei Adarijano.

Malachijas. Po galais, ta pavardė net skamba bjauriai. Fui.

– Geriau būsiu mažo ūgio, storas ir bjaurus, nei panašus į tą vyrą, – garsiai, kad išgirstų mama ir teta, pareiškė Nikas.

Motina atsiduso.

– Tas vyras – tavo tėvas. Be to, jaunuoli, turėtum miegoti, o ne klausytis mūsų pokalbių.

Kurgi ne. Ypač kai Niką nuo jų skiria tik plona mėlyna antklodė.

– O judviem nederėtų apkalbinėti manęs man girdint. Visada sakydavai, kad tai nemandagu.

Mama ir teta nusijuokė.

– Miegok, Nikai.

„Miegok, Nikai“, – be garso pakartojo vaikinas. Tą paliepimą lengviau ištarti nei įvykdyti. Užmigti buvo sunku dar ir dėl to, kad nustojo veikti vaistai ir petys vėl tvinkčiojo. Bet Nikas nenorėjo gerti vaistų. Nuo jų tik apsvaigsta ir blogai jaučiasi. Verčiau kęs skausmą, nei bus zombis.