Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Be to, jei elgtųsi kaip zombis, Buba pamanytų, kad Nikui prasidėjo haliucinacijos, ir jį nušautų.

Pirmoji taisyklė, berniuk: pirma šauk, paskui klausk.

Antroji taisyklė: dėl visa pikta gaiduką paspausk du kartus. Geriau būti saugiam nei paskui gailėtis.

Prisiminęs Bubos taisykles, Nikas nusišypsojo. Žvelgdamas į dėmėtas lubas ėmė galvoti apie tai, kokios kančios rytoj laukia mokykloje.

Raukydamasis iš skausmo, iš priekinės kišenės išsitraukė Nekodos „Nintendo“. Nežinia kodėl vien liesdamas kompiuteriuką pasijusdavo geriau. Tarsi kažkas juo rūpintųsi.

Ar tai labai kvaila?

Jis įjungė žaidimų kompiuteriuką ir išjungė garsą. Mama nė nenutuokia, kad jis turi „Nintendo“. Sužinojusi tikriausiai pasiustų. Gaila, kad žaisti Nikas gali tik viena ranka. Bet jam patiko turėti šį prietaisėlį – jautėsi esąs ypatingas. Tarsi būtų susijęs su nežinia kuo paslaptingu.

Pavyzdžiui, galbūt merginai jis labai patinka? Ir ne tik kaip paprastas draugas.

O, kad Nikas išdrįstų pakviesti ją po pamokų valgyti bandelių su įdaru! Tačiau kol kas jam tepavyko padėkoti Nekodai, kad aplankė ligoninėje. O ji lankydavo kaskart, kai būdavo jos pamaina. Šitų vizitų Nikas laukė tarsi mirštantis iš bado elgeta, kuris tik kartą per dieną gauna pavalgyti.

Vyruti, ne taip paprasta sukaupti drąsą ir paprašyti Kodės ko nors labai asmeniško. Nikas nenorėjo būti atstumtas, puikiai suprato: trokšti danguje raškyti žvaigždes – nevalia. O Kodė juk – žvaigždė. Ryški, tobula žvaigždė, kuriai prisiartinus Nikas visada juokiasi.

O Nikas – nevykėlis. Jei nenori būti nušautas, priekin nelįsk. Gana to, kad iš Niko šaiposi klasės draugai, tad leistis pažeminamas dar ir Kodės jis neketina. Jam, galima sakyti, pasisekė – mergina teikėsi pasikalbėti ligoninėje. Bet rytoj ji, be jokios abejonės, elgsis kaip visi kiti turtingi vaikai: apsimes nematanti Niko.

Nikas atsiduso. Ir kaip jis drįsta tikėtis, kad Kodė su juo kur nors eis?

Vaikinas išjungė „Nintendo“ ir įsidėjo į kišenę. Rytoj jam vėl teks susidurti su pabaisa direktoriumi ir mokyklos kretinais. Kad ištvertų, būtina pailsėti.

Galbūt praverstų ir pora ugniasvaidžių.

Nikas valgė tortą, kurį buvo pasilikęs pusryčiams. Staiga krūptelėjo – kažkas pabeldė į duris. Nuo tada, kai mama ir jos draugės, išskyrus Meniarą, ėmė dirbti iki paryčių, ankstyvų lankytojų nebūdavo.

Mama nuėjo atidaryti durų. Jie gyveno neramiame rajone, tad Nikas manė, kad atvyko farai pasiteirauti apie kažką, kas įvyko jiedviem su mama miegant.

Tačiau tai, ką išvydo, sujaudino iki širdies gelmių.

Tarpdury stovėjo Brina Adams. Ji buvo pasipuošusi dailia mėlyna suknele ir kremo spalvos megztiniu, plaukai surišti nėriniuotu kaspinu, kad nekristų ant veido. Mergaitė atrodė kaip angelas. Tokioms ne vieta sumautoje skylėje, kurią Nikas vadina savo namais.

– Labas, ponia Gotjė. Aš – Brina, Niko klasės draugė. Tai aš atnešdavau Nikui į ligoninę namų darbus ir palikdavau registratūroje. Šiandien pirma diena, kai Nikas eis į mokyklą, tad mudu su broliu nutarėme jį pavėžėti… Jei neprieštarausite.

Motina prasižiojo ir vėl užsičiaupė – Brinos pasiūlymas ją apstulbino ne mažiau negu Niką. Atsigręžusi ji pažvelgė nustebusiam sūnui į akis.

– Ar pažįsti Briną?

Nikui veidą išmušė raudonis. Jis gėdijosi apleistų savo namų ir neabejojo: tokių baisių Brina nėra mačiusi. Be to, buvo gėda dėl pusnuogės motinos, stovinčios tarpdury. O ir jos veido išraiška buvo keista, Nikas nesuprato, ką tai reiškia.

– Hm… Taip.

– Ar nori, kad jie nuvežtų tave į mokyklą?

– Manau, taip.

Tai buvo standartinis Niko atsakymas, kai dvejodavo.

Jis pakėlė nuo grindų savo kuprinę ir norėjo užsimesti ant sveiko peties, bet nespėjo – kuprinę pačiupo Brina.

– Duok man. Tavo petys sužalotas.

Nikas sugriebė kuprinę ir išplėšė merginai iš rankų.

– Ne, ačiū. Neleisiu, kad mergaitė neštų mano daiktus. Taip nedera.

Be to, Nikas atrodytų paskutinis menkysta.

Brina lyg ir norėjo prieštarauti, bet tik linktelėjo, tada atsitraukė ir atidavė Nikui nudrengtą sulopytą kuprinę.

Priėjo mama ir atlenkė marškinių apykaklę. Jos nuomone, šitie mėlyni havajietiški marškiniai labai dailūs. Na, bent jau ne tokie šlykštūs kaip anie ir nešviečia tamsoje.

– Geros dienos, kūdiki.

Taigi… Tetrūko, kad atsiraugėtų. Labiau sumenkinti Niko vyriškumo turbūt neįmanoma.

Nikas tylėdamas paskubomis apkabino motiną – jo orumas vis tiek jau pamintas, ir nusekė paskui Briną. Lauke, naujutėlaičiame juodame „Lexus“ visureigyje, laukė jos brolis.

Sužavėtas Nikas švilptelėjo. Pasivėžinimas bus nepadoriai malonus.

– Žinai, toks automobilis mūsų kvartale… Žmonės manys, kad esate narkotikų prekeiviai.

Brina nusijuokė, atidarė priekines dureles ir pasitraukė į šalį, kad Nikas galėtų įlipti. Bet vaikinas žengė prie galinių durelių.

– Nenori sėdėti priekyje? – nustebo Brina.

Nikas tylėdamas įlipo į automobilį, įsitaisė gale, užtrenkė dureles ir tik tada atsakė:

– Neįsižeisk, bet tavo brolio aš nepažįstu. Ir nenoriu, kad kas nors kvailai apie mus galvotų. Ir apskritai, kodėl jūs čia atvažiavote? Kaip sužinojote, kur gyvenu?

Brina atsisėdo greta brolio ir užsisegė saugos diržą.

– Mums pasakė Kirijanas. Tai jis liepė man nešti tau į ligoninę namų darbus, kad neatsiliktum moksle.

Nikas suakmenėjo.

– Kas?

– Kirijanas, – atsakė mergina. – Tavo naujasis viršininkas. Jis – senas mūsų šeimos draugas, ir tu kartkartėmis matysi mus jo namuose. Jis paprašė nuvežti tave į mokyklą ir tavim pasirūpinti, ką mes ir darome. Beje, čia mano brolis Tedas. Tedai, pasisveikink su Niku.

– Labas, – ištarė Tedas, išsukdamas į gatvę.

Nikas užsisegė saugos diržą. Sėdėdamas dairėsi tai į Briną, kuri atsigręžusi žiūrėjo į jį, tai į jos brolį, nekreipiantį į juos dėmesio, mat susikaupęs yrėsi gatve per rytinę spūstį. Po velnių, Tedas labai panašus į Briną, tik aukštesnis ir plaukuotesnis.

Iš Brinos akių sklido šiluma, bet tai vis tiek nė iš tolo neprilygo Kodės žvilgsniui. Brina graži, o Kodė žavi.

– Tau patiks dirbti pas Kirijaną. Jis šaunuolis.

– Gali būti.

Brina nusišypsojo.

– Kaip tavo petys? Ar džiaugiesi, kad grįžti į mokyklą? Ar fizioterapijos procedūros iš tiesų skausmingos? Ar atlikai visus namų darbus, kuriuos tau buvau palikusi? Matematikos užduotys tikrai sunkios, bet jei tau reikia repetitoriaus, rasim ir mus pasivysi.

Brinos klausimų ir komentarų kruša Niką suglumino. Mergina neleido jam nė įsiterpti.

– Ar rytais tu visada tokia šneki?

Tedas prapliupo kvatoti.

Brina išraudo, plekštelėjo broliui per ranką.

– Liaukis.

Tedas išsiviepė.

– Smagu žinoti, kad ne mane vieną erzina tavo rytinis pasipūtimas. Juk sakiau: vyrai negali to pakęsti.

Niko skruostai ir vėl iškaito. Jis nenorėjo įžeisti Brinos.

– Tu manęs visai neerzini, Brina. – Tiesą sakant, mergaitė jam labai patiko. – Tiesiog nesu pratęs, kad tokie žmonės kaip tu kalbėtų su manimi ir rodytų susidomėjimą. Tai mane šiek tiek gąsdina. Jaučiuosi tarsi patekęs į alternatyvią realybę ar panašiai. Jei ir toliau taip kalbėsi, pradėsiu dairytis Meškėnų Miesto autobusiukų ar dar ko nors.

Brina suraukė kaktą.

– Kokių meškėnų?

Tedas prunkštelėjo.

– Tai iš žaidimo „Įsišaknijęs blogis“, kvaiša. – Jis pažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlį. – Atleisk jai, Nikai. Ji nemėgsta žaidimų, tik plepa telefonu su savo tuščiagarbėmis, egocentriškomis draugėmis.