Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Frenkas godžiai dėbtelėjo į grupelę žmonių, tarp kurių stovėjo Brina ir Keisė.

– Ak, vyruti, jei tai užkrečiama, norėčiau, kad užsikrėstų Keisė Vuds ir pultų mane. Jeigu reikėtų mirti, tai pageidaučiau būti suvalgytas komandos palaikymo grupės lyderės.

Džeisonui patiko Frenko humoras.

– Tikra teisybė. Užrašyk ir mane. Noriu būti Keisės kramtomasis žaisliukas.

Nikas pamatė Medogą Sent Džeimsą, savo laboratorinių darbų partnerį, ir nusigręžė nuo šmaikštaujančių bičiulių. Medogas stovėjo prie greitosios pagalbos automobilio ir kažką murmėjo sau po nosimi. Jis buvo kone tipiškas vėpla. Po prasegtais marškiniais vilkėjo juodus medvilninius marškinėlius su sportine simbolika. Jo šviesūs it peroksidu nubalinti plaukai buvo kirpti trumpai, o didelės mėlynos akys spoksojo pro akinius plonais rėmeliais.

Nikas žinojo, kad vaikino vardą reikia tarti „Medogas“, bet, kaip ir dauguma klasiokų, sakydavo: „Med Dogas“8. Tai Medogą visad erzindavo. O dabar vaikinas atrodė itin sudirgęs.

– Sveikas, bičiuli. Kaip laikaisi?

Išgirdęs klausimą, Medogas krūptelėjo.

– Hm, viskas gerai. Tai siaubinga, tiesa?

– Žiauriai.

Medogas linktelėjo.

– Negaliu patikėti. Tiesiog negaliu patikėti.

Nikas irgi negalėjo patikėti.

– Na, yra ir gera žinia. Šiandien per fizinio lavinimo pamoką tau nereikės nerimauti, kad Skotas ar Brajanas ims tave skriausti, – pasakė Medogui.

Prieš Nikui patenkant į ligoninę, Brajanas mūvėjo Medogo sportinėmis kelnaitėmis, o paskui, kai šios permirko prakaitu, privertė Medogą jas apsimauti.

Vulgaru ir bjauru.

Sudirgęs Medogas nieko neatsakė.

Staiga minioje pasigirdo riksmas, toks garsus, kad užgožė kitus balsus.

– Žmonės, sakau jums, tai zombio išpuolis. Z O M B I O. Zombio. Prasikrapštykite akis, žmonės, kol ne vėlu ir kol jis dar ko nors nesuėdė. Kita auka galite tapti bet kuris iš jūsų, galite atsidurti apokaliptiniame zombių valgiaraštyje. Paklausykite manęs ir apsirūpinkite amunicija. Šiandien kaip tik gaunu naują prekių siuntą.

Nikas atpažino tą balsą. Tik nebuvo pratęs girdėti taip anksti.

Tai šūkavo Buba Burdetas, „BBB“ parduotuvės savininkas.

Oho, Buba atsikėlė šitaip anksti – ir neužsiliepsnojo? Tik pamanyk. Nikas galėjo prisiekti, kad šis vyras – pusiau vampyras.

Buba buvo kone dviejų metrų ūgio, įdomus prasčioko ir goto mišinys. Tai patvirtino ir keista jo apranga: ant medvilninių marškinėlių su užrašu „Mirusiųjų aušra“ jis buvo užsitempęs raudonus flanelinius marškinius, mūvėjo apsmukusiais džinsais, bet avėjo puikiais juodais „DocMartens“ auliniais, puoštais raudonomis kaukolėmis. Trumpi juodi plaukai ir smaila ožio barzdelė teikė Bubai atgrasumo, bet vos tik praverdavo burną ir prabildavo sodria pietietiška tarme, tapdavo panašus ne į siaubūną, o į milžinišką pūkuotą pandą. Bent jau kai kasryt ramiai žiūrėdavo Opros šou9. Buba grasindavo, kad tam mulkiui, kuris išdrįs jam sutrukdyti žiūrėti laidą, kaipmat paleis žarnas.

Dėl pietietiškos tarmės daugelis per menkai vertino Bubą, o juk jo intelekto koeficientas buvo aukštesnis už maksimumą. Beje, Buba baigė Masačusetso technologijos institutą ir buvo vienas geriausių kurse, gavo du diplomus: kompiuterijos ir robotų technikos specialisto.

Dabar jis laikė „BBB“ parduotuvę, prekiaujančią ginklais ir kompiuteriais. Bubą galėjai pasamdyti, kad teisėtai ar neteisėtai įsibrautų į bet kurį pasaulio tinklalapį; o jei įsibrauti nepavyktų, Buba galėjo tiesiog nušauti tinklalapio savininką, ir jūsų kančių kaip nebūta.

Reporteriai paliko Bubą ramybėje ir pamėgino gauti interviu iš kitų moksleivių.

Buba išspjovė ant šaligatvio kramtomojo tabako gniutulą.

– Teisingai, trogloditai, nekreipkite dėmesio į tą, kuris vienintelis žino, kas čia vyksta. Kuris vienintelis žino, kaip išgelbėti dvokiančią, bevertę jūsų gyvybę. Panirkite į žiniasklaidos išprovokuotą komą, tikėkite visomis gražbylystėmis, skleidžiamomis godžių politikų, kurie valdo jus pasitelkę primityvų melą ir vartotojiškas pramogas.

– Argi ne vartotojiškos pramogos leidžia tavo verslui gyvuoti, Buba? – prisiartinęs paklausė Nikas.

Buba pasibjaurėjęs primerkė tamsiai rudas akis.

– Nebūk įžūlus, Nikai. Nesu vieversys, tad savo pyktį galiu išlieti ant tavęs.

– Taip, žinau. O ką čia veiki tokį ankstyvą rytą?

– Man neleido miegoti. Pusę devynių paskambino Fingermanas ir pranešė: zombiai ištrūko į laisvę, ir jam reikia pastiprinimo. Čiupau pistoletą, ir mudu išvykome į medžioklę.

Normaliems žmonėms šis pokalbis būtų pasirodęs keistas. Bet visi pokalbiai, kuriuose dalyvaudavo Buba, būdavo neįprasti. O zombių medžioklė – dar viena paslauga, kurią siūlė šis parduotuvės savininkas.

– O kur Markas? Gal ir jį suvalgė?

– Ne, užmigo pakeliui į parduotuvę. Susirangė ant priekinės sėdynės tarsi kūdikis, pasikišo striukę po galva vietoj pagalvės ir užmigo čiulpdamas nykštį. Nežinau, ką su juo daryti.

Nikas žiojosi dar kažką sakyti, bet pajuto, kad visi nuščiuvo. Jam ant sprando pasišiaušė plaukai. Atsigręžęs pamatė iš mokyklos išvedamą Brajaną, surakintą antrankiais.

Jei ne krauju išterliotas vaikinuko švarkas, galėtum sakyti, kad atrodo įprastai. Kasdieniškai. Normaliai. Tiesa, veidas pablyškęs, o akys įkritusios, lyg būtų neišsimiegojęs. Tačiau visa kita… Pažvelgęs tikrai nepasakytum, kad mėgino graužti geriausią draugą.

Prisiartinęs prie komandos kapitono Brajanas sulėtino žingsnį. Jų žvilgsniai susitiko, ir regėjosi, kad vaikinai bendrauja be žodžių.

Farai pastūmė Brajaną, kad eitų toliau.

Brajanas nenuleido akių nuo kapitono tol, kol buvo jėga įgrūstas į policijos automobilį.

Nikas pažvelgė į Bubą.

– Ar man tik pasirodė, ar čia iš tiesų kažkas paslaptinga?

Buba keistai dėbtelėjo į Niką.

– Pasakyk man, berniuk, kas šiandien nėra paslaptinga.

Teisingai.

– Kaip manai, kas paskatino jį taip elgtis? – paklausė Nikas.

– Kaip tik tai ir bandau suprasti. Per įprastą zombių antpuolį… – Įdomu, koks zombių antpuolis laikomas neįprastu? – …Puola iš kapų prikelti negyvėliai. Juos valdo šeimininkai, ir negyvėliai puola žmones, kad galėtų paragauti kraujo. Tačiau šis vaikis… Gyvas. Nieko nesuprantu.

– Gal kas nors pribėrė ko į jo javainius?

Buba papurtė galvą.

– Žinoma, yra cheminių medžiagų, žmones paverčiančių panašiais į zombius. Bet nė vienas tų chemikalų neskatina valgyti žmogienos. Gal valdžia vykdo nežinia kokį biologinio terorizmo eksperimentą? Kol neatliksiu tam tikrų tyrimų, negerk vandens iš čiaupo ir jūrų gėrybių.

– Jūrų gėrybių paprastai negeriu, – nusišaipė Nikas. – Bet…

– Nevaidink gudručio, Gotjė. Mano šautuvai dar nuo vakar užtaisyti.

Nikas prasižiojo, bet nespėjo pratarti žodžio, nes išgirdo isterišką klyksmą.

– O Dieve! Treneris ką tik ėmė graužti poną Petersą! Padėkite kas nors! Padėkite!

Išvydę į lauką išbėgusią sekretorę, kuri klykė iš siaubo ir rovėsi plaukus, policininkai nudūmė į mokyklą.

Išgirdęs apie Petersą Nikas suakmenėjo. Viena vertus, siaubinga, kad jį kažkas graužia. Kita vertus… Keista, bet Nikas nudžiugo. Šventeiviškasis paršas to išties nusipelnė.

„Nikai, negalima šitaip galvoti“, – vaikino galvoje nuskambėjo motinos balsas. Taip, galbūt negalima, bet argi čia ne savotiškas Dievo atpildas?

Policija stūmė minią atgal už užtvaros. Reporteriai nudūmė į mokyklą – norėjo viską nufotografuoti ir nufilmuoti.