Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Mergina neskubėdama priėjo prie prekystalio, pasilenkė virš jo taip, kad krūtys vos neišvirto ant stiklinio paviršiaus, ir pažvelgė į patalpą, iš kurios atėjo Nikas.

– Kur Buba?

– Miega. Kuo galiu padėti?

Nikas iš visų jėgų stengėsi žiūrėti tik merginai į veidą, o ne ten, kur jam labai labai norėjosi. Galėtų užsidirbti skaudų antausį, be to, merginos žiedai su smaigais.

Tikrai labai skaudėtų.

Mergina išpūtė kramtomosios gumos burbulą ir jis sprogo, tada žaismingai nužvelgė Niką nuo galvos iki kojų.

– O Markas?

– Taip pat miega.

Klientė išsitiesė.

– Tu – naujas pagalbininkas?

– Pavaduoju tik šįryt. Jiedu vėlai nuėjo miegoti.

– Neabejoju.

Mergina numetė kuprinę ant grindų sau prie kojų ir atidarė ją.

Nikas pasistiebė ant pirštų galų, kad merginai rausiantis kuprinėje galėtų geriau apžiūrėti dailų užpakaliuką. Po galais, ji žavi.

Galėčiau pamėginti su vyresne moterimi.

Galvok apie Kodę. Galvok apie Kodę.

Netrukus mergina atsistojo; rankoje ji laikė plieninius virbus.

– Man reikia, kad Buba juos pagaląstų. Taip pat pasakyk jam, kad man reikia naujos šurikenų10 partijos. Nedelsiant. Arba dar greičiau.

Pamatęs ant virbų kraują Nikas išvertė akis.

– Paprašyti tuojau pat?

– Jei nori likti gyvas iki pietų, verčiau paprašyk vėliau. Aš – Tabita Devero, o tu?

Šaunu, ji kadžunė, kaip ir Nikas.

– Nikas Gotjė.

– Malonu susipažinti, Nikai. Pasakyk Bubai, kad užsuksiu temstant, ir tegul jis gerai pagalanda šituos daikčiukus. Noriu, kad po mano antpuolio neliktų nė vieno gyvo vampyro ir jie daugiau manęs nepersekiotų. Supratai?

Ei, vyruti… Kodėl visos seksualios moterys – beprotės?

– Taip, ponia.

Tabita pakėlė nuo žemės kuprinę ir užsimetė ant peties; ji taip išrietė klubą, kad Nikui iš smegenų ištekėjo visas kraujas.

– Kokią mokyklą lankai?

– Šventojo Ričardo.

– Tą, kurioje treneris graužė direktorių? Jėga. Gaila, kad pas mus, Šventosios Marijos mokykloje, nieko panašaus neatsitiko. Deja, ten baisiausia esu aš. – Tabita pamerkė akį. – Geros dienos, vaiki.

Vildamasis, kad jam iš burnos netįsta seilės, Nikas stebėjo, kaip mergina prieina prie juodo „Nighthawk“ motociklo. Ji permetė koją, tada užvedė motociklą, užsidėjo šalmą.

O žmogau…

Nikas lyg apduotas spoksojo tol, kol mergina išnyko iš akiračio.

Ak… Tai buvo nuostabiausia akimirka gyvenime.

Žinai, Buba, turėčiau tau mokėti už leidimą čia dirbti . Jeigu tokios moterys, tebūnie visiškos pamišėlės, užsuka dažnai, Nikas tikrai norėtų dirbti šioje parduotuvėje. Mielai pamirštų Lizą ir jos parduotuvėlę, kurioje paprastai lankosi mažos mergaitės ir jų mamos. Nikas nori dirbti ugningų moterų panteone – tol, kol mirs apsinuodijęs testosteronu.

Iš susižavėjimo tyliai švilptelėjęs jis čiupo nuo prekystalio virbus spėliodamas, kas galėjo juos sukruvinti. Iš Bubos draugų galima tikėtis visko.

Sudėjo virbus į klientų prekėms skirtą plastikinę dėžę ir paliko raštelį su merginos vardu ir jos nurodymais. Tada pasuko prie kompiuterio, bet vėl suskambėjo durų varpelis. Nikas patraukė atgal prie prekystalio; pasistengė nepurkštauti, kad jam trukdoma.

Tai buvo Niko klasės draugas Medogas.

– Sveikas, bičiuli, kas atsitiko?

Medogas irgi palinko virš prekystalio, kad galėtų pažvelgti į galinį kambarį, bet šįsyk vaizdas nebuvo toks patrauklus kaip pasirodžius Tabitai. Matyt, taip ir turi būti, nutarė Nikas.

– Ar Buba čia?

– Ne, miega viršuje. Ar galiu tau kuo padėti?

– Ne, manau, kad ne.

Medogas atrodė išsiblaškęs ir kažin ko sunerimęs. Tarsi jį slėgtų sunkios mintys.

– Ar dėl to, kas įvyko mokykloje, netekai galvos?

– Ką… Ne… Ne visai. Na, galbūt. Panašiai. Klausyk, man būtina pasimatyti su Buba, kai jis atsikels. Reikalas tikrai svarbus.

Nikas atsargiai pasikasė sužeistą ranką.

– Gerai. Gal paliksi telefono numerį? Aš jo paprašysiu, kad tau paskambintų.

Medogas čiupo bloknotą ir rašiklį, gulinčius prie kasos aparato, ir paskubomis užrašė telefono numerį, tada atkišo lapelį Nikui.

– Labai prašau, nepamiršk. Tai tikrai svarbu.

– Gerai.

Nikas paėmė už lapelio. Medogas kiek padvejojo ir tik tada paleido popierėlį iš rankų. Vėl ilgesingai pažvelgė į galinį kambarį ir pagaliau išėjo.

Šis vyrukas atrodo dar labiau pamišęs nei Tabita. Matyt, per biologijos pamoką prisiuostė per daug formaldehido. Medogo smegenys dabar tikriausiai užkonservuotos. O gal Stounas su savo gauja vėl trankė jį į rakinamą spintelę ir smarkiai sužalojo galvą?

Kad ir kaip ten būtų…

Nikas įsikišo raštelį į kišenę ir patraukė prie kompiuterio.

Vos priėjo prie stalo, vėl sutilindžiavo durų varpelis.

– Šunsn…

Kas dabar? Tyliai suurzgęs Nikas grįžo prie prekystalio. Kam dar prireikė Bubos? Nėra ko stebėtis, kad Buba toks dirglus. Jei taip būna kasdien, galima suprasti, kodėl šis prasčiokas toks paniuręs.

Nikas stabtelėjo. Po parduotuvę vaikštinėjo trys jo futbolo komandos nariai ir dairėsi, tarsi ko ieškotų. Vaikinų vardų jis nežinojo, bet atpažino veidus. Tai buvo atsarginiai žaidėjai, kaip ir Stounas, bet su „pimpiais“ jie elgdavosi dar žiauriau. Nikas stengdavosi vengti tų bjaurybių, nes kaip tik jie trankydavo vargšą Medogą į rakinamą spintelę ir paskui juokdavosi.

Keista, bet atvykėliai uostinėjo orą tarsi šunys, persekiojantys grobį. Šiurpu.

– Vyručiai, kuo galiu padėti? – paklausė Nikas.

Į priekį išėjo aukščiausias rusvaplaukis vaikinas; jo šypsena būtų puikiausiai tikusi dantų pastos reklamai. Ant vyruko striukės buvo užrašytas vardas: BIFAS11.

Nikas prikando liežuvį, kad tik nepradėtų erzinti atvykėlio. Matyt, tėvai labai neapkenčia vaikino, jei davė tokį vardą. Esu čia, kad tarnaučiau Bubai, o ne kad nežinia kokie stuobriai spardytų man subinę.

Bifas priėjo arčiau.

– Pimpis. Kur jis?

Ką gi… Liūdna, kad jie nemoka netgi sakinio suregzti. Matai, kas atsitinka, kai piktnaudžiaujama steroidais. Vaikinukams derėjo perskaityti perspėjimą ant steroidų pakuotės: iš pradžių susitraukia penis, paskui pamirštama, kaip sudėlioti sakinį, dar vėliau šauna į galvą mintis užsiropšti ant Empire State Building dangoraižio ir savo milžiniškais kumščiais talžyti lėktuvus. Žinoma, ant stogo kartu su jais būtų ir patraukli šviesiaplaukė… Net išsigimėliai pabaisos gali mėgautis kai kuriomis privilegijomis.

Bet visa tai – nei į tvorą, nei į mietą.

– Kurio ieškote: Bubos ar Marko? – paklausė Nikas.

Žodis „pimpis“, be abejonės, buvo taikomas ir vienam, ir kitam, nes ir Buba, ir Markas buvo kompiuterių, pigių filmų, vaizdo žaidimų ir tiksliųjų mokslų žinovai.

– Pimpis! – sušuko Bifas, sugriebė Niką už marškinių ir ištraukė iš už prekystalio.

Keikdamasis iš skausmo, pervėrusio sužeistą ranką, Nikas iš visų jėgų trenkė Bifui į veidą, bet tas, regis, nė nepajuto smūgio.

– Paleisk mane, gyvuly! Leiskit man…

Sportininkas įbedė nosį Nikui į kaklą ir ėmė uostinėti.

Nikas pasišlykštėjęs susiraukė.

– Kas tu? Iškrypėlis? Patrauk bjaurias rankas! – Ir iš visų jėgų spyrė Bifui į tarpukojį.

Užpuolikas susirietė dvilinkas.

– Jis kvepia kaip pimpis. Čiupkite jį!

Kiti vyrukai laižydamiesi ėmė artintis prie Niko. Po galais! Jie – taip pat zombiai.