Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

10 Tradicinis japoniškas (slaptas) svaidomasis ar duriamasis ginklas.

11 Angl. biff – stiprus smūgis.

6 SKYRIUS

Nikas, Buba ir Markas mėgino susisiekti su Medogu, skambino jam kelias valandas, bet paliktu telefono numeriu niekas neatsiliepė.

Prakeikti skaičiai…

Nikas palaukė, kol Markas padės telefono ragelį, tada kreipėsi į jį:

– Sakau tau, Fingermanai, jį suvalgė tie pimpiai. Jie užuodė mano klasioko Medogo kvapą, kuris liko šiam pabuvus čia kelias minutes, ir strimgalviais puolė Medogui iš paskos. Manau, pimpiai jį pasivijo ir iškėlė puotą.

– Zombių pojūčiai atbukę, Nikai, – nusišaipė Markas. – Jie – ne šunys pėdsekiai ir ne vilkolakiai. Jei nejudėsi, zombiai gali praeiti pro šalį, tavęs nė nepastebėję. Patikėk, grėsmingų pabaisų lentelėje zombiai, kuriuos įtraukiau į savo sąrašą, yra daug žemiau nei daikčiukas mano kelnėse. Zombį bet kada įveikčiau lengviau negu vampyrą ar vilkolakį.

– O kodėl naudoji ančių šlapimą? – priminė Nikas.

– Pelkėje prakaitavau, ir vėjas išnešiojo mano kvapą. Tai visai kas kita. Zombių pojūčiai atbukę, bet nenunykę.

Nikas ketino ginčytis, tačiau… Juokinga ginčytis, gali zombiai tave užuosti ar ne. Vilkolakių apskritai nėra, o dėl zombių Nikas toli gražu nebuvo tikras.

Žinoma, tiems pimpiams kažkas atsitiko, bet tai tikrai ne kažin kas antgamtiška. Jis niekada netikėjo antgamtiniais dalykais. Tai pasakėlės, mamų sukurtos vaikams pagąsdinti, o Holivudo – pelnui užsidirbti. Tikrieji siaubūnai šiame pasaulyje – tokie žmonės kaip Niko tėtis, ir jie tikroviški iki kaulų smegenų. Dėl to ir labai pavojingi. Juos pamatai, kai būna jau per vėlu.

Buba nekreipė dėmesio į jaunuolius. Jis pakilo nuo taburetės ir parodė į laikrodį virš durų.

– Jau keturios, vyručiai. Einu į viršų žiūrėti Opros šou. Išnyksiu valandai, trukdyti galite tik jei parduotuvėje kiltų gaisras ar mus užpultų daugybė zombių. – Jis žengė žingsnį ir stabtelėjo. – Apsigalvojau: jei pasirodytų zombiai, manęs netrukdykite, su jais susitvarkysiu vėliau. Šiandien rodys specialią laidą: kaip bendrauti su žmonėmis, kurie jus siutina. O man tikrai pravartu pasidomėti dzenbudizmu.

Markas prunkštelėjo.

– Buba, tavo dzenbudizmas – tai šaudymas. Eik ir pasinerk į vidinį smurtingumą.

– Puiku. Mano vidinis smurtingumas sako: jei sutrukdysi nepasibaigus Opros laidai, perpjausiu tau gerklę, todėl nešdinkis.

Nikas nusijuokė. Staiga ir pats susivokė, kiek dabar valandų.

– Oi, turiu bėgti.

Markas suraukė antakius.

– Kur?

– Po pamokų mane turėjo paimti naujasis viršininkas. – Pamokos baigėsi prieš trisdešimt penkias minutes, o Nikas visai apie tai pamiršo. – Jėzau… Tikiuosi, neišmes iš darbo pačią pirmą dieną.

Buba stabtelėjo.

– Gal nori, kad parašyčiau raštelį?

Nikas papurtė galvą.

– Ne. Verčiau bėgsiu. Pasimatysime vėliau. Praneškite man, jei rasite Medogą.

Jis čiupo kuprinę ir visu greičiu nėrė pro duris. Laimė, buvo įpratęs vytis tramvajų, o mokykla tik už penkių kvartalų, taigi šį atstumą įveikė per rekordiškai trumpą laiką.

Priekinis mokyklos kiemas vis dar buvo apjuostas, jį saugojo pora policininkų. Pareigūnai įbedė akis į Niką, tarsi šis kėsintųsi juos apkandžioti ar norėtų dar ką iškrėsti.

Nekreipdamas dėmesio į policininkus Nikas sulėtino žingsnį ir ėmė apžiūrinėti kitoje gatvės pusėje stovinčius automobilius. Tik viename jų sėdėjo žmogus, bet tai buvo ne Kirijanas.

Mane išvys…

Šūdas.

Mama mane užmuš. Negana to, Nikui tikriausiai teks iš savo kišenės apmokėti ligoninės sąskaitą, didesnę nei mokestis už dvejus studijų metus universitete.

Kodėl Alanas nešovė jam į galvą? Viskas jau būtų buvę baigta.

Esu prakeiktas nuo pat gimimo.

Kodėl Nikui niekada neleidžiama atsikvėpti? Pasibjaurėjęs jis nuleido galvą ir ėmė kėblinti Bubos parduotuvės link.

– Nikai Gotjė!

Vaikinas atsigręžė į balsą ir pamatė, kad vyras, sėdėjęs juodame BMV, išlipa iš automobilio. Jis buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį, tamsiai gelsvi plaukai tvarkingai nukirpti (kitaip tariant, nuo jo dvokė dideliais pinigais). Tas vyras Nikui kažką priminė, bet vaikinas niekaip negalėjo prisiminti ką.

– Aš jūsų nepažįstu.

Vyras nusišypsojo.

– Teisybę sakai. Mano sūnus – tavo klasiokas. Kailas Puatjė. – Dieve, tą pavardę jis ištarė kaip apsisnarglėjęs aristokratas. – Kirijanas prašė po pamokų nuvežti tave į jo namus. Todėl ir esu čia.

Taigi, taigi…

– Iš kur man žinoti, kad sakote tiesą?

Na taip, vyras išties buvo panašus į Kailą, todėl ir pasirodė matytas. Bet tai dar nereiškia, kad yra nepavojingas ar nusiteikęs draugiškai.

– Nepasitiki manimi? – pasiteiravo Puatjė.

– Aš nepasitikiu niekuo. Mano mama kvailių neaugina. Aš nelipu į nepažįstamų žmonių automobilius. Niekada. Gal jūs koks iškrypėlis arba psichas, arba dar kas nors. Neįsižeiskite.

Ponas Puatjė nusijuokė.

– Neįsižeidžiau. Žinai ką… – Jis išsitraukė piniginę. – Še penkiasdešimt dolerių ir važiuok taksi. Užrašysiu tau Kirijano adresą. Susitiksime prie jo namų.

Nikas dvejojo. Toks siūlymas jo įtarimų nė kiek neišsklaidė.

– Iš kur man žinoti, kad siunčiate į Kirijano, o ne į kieno nors kito namus? Galbūt šiuo adresu siunčiate visas savo aukas.

– Dieve, kad mano sūnus gatvėje elgtųsi taip išmintingai! – Puatjė išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį. Netrukus prabilo: – Sveikas, Kirijanai. Atleisk, kad trukdau. Esu su tuo vaikiu, bet jis nesėda į mano automobilį. Jis įtaresnis, nei sakei. – Tada atkišo telefoną Nikui.

Nikas prisimerkęs pažvelgė į vyriškį ir pridėjo telefoną prie ausies.

– Klausau.

– Sveikas, Nikai. Filas tavęs nenuskriaus. Lipk į automobilį, ir po kelių minučių būsi čia.

Aha. Balsas pažįstamas, bet…

– Iš kur man žinoti, kad jūs – ponas Hanteris?

– Nes aš vienintelis, žinoma, išskyrus tave, žinau, kad padėjai draugams apiplėšti turistus. Ir tik paskui persigalvojai ir išgelbėjai.

Nikui nudiegė paširdžius. Apie tai jis išties nebuvo niekam prasitaręs. Netgi kunigams. Ši paslaptis turėjo likti tik jo ir Dievo.

– Iš kur žinote?

– Ten buvau ilgiau, nei tu manai, ir viską mačiau savo akimis. O dabar sėsk į automobilį.

Išjungęs telefoną Nikas padavė jį ponui Puatjė.

– Gerai, tikiu jumis.

Jis norėjo grąžinti Filui pinigus, bet šis atsisakė paimti.

– Pasilaikyk.

Nikas papurtė galvą.

– Negaliu imti pinigų.

– Gali. Tebūnie tai premija už tai, kad elgeisi išmintingai.

Bet Nikas vis tiek nesiryžo paimti pinigų. Be to, buvo nepratęs, kad žmonės ant jo nepyktų.

– Neširstate ant manęs?

– Kad esi atsargus? Nė kiek. Kailui visada liepiu elgtis taip, kaip dabar pasielgei tu. Džiaugiuosi matydamas vaiką, kuris turi smegenų. Dabar sėskis.

Nikas sutriko. Keista, kad Filas, šitoks žmogus, jo neniekina. Tikrai keista.

Išsukęs į gatvę Filas išjungė radiją, kad būtų galima susikalbėti.

– Man derėjo pasiimti Kailą, tada būtum mažiau dvejojęs.

– Nebūtų padėję. Mama sako, kad viliodami aukas iškrypėliai pasitelkia kitus vaikus.

Nebuvo reikalo aiškinti, jog Kailo niekaip nepavadintum Niko draugu. Jis – pasipūtęs snarglius, Niką erzinantis ne ką mažiau nei Stounas.