Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Buba bjauriai atsiraugėjo.

Markas buvo tik galva aukštesnis už Niką. Jis vis dar vilkėjo zombių medžioklės kostiumu, iš kurio kuokštais kyšojo samanos – Markas buvo apsikaišęs jomis, kad būtų nepastebimas pelkėje. Vyruko veidas buvo išterliotas maskuojamaisiais dažais, be to, dar nebuvo išsiėmęs iš akių geltonų kontaktinių lęšių su raudonais apvadais, dėl kurių akys atrodė kaip zombio. Tai irgi buvo jo maskuotė.

Tačiau blogiausia – ne tai. Kai Markas priėjo, nuo jo pasklido toks dvokas, kad Nikui užėmė kvapą.

Nikas užsidengė nosį, antraip būtų supykinę.

– Kas čia taip dvokia?

Smarvė buvo it trijų dienų senumo kačių vėmalų, sumaišytų su supuvusiais šparagais.

Markas piktai dėbtelėjo į Niką, tarsi toks klausimas būtų beprotiškas.

– Ančių šlapimas. Tai klaidina zombius ir jie nesupranta, kad aš – žmogus.

Nikas prunkštelėjo.

– Tikrai, o aš nesuprantu, ar tu esi normalus.

– Liaukis, Markai. Berniukas nieko neišmano apie tai, kaip išlikti gyvam. Jis man neleido nušauti zombių, kurie buvo atėję į parduotuvę ir mėgino jį suryti.

Markas plekštelėjo Nikui per pakaušį.

– Gal išprotėjai, vaike?

– Ai! – Nikas pasitrynė pakaušį. Jei Buba ir Markas nesiliaus daužę jam per pakaušį, tikrai sutrenks smegenis. – Ne, neišprotėjau. Tik neleidau Bubai įvykdyti sunkaus nusikaltimo. Neįsižeisk, bet tau nebūtų pavykę išvengti mirties elektros kėdėje, nors ir teisintumeisi, esą tai buvo zombis. Patikėk, aš žinau. Mano tėvas triskart nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nes nužudė… Cituoju: „Krūvą sušiktų demonų, kurie mėgino mane nužudyti; ir jei nebūčiau jų nužudęs aš, gerbiamas teisme, jie būtų užėmę miestą ir vergais pavertę dailius, apgailėtinus jūsų žmones.“ Teismas tokio pasiteisinimo nesupranta. Mano tėtis netgi nebuvo pripažintas nepakaltinamu. Patikėk, teisme pareiškus, kad zombius reikia žudyti, apsiginti nepavyktų.

Markas baisiai suirzo, papurtė galvą.

– Teismas turėtų pripažinti tokį pasiteisinimą.

– Ei, Buba! Tu vis dar čia ar jau numirei? – ištarė kažkas.

Išgirdęs atvykėlio balsą, Nikas susigūžė.

Buba padavė Markui šautuvą, o abiem sušnibždėjo:

– Tai pareigūnas Devisas. Tik nieko jam nesakykite.

Buba atsikrenkštė ir lyg niekur nieko nukėblino prie prekystalio.

Nikas nustebo. Pasirodo, Buba moka puikiai vaidinti.

Vaikinas paslėpė šautuvą už užuolaidos. Tada dirstelėjo į Marką, kuris pagaliau nusprendė nusimesti maskuojamąjį kostiumą. Markas buvo septyneriais metais vyresnis už Niką, plaukai šviesiai rudi, pasišiaušę, o spindinčios akys žalsvos. Jei ne kvadratinis smakras, galėtum sakyti, kad vyruko veidas gražus. Dėl tris dienas neskustos barzdos Markas dabar atrodė vyresnis. Bet labiausiai Nikas jam pavydėjo kūno. Kad ir kiek pats mankštinosi, raumenys vis tiek nepūpsojo kaip Marko, nors pastarajam jie buvo nė motais.

Kaip neteisinga.

– Ar galiu apžiūrėti tavo žaizdą? – paklausė Markas.

– Gal prieš tai išsimaudytum?

Markas sužaibavo akimis.

Atsidusęs Nikas ištiesė ranką, kad Markas ją apžiūrėtų.

Palietęs žaizdą, kurią vis dar tvinkčiojo, Markas tyliai švilptelėjo.

– Taip, reikėtų dezinfekuoti.

Nikas susigūžė.

– Dabar aš tapsiu zombiu, ar ne?

– Apie tai neišmanau, bet žinau, kad daugiausia mikrobų yra žmogaus burnoje. Gali užsikrėsti parvovirusu, pasiutlige ar dar kuo nors.

Išgirdęs tokį netikėtą atsakymą Nikas susiraukė.

– Parvovirusu užsikrečia ne tik šunys?

– Tiktai šunys, bet kas ten žino, kas dedasi tavo mokykloje, vaiki. Galbūt vilkolakis ištrūko į laisvę, o jam įkandus, drauguži, platinamas užkratas.

Nikas atitraukė ranką.

– Aš nepavirsiu vilkolakiu, Markai.

– Tyčiokis kiek nori, bet sakau tau: mačiau juos upės atšakoje. Naktį, daugybę. Visas tuntas pavirto žmonėmis. Dieną jie gali atsidurti visai šalia tavęs, o tu nė nenutuoksi.

Nikui teko pasitelkti visą savitvardą, kad tik neimtų tyčiotis iš Marko dėl tokio mėšlo. Nežinia, kas apmaudžiau: ar kad Markas nesivaržydamas kloja tokias nesąmones, ar kad pats jomis tiki.

Veikiausiai tiki, nutarė Nikas ir leidosi Marko nuvedamas į vonios kambarį, kur Buba laikė spiritą ir peroksidą.

Markas valė ir tvarstė žaizdą, o Nikas iš skausmo griežė dantimis, nes spiritas degino odą.

– Drauguži, dabar, kai abi mano rankos sutvarstytos, atrodau it mulkis.

– Ne, vyruti, tai – karo žaizdos. Panelėms randai patinka. Vadinasi, esi tvirtas vyras ir įstengsi jas apginti.

Nikas nustebęs kilstelėjo antakį.

– O kodėl judu su Buba neturite merginų?

– Man nepatinka su tuo susijusios dramos. Kai paskutinioji mergina viskiu „Jack Daniel’s Black Label“ apipylė visus mano drabužius ir juos sudegino, o kompaktinėmis plokštelėmis mėgino nukirsti man galvą, nutariau padaryti nedidelę pertrauką. O kas dėl Bubos… Geriau apie tai nekalbėsiu. Sakykime taip: jis nenori dar kartą to patirti.

– Ko? – kamantinėjo Nikas.

– Ne tavo reikalas, – įsiterpė priėjęs Buba. Jis prisimerkė ir subarė Marką: – Turėtum išmokti kartkartėmis patylėti.

– Ką gi, aš visada sakau, kad vedybos – puiki išeitis. Kitiems. Bet reikia atminti, jog rezultatas visada vienodas.

Nikas išsiviepė.

– Daugybė nuogalių vakarėlių?

– Ne, vaiki. Alimentai.

Markas atsitraukė nuo Niko ir padėjo spiritą į lentyną.

Tai bent. Ir Markas, ir Buba sušvito tarsi saulės spinduliai, prasiveržę pro tamsiausią debesį…

Pragare.

Nikas atsigręžė į Bubą.

– Ką sakė policija?

– Jei dar bent vienas mano kaimynas pasiskųs, kad čia šaudoma, atims verslo licenciją, o mane patį įgrūs į cypę. Ak, tos smalsios senos bobos.

Nikas suraukė kaktą.

– O gal tiesiog žmonės, mėgstantys kišti nosį į kitų reikalus?

Buba pašaipiai dėbtelėjo į vaikiną.

– Ar matei mano kaimynę, panelę Tomas? Tai bjauriausia ragana visoje planetoje. Galiu prisiekti, kad ji – gorgonė.

– Kas? – susiraukęs paklausė Nikas.

Buba suprunkštė.

– Ištrauk savo nosį iš komiksų knygelių ir paskaityk graikų mitologiją. Gorgonės… buvo tokios bjaurios, kad vien į jas pažiūrėjęs vyras pavirsdavo akmeniu.

– Štai kaip… Mano mokykloje tokia – anglų kalbos mokytoja, panelė Ričard. Ji tikra snarglė. Galiu prisiekti: ji įsitikinusi, kad mokykla taip pavadinta jos garbei.

Buba nieko neatsakė, tik ėmė rinkti nuo prekystalio stiklo šukes.

– Beje, ko zombiai buvo čionai atėję?

– Jie sakė, kad ieško… – Nikas nutilo. Ak štai kaip, viskas dėliojasi į savo vietas. Mulkis Medogas. Pimpis… Po velnių. Nikas pažvelgė į Bubą. – Ieškojo Medogo Sent Džeimso. Ar pažįsti jį?

– Ar tai tas apkiautęs vaikinukas, kuris man labai primena Marką?

– Ei, ei! – pasipiktino Markas.

Buba nekreipė į jį dėmesio.

– Medogas labai norėjo su tavim pasikalbėti. Vos tik jis išėjo, atsivilko tie pimpiai ir teiravosi jo.

Markas dirstelėjo į Bubą.

– Manai, tai kaip nors susiję?

Nikas iš kišenės išsitraukė lapelį su telefono numeriu.

– Nežinau. Bet imu galvoti, kad pradėti reikėtų nuo to.

Juo daugiau jis apie tai mąstė, juo tikresnis buvo.

Medogas kažin kaip su tuo susijęs. Visi kiti variantai – nelogiški. O jei yra taip, jeigu per Medogą zombiu bus paverstas ir Nikas, teks jiems ištaškyti smegenis.

Daugeliui. Ir Medogas bus pirmas šiame sąraše. (Tiesą sakant, jokio sąrašo Nikas neturėjo, nes jei turėtų, būtų išmestas iš mokyklos ir galbūt įgrūstas į cypę; tačiau jei toks sąrašas būtų – ne dabar, galbūt ateityje, – Medogas tikrai atsidurtų jo viršuje.)