Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Dievai?

Kirijanas sukikeno, bet ir šįsyk neparodė dantų.

– Atleisk. Kartais būnu truputį ekscentriškas.

– Ar dėl to visi langai užtemdyti?

Kirijanas kilstelėjo antakį.

– Esi pastabus. Nuostabu. Daugelis žmonių neatkreipia dėmesio.

– Taip, man pro akis neprasprūsta beveik niekas. Stengiuosi stebėti tyliai tūnodamas šešėlyje. Taip galima daug ką sužinoti.

– Turėsiu omenyje, – tarė Kirijanas, pakilo iš užstalės ir padavė Nikui telefoną. – Nusiųsk mamai žinutę. Nenoriu, kad ji nerimautų, ypač jei sužinojo, kas nutiko mokykloje.

Nikas susiraukė.

– Esate perdėtai dėmesingas. Tikriausiai tėvai jus labai mylėjo .

Ponas gerasis teisuolis.

Kirijanas kiek padvejojo.

– Mano tėvai mirė labai seniai, – atsakė. – Žinai, kas liūdniausia? Aš jų vis dar kasdien ilgiuosi. Visas savo jaunas dienas praleidau ginčydamasis su tėčiu dėl smulkmenų, o dabar galiu tvirtai pasakyti: sielą parduočiau, jei tik galėčiau dar kartą pamatyti tėtį ir atsiprašyti už paskutiniuosius savo žodžius. Todėl paskambink mamai. Kad ir kokie būtų tavo santykiai su tėvais, patikėk: netekęs jų, imi labai ilgėtis.

Nikas nebuvo toks tikras. Savo tėčio jis beveik nepažinojo. Tačiau mama – kas kita, Nikas niekada tyčia jos neįskaudintų.

Jis surinko tetos Menės numerį ir priglaudė telefoną prie ausies.

– Labas, teta Mene, čia Nikas. Ar gali…

– Vaike! Kur tu buvai? Vargšė mama graužiasi dėl tavęs. Dabar ji apsiverkusi ir palūžusi sėdi čia, pas mane. Kai šįryt išgirdo apie tavo mokyklą, nei miegojo, nei galėjo nurimti. Kaip tau ne gėda! Tu ją privertei jaudintis. Mudvi buvome nuvykusios į mokyklą tavęs ieškoti, bet neradome jokių pėdsakų. Tavo mamai niekas nieko nepaaiškino, o tu sėdi sau ramus ir patenkintas. Kaip tau ne gėda, vaike! Kaip tau ne gėda!

Kai mama paėmė ragelį, Nikas pasijuto esąs šunsnukis. Meniara niekada nekeldavo triukšmo dėl menkniekių. Paprastai palikdavo tai mamai. Todėl Nikas suprato: mama labai nerimauja.

– Baikštuoli kūdiki? – Nuo šių žodžių Nikui suspaudė širdį. Taip mama jį pravardžiuodavo tik vaikystėje. – Kaip tu?

– Mama, man nieko neatsitiko. Labai atsiprašau, kad nepaskambinau. Aš… Aš tiesiog maniau, jog tu nesužinosi.

– Nieko tokio, Baikštuoli. Džiaugiuosi, kad tau nieko neatsitiko. Džiugu girdėti tavo balsą. Klausiau policininkų apie aukas, bet jie nieko nepaaiškino, tepasakė, kad šeimoms praneš. Todėl laukiau, kada ateis prie mano durų ir… – Motina pratrūko raudoti.

Nikas susigūžė, jį kone supykino.

– Nenorėjau tavęs išgąsdinti, mama.

– Nieko baisaus. Viskas gerai. Svarbiausia, kad esi saugus. Kur tu?

Nikas pažvelgė į Kirijaną. Rūstus šio žvilgsnis bylojo: „Ar aš tau nesakiau?“

– Dabar esu pas poną Hanterį. Prieš tai buvau pas Bubą parduotuvėje, pavadavau jį, nes pamokos atšauktos. Buba pažadėjo sumokėti dvigubai.

– Ar tu saugus?

– Taip.

– Ačiū Dievui.

Kirijanas paėmė iš Niko telefoną.

– Ponia Gotjė? Čia Kirijanas. Norėjau pasakyti, kad Niką pavalgydinsiu ir paleisiu namo apie septintą, jei neprieštaraujate. – Jis nutilo, kad išklausytų, ką sako mama. – Taip, ponia, aš juo pasirūpinsiu ir žiūrėsiu, kad nieko neatsitiktų. Pažadu.

Kirijanas išjungė telefoną.

Nikas piktai dėbtelėjo į šeimininką.

– Kodėl kreipiatės „ponia“? Juk mama už jus jaunesnė.

– Tai pagarbos ženklas.

Šito Nikas nepajėgė suprasti, tačiau apsidžiaugė.

– Labai nedaug kas rodo mamai pagarbą, nors ji tikrai nusipelnė. Esu jums nuoširdžiai dėkingas.

Kirijanas įsikišo telefoną į kišenę.

– Labai seniai išmokau nespręsti apie žmones pagal jų išvaizdą, kalbą ar drabužius. Tai, kad namas iš priekio yra gražus ir spindi, nereiškia, jog nėra supuvęs iš vidaus. Tavo mama – gera moteris ir geros širdies, todėl džiaugiuosi, kad tai vertini. Vadinasi, esi subrendęs.

Nikas pajuto Kirijanui dar didesnę pagarbą.

– Žinote ką? Aš jums dirbsiu.

Kirijanas vos pastebimai šyptelėjo.

– Džiaugiuosi tai girdėdamas. Gal jau galėčiau viską aprodyti?

Nikui patiko, kad Kirijanas kartais kalba labai oficialiai. Jis pakaitomis vartojo ir įprastą žargoną, ir senojo pasaulio posakius, kalbėjo Nikui negirdėta tarme.

– Aha.

Kirijanas iš nuostabos pasitrynė akis – jį stebino Niko kalbėsena.

– Tavo pareigos bus paprastos. Dirbti sunkaus fizinio darbo nereikės, o jei kokia užduotis trukdys gyti rankai, jos tiesiog nevykdyk. Vėl kartoti fizioterapijos kursą būtų neišmintinga.

Nikas nusekė paskui Kirijaną link laiptų.

– Beje, kodėl taip elgiatės? Žinote, kur tą naktį buvau įsivėlęs, ir vis tiek įsileidote mane čionai, kur šitiek daiktų. Nejau nebijote, kad apvogsiu?

Stovėdamas ant laiptų Kirijanas apsigręžė ir rūsčiai nužvelgė Niką.

– Kad ir ką pavogtum, aš galiu vėl nusipirkti. Be to, daiktai man beveik nieko nereiškia. – Jis prisiartino prie Niko. – Kodėl tau padedu?.. Tikiu tavimi, Nikai. Tu man primeni vaikį, kurį kadaise pažinojau. Jis buvo toks žiaurus, kad niekas negalėjo jo pakęsti. Vaikinukas visada su visais kivirčydavosi, nes norėjo parodyti pasauliui, kad yra atkaklus ir jo nereikia vedžioti už rankutės ar kaip kitaip padėti. Jis ketino visko išmokti pats… Per kančias.

– Kas jam nutiko?

– Maištaudamas prieš tėvo valią įstojo į armiją, o ten sutiko vyrą, kuris pakeitė vaikino gyvenimą. Nežinia kodėl tas vyras buvo labai kantrus. Kiti kaipmat būtų nužudę pasipūtusį snarglį, ir visai pagrįstai. O anas vadas įžvelgė vaikino galimybes. Jis pakeitė vaikio gyvenimą. Ir dabar aš noriu jam, kad ir pavėluotai, grąžinti skolą – per tave.

Nikas ne iškart suprato Kirijano žodžių prasmę.

– Tas vaikis – tai jūs?

Kirijanas linktelėjo.

– O vyrukas, kuris pakeitė jūsų gyvenimą?

Kirijanas vieną plaštaką laikė uždėjęs ant blizgančių turėklų. Jis pažvelgė į žiedą ant piršto.

– Jo vardas Džulijana.

Išgirdęs tokį bjaurų vardą, Nikas net nusipurtė.

– Argi Džulijana – ne mergaitiškas vardas?

Kirijanas šyptelėjo.

– Patikėk, Nikai, tai kiečiausias šunsnukis, kokį man teko sutikti mūšio lauke. Niekas niekada nėra jo įveikęs peštynėse. Palyginti su juo, Džekis Čanas ir Čakas Norisas – apsimetėliai.

– Ar iš jo išmokote taip kautis, kaip tąsyk, kai mane išgelbėjote?

– Taip.

Reikia pripažinti, Kirijanas tikrai moka pakovoti už save. Nikas irgi labai norėtų to išmokti.

– Ar galėtumėte ir mane pamokyti?

– Kai sugis ranka. Kol kas esu pažadėjęs tavo mamai, kad labai tavęs nevarginsiu.

Nikas suurzgė.

– Taip, bet…

– Jokių „bet“. Šiandien tik supažindinsiu su darbu. Noriu, kad apžiūrėtum teritoriją. Tavo tiesioginė viršininkė bus Roza. Vykdysi visus jos nurodymus. Kadangi aš paprastai dirbu naktimis, būdamas čia daugiausia bendrausi su ja.

Kirijanas nusigręžė ir ėmė lipti laiptais žemyn.

Nikas nušuoliavo iš paskos.

– Kiek žmonių jums dirba?

– Tik Roza ir sodininkas Džordžas… Dabar dar ir tu.

– O ponas Puatjė?

– Jis – mano draugas. Turiu daug draugų ir kartkartėmis jie padaro man paslaugą.

Nikas pajuto pagarbą šeimininkui.

– Tikriausiai smagu jaustis karaliumi.

Kirijano veide šmėstelėjo liūdesys.

– Gal pirmiausia parodysiu tavo kabinetą.

Nikas apstulbo.

– Aš turėsiu savo kabinetą?