Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Taip.

Kirijanas nuvedė jį į kambarį už virtuvės, kuri buvo didesnė už visą Niko butą. Kabinete palei sienas rikiavosi lentynos, stovėjo du rašomieji stalai, ant kiekvieno – po kompiutį, buvo ir dvi dailios juodos biuro kėdės. Nikui tai padarė įspūdį.

– Didesnis rašomasis stalas – Rozos, o tavasis – štai šis.

Nikas priėjo prie rašomojo stalo, delnu perbraukė per stalviršį. Iš pasitenkinimo vaikinui net žandikaulis atvipo. Rašomasis stalas buvo iš brangaus vyšnių spalvos medžio, naujutėlis ir dailus. Tačiau labiausiai Niką nudžiugino didelis monitorius.

– Turėsiu savo kompiuterį?

– Taip. Galėsi atlikti namų darbus. Be to, įvestas internetas, taigi…

Nikas dar labiau išpūtė akis.

– Internetas?

– Taip. Kartais prašysiu tavęs internete paieškoti informacijos ir užsakyti man įvairių dalykų.

– Tikrai?

– Tikrai.

Nikas neteko amo. Tokių dalykų jis nė neįsivaizdavo. Kirijanui pasiūlius darbą manė, kad reikės vedžioti šunį, valyti tualetus ar dirbti kokius nors kitus sumautus darbus. Net slapčiausiose svajonėse nebuvo minties, jog turės nuosavą rašomąjį stalą ir kompiuterį.

Beje, Roza čia jau buvo padėjusi jo kuprinę. Nikas pasijuto tarsi suaugęs, turintis rimtą darbą ir rašomąjį stalą.

Svarbiausia, pasijuto gerbiamas.

Jis aukštai iškėlė galvą ir pažvelgė Kirijanui į akis.

– Ir kiek aš uždirbsiu?

– Kadangi dirbsi ne visą dieną, iš pradžių mokėsiu tūkstantį per savaitę.

Nikas vos nepaspringo iš nuostabos.

– Tūkstantį ko? Lirų? Jenų? Rublių? Nesupratau.

– Žinoma, nuo tos sumos bus atskaičiuojami mokesčiai. Tačiau už gerą darbą aš moku premijas, tad jei norėsi daugiau pinigų, šią sumą galėsi pasididinti. Už sunkų darbą turi būti deramai atlyginama, taip manau ir…

Nikas iškėlė ranką.

– Noriu pasitikslinti. Ar teisingai jus išgirdau: tūkstantis per savaitę?

– Taip.

– Tūkstantis Amerikos dolerių per savaitę?

– Taip.

– Turite omeny ne „Monopolio“ ar kokius kitus pinigus?

Kirijanas piktai sužaibavo akimis.

– Ne, Nikai. Mokėsiu tikrais pinigais, be to, turėsi ir savo kreditinę kortelę.

Vaikinas negalėjo tuo patikėti. Jį pribloškė vien tik suma, ką jau kalbėti apie kitus dalykus.

– Ir man nereikės daryti nieko neteisėto ar iškrypėliško?

– Tau tik reikės valdyti liežuvį, ypač kai kalbėsi su Roza.

Po galais. Tačiau įdomu dar viena…

– Kiek mokate Rozai, dirbančiai visą dieną?

Kirijanas nusijuokė.

– Daug daugiau negu tau, bet per mažai, kad ji taikstytųsi su tavo šmaikštavimais. Tad jei nenori prarasti darbo, turėsi rodyti jai pagarbą.

– Nesijaudinkite, bendraudamas su moterimis aš nelaidau liežuvio.

Tačiau ši taisyklė netaikoma vyrams. Arba tiems, kurie laiko Niką pastumdėliu.

Liko dar vienas klausimas, Nikui keliąs didžiausią rūpestį.

– Hm, o kiek išskaičiuosite iš algos už ligoninę?

– Jei gerai mokysies ir elgsies, jei šešis mėnesius iš eilės laiku ateisi į darbą, tą sąskaitą pamiršime.

Gal ir būna neįtikėtinai puikių dalykų, bet dabar tai skamba per daug gerai, kad būtų tiesa. Nors Nikas ir jaunas, bet gimė ne vakar.

– Nežinau, kaip bus. Mama neleidžia imti labdaros. Mes patys už viską susimokame.

– Nikai… – Kirijano balsas skambėjo perdėtai lipšniai. – Pats pagalvok. Neketinu tokių dalykų praleisti pro akis. Tu buvai pasukęs klystkeliu, bet nežinia kodėl grįžai į teisingą kelią. Niekas tavęs nevertė – pats pasirinkai. Noriu, kad teisingame kelyje ir liktum. Taip pat žinau, jog viltį praradę žmonės elgiasi neprotingai, todėl šis darbas turėtų sumažinti pagundas. Tu – geras vaikas ir nusipelnei atokvėpio, o progų atsikvėpti, esu tikras, tau pasitaiko nedažnai.

Teisybė. Juodu su mama gyvenimas talžo nuo pat tos akimirkos, kai Nikas gimė.

– Tu nedykinėsi. Būsi man gyvybiškai svarbaus personalo, kuriuo pasikliauju, narys. Jei gerai mokysies, pinigai, apie kuriuos kalbu, bus niekis palyginti su tuo, kiek pas mane uždirbsi, kai suaugsi.

Nikas vis dar abejojo.

– Ir man nereikės išsirengti nuogai?

– O Dieve, ne. Prašau, visada būk apsirengęs. Nei Roza, nei aš nenorime apakti. Beje, galiniame kieme yra baseinas, gali juo naudotis, kada tik įsigeisi. Tačiau plaukiodamas vis tiek mūvėk glaudėmis, gerai? Nenoriu, kad imtų skųstis kaimynai ar Džordžas mestų darbą. – Kirijanas priėjo prie Niko rašomojo stalo, paėmė ant jo gulinčią mažą dėžutę ir padavė vaikinukui. – Beje, čia tau.

– Kas tai?

– Mobilusis telefonas, kad prireikus galėčiau su tavimi susisiekti.

Nikas negalėjo patikėti savo akimis.

– Tai bent.

– Tai tarnybinis priedas. Tačiau nepiktnaudžiauk kalbėdamas ar siuntinėdamas žinutes. Jei gausiu dešimties tūkstančių dolerių sąskaitą, aš tave pasmaugsiu. – Kirijanas atsigręžęs padavė telefoną Nikui. – Jis jau aktyvuotas, o numeris užrašytas kortelėje. Ir mamai jį pasakyk. Savo numerį jau užprogramavau, jį galėsi surinkti automatiškai, paspaudęs skaičių „du“.

Toks dosnumas Niką pribloškė. Jis nežinojo, ką ir sakyti.

– Geras. Ačiū.

– Nėra už ką.

Suskambėjo Kirijano telefonas. Išsitraukęs aparatą iš kišenės, vyriškis pirmiausia pažvelgė į skambinančiojo numerį ir tik tada atsiliepė.

– Ne, jau senokai atsikėliau. Kodėl klausi?

Nikas žaidė su savo telefonu. Vyruti, šis daikčiukas tikrai nuostabus.

Staiga Kirijanas paniuro.

– Kaip suprasti: buvo daugiau antpuolių?

Vaikinas sukluso. Ar Kirijanas kalba apie zombius?

– Taip. Tuojau pat važiuoju ir dairysiuosi labai atidžiai. Mane šiurpas ima pagalvojus, kad reikalai pakrypo tokia netikėta linkme. – Jis dar kelias minutes klausėsi pašnekovo, paskui išjungė telefoną.

– Ar atsitiko kas negera? – pasiteiravo Nikas.

Kirijanas išsisuko nuo tiesaus atsakymo.

– Ar tavo mokykloje kas nors griežia dantį ant futbolininkų?

Nejau šis vyras niekada nelankė mokyklos?

– Nelygu, koks žaidėjas. Kodėl klausiate?

– Užpulta dar du sykius.

Nikas apstulbo.

– Ir abu kartus nukentėjo futbolininkai. Beje, kiek komandoje yra narių?

Nikas susimąstė.

– Nesu visai tikras, senokai žaidžiau. Jei sudėsime DK ir PK, susidarys gal penkiasdešimt.

– Kas yra DK ir PK?

Nikas nustebo, kad Kirijanas nežino tokių dalykų.

– Dublerių komanda ir pagrindinė komanda.

– Štai kaip… Kodėl tu nebežaidi?

Nikas gūžtelėjo pečiais. Šis klausimas sukėlė nemalonius prisiminimus. Jam tikrai gerai sekėsi žaisti, bet kas iš to.

– Mane išmetė pačią pirmą savaitę – nes komandos nariai susipešė, kai Stounas pasišaipė iš mano batelių. Žinote, man nelabai sekasi bendrauti.

Kirijanas nusijuokė.

– Pastebėjau. Klausyk, turiu paskambinti. Paklaidžiok apačioje, apžiūrėk patalpas. Nepervark. Jei užsimanysi valgyti ar gerti, keliauk į virtuvę. Jauskis kaip namie.

Nikas palaukė, kol Kirijanas išeis, tada savo mobiliuoju pamėgino paskambinti Medogui.

Tačiau niekas neatsiliepė.

Nikas atsiduso – tai blogas ženklas. Jei Kirijanas sako tiesą, zombiai užpuolė kone ketvirtadalį komandos.

Šiemet mums neteks žaisti valstijos finale.

Kvaila dėl to jaudintis dabar, kai vyksta šitokie baisūs dalykai, bet, nežinia kodėl, kaip tik valstijos finalas pirmiausia šovė Nikui į galvą.

Vaikinas niekaip negalėjo suvokti, kodėl taip nutiko. Sportininkai visada kibdavo prie kai kurių mokinių, o dabar, kai virto zombiais, reikalai tik pablogės. Dabar jie kibs prie visų.