Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Taip, Kailas – pasipūtęs snarglius, bet jo tėvas – padorus žmogus, nors ir kalba labai taisyklingai. O Nikas dar spėliojo, kur Kailas išmoko taip taisyklingai kalbėti.

Filui nardant tarp automobilių jiedu nesikalbėjo. Netrukus atvyko prie Kirijano namo Sodų rajone, geidžiamame aukštuomenės kvartale. Čia driekėsi eilės ištaigingų pastatų, statytų dar prieš Amerikos pilietinį karą. Tai buvo tarsi senosios elegantiškumo ir gerų manierų eros paminklai. Nikas kartais užsukdavo čionai su mama. Šiame rajone gyveno mamos mėgstama rašytoja ir kai tik pasitaikydavo proga, mama stengdavosi dirstelėti į ją bent akies krašteliu.

Filas privažiavo prie vartų – ir Nikui atvipo žandikaulis. Kieme stovėjo nepaprasto dydžio namas, tokio Nikas dar nebuvo regėjęs. Pastatas buvo milžiniškas, graikiško stiliaus, su dorėninėmis kolonomis, remiančiomis, regis, begalinį priebutį. Nikas pasijuto it skurdžius, atsidūręs tarp aukštuomenės.

Kieme Filas apvažiavo ratą ir sustojo prie pagrindinių laiptų.

– Atvykome.

Tačiau variklio neišjungė.

– Jūs neišlipsite? – suraukęs kaktą paklausė Nikas.

– Man buvo liepta atvežti tave iki durų. Savo misiją įvykdžiau.

Keista, bet tiek to…

Nežinia kodėl Nikas išsigando, tik negalėjo suprasti priežasties. Namas jam atrodė vaiduokliškas ir grėsmingas. Jis žinojo, kad Kirijanas turtingas, bet žinoti ir matyti akivaizdų įrodymą – du skirtingi dalykai.

Įdomu, kaip aš jausčiausi turėdamas tokius turtus?

Tiesą sakant, Nikas nesugebėjo įsivaizduoti, kad norint pavalgyti „McDonald’s“ nereikėtų skaičiuoti centų.

Sukaupęs drąsą jis išlipo iš automobilio, čiupo kuprinę ir patraukė prie pagrindinių durų. Tai buvo raudonmedžio durys, su graviruoto stiklo langu, primenančiu šlifuoto krištolo taures, ir atrodė tarsi iš filmo. Vaikinas jau ketino paspausti skambutį, bet durys atsivėrė ir tarpdury išdygo moteriškė. Ji atrodė lyg atvykėlė iš Lotynų Amerikos. Moteris nužvelgė Niką tarsi kalėjimo prižiūrėtoja, pasitinkanti naują kalinį. Ji vilkėjo koralų spalvos marškinėliais, mūvėjo džinsais, tamsūs plaukai viršugalvyje buvo susukti į standų kuodą.

– Nikas?

Tardama jo vardą moteris nutęsė pirmą skiemenį: „Nykas“. Ir tai skambėjo gražiau nei tariant pietietiška tarme, kurią vaikinas buvo įpratęs girdėti.

– Taip, ponia.

Moteriškė pasitraukė į šoną, praleisdama Niką.

– Ponas Kirijanas laukia tavęs viršuje, savo kabinete.

Ji atkišo ranką, norėdama paimti kuprinę.

Nikas šastelėjo į šalį.

– Tu manimi nepasitikėti? – įsižeidė moteris.

– Nenorėjau jūsų užgauti, ponia, bet netgi jūsų vardo nežinau.

– Esu Roza ir rūpinuosi pono Kirijano namais, – akmeniniu veidu paaiškino moteris. – O dabar gal duoti man savo krepšį, kol esi čia?

Nikas pasijuto kvailai. Ir kodėl išsyk nedavė jai savo kuprinės? Tiesiog yra įpratęs niekam nieko neduoti be kovos, kad ir koks bevertis būtų daiktas. Dėl tos pačios priežasties nenorėjo ir kad Brina liestų jo kuprinę.

– Prašom. – Jis nusiėmė kuprinę nuo pečių.

Kuprinė buvo tokia sunki, kad Roza net aiktelėjo.

– Dievulėli, tu būti stipresnis nei atrodyti. Kaip ją panešti nesikūprindamas?

Nikas gūžtelėjo pečiais.

– Čia tai, ko man gali prireikti mokykloje.

Roza mostelėjo ranka į įvijus raudonmedžio laiptus.

– Trečios durys dešinėje. Belstis nereikia. Jis išgirs tave.

Ką gi, tai irgi šiurpulinga.

Nikas ėmė lipti į antrą aukštą, pakeliui atidžiai apžiūrinėdamas kiekvieną nepriekaištingų rūmų milimetrą. Buvo tikras, kad juodo plieno laiptų turėklų medalionai – auksiniai, o išblizgintos grindys – iš kažin kokios brangios medžiagos, galbūt iš marmuro. Staiga jam kilo noras sprukti lauk.

Man čia tikrai ne vieta.

Jautėsi esąs apgavikas, nevertas čia būti. Ir tik tada pagaliau suprato, kodėl jam taip nejauku.

Į namą visiškai neprasiskverbė dienos šviesa.

Visos langinės buvo užsklęstos, langai uždangstyti tankiomis užuolaidomis. Visi. Į vidų neprasimušė joks saulės spindulėlis. Argi ne keista? Mama visada šaukdavo ant Niko, jei šis dienos metu degindavo elektrą.

Nesityčiok iš dienos šviesos, berniuk. Išjunk šviesas. Ar įsivaizduoji, kiek pinigų iššvaistai?

Nuvijęs tokias mintis šalin Nikas atidarė Rozos nurodytas duris.

Kirijanas sėdėjo priešais kompiuterį, ant vienos ausies buvo užsidėjęs ausinę.

– Girdžiu, ką sakai, Talonai. Tik nenoriu to girdėti. Klausyk, vaikis jau čia. Pasikalbėsime vėliau.

Jis išjungė telefoną, nusiėmė ausines ir padėjo ant rašomojo stalo.

– Talonas? – nustebo Nikas.

Kirijanas nusišypsojo neparodydamas dantų – tai buvo dar vienas keistas jo įprotis; Nikas tai pastebėjo dar tada, kai Kirijanas atvyko į ligoninę jo aplankyti.

– Mano draugas, su kuriuo, esu tikras, kada nors susipažinsi. – Kirijanas galva parodė į Niko įtvarą. – Kaip jautiesi?

– Bjauriai. Vaistai nuo skausmo nustojo veikę, tad velniškai maudžia.

Atžarų Niko toną ir velniavimąsi Kirijanas praleido pro ausis.

– Girdėjau, šiandien jūsų mokyklą užgriuvo bėdos.

– Aš jokių bėdų neturėjau, nes manęs neįleido netgi į mokyklos kiemą. Jei norite žinoti, ši diena man buvo tiesiog puiki.

Kirijanas pavartė akis, bet ir dabar neprikišo Nikui irzlaus tono.

– Ar paskambinai mamai?

– Ne. Kodėl turėčiau?

– Nejau manai, kad ji nesijaudins išgirdusi apie antpuolius mokykloje?

– Kodėl turėtų jaudintis?

– Nikai… Ji – tavo motina. Ji tikrai jaudinasi. Kad tėvai mus myli, dažniausiai suvokiame tiktai kai mums kas nors atsitinka, bet tada jau būna per vėlu.

Kirijano balse pasigirdo keista gaidelė. Tarsi jį kamuotų giliai paslėpti skaudūs prisiminimai. Tačiau tai neturi jokios reikšmės. Nikas nėra nei kvailas, nei nemandagus.

– Manau, ji išties jaudintųsi – jei apie tai sužinotų. Bet esu tikras, mama nieko negirdėjo. Mes neturime nei televizoriaus, nei ko nors panašaus. Po galais, neturime netgi telefono. Norint mums perduoti žinią, reikia skambinti Meniarai.

Kirijano veide pasirodė nuostaba. Niką tai įsiutino.

– Mums nereikia jūsų užuojautos, – suurzgė jis. – Mes puikiausiai apsieiname be telefono ir kitų daiktų. Norint gyventi, elektroninis šlamštas nebūtinas. Žmonės tūkstančius metų be to apsiėjo. Tai, ko nori, ir tai, ko iš tikrųjų reikia, – skirtingi dalykai.

Kirijanas pasiduodamas iškėlė rankas.

– Nurimk, Nikai. Nereiškiu tau jokios užuojautos. Kai buvau vaikas, ir aš nieko panašaus neturėjau, ir, patikėk, žinau, kaip žmonės gyveno anksčiau.

Nikas apžvelgė brangius baldus – jie visai nesiderino su išgirstais žodžiais. Sunku patikėti, kad Kirijanas būtų gyvenęs be viso šito.

– Vadinasi, jums teko ilgokai pavargti?

– Tam tikra prasme…

– O ne tam tikra prasme?

Kirijanas gūžtelėjo pečiais.

– Štai ką tau pasakysiu… Pinigai problemas ne išsprendžia, o jas sukuria.

– Ką turite omeny?

– Viliuosi, jog tavęs niekas niekada neišduos, kaip kad nutiko man. Kartą tėvas pasakė: nė vienas draugas nebūtų buvęs man ištikimas vien tik dėl to, ką turėjau ar kas buvau.

Niko tėvas iš esmės tvirtino tą patį. Niekuo nepasitikėk, nes žmonės geba tik išduoti. Ir dar juokiasi tave išduodami.

Tačiau Nikas visai netroško pulti į neviltį.

– Ir jis neklydo?

– Ne. Turėjau vieną vienintelį ištikimą draugą. O kai jis mirė, kiti tik patvirtino, kad mano tėvas buvo įžvalgus. Žinau, tavo amžiaus žmogui klausytis kitų yra sunku. Dievai mato, ir aš nesiklausydavau, bet…