Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Kaip juos sustabdyti?

Suirzęs, kad nežino smulkmenų, Nikas nupėdino į virtuvę, kur Roza gamino kažin ką neįtikėtinai gardaus. Apsilaižęs nuėjo apžiūrėti puodo, o Roza tuo metu ant pjaustymo lentelės kapojo krevetes ir svogūnus.

– Ką verdate?

– Troškinį.

Nikas nustebęs kilstelėjo antakius: tokį patiekalą jis valgydavo beveik kasdien, bet Rozos troškinys nė iš tolo nepriminė mamos gaminamo.

– Hm… Štai koks turtingų žmonių troškinys.

– Ką turi galvoje?

– Čia ne maisto likučiai, jūs dedate tikrą mėsą, o ne šoninės spirgus ar kelyje partrenktų žvėrelių gabalėlius.

Roza nusijuokė.

– Esu tikra, tu niekada nesi valgęs kelyje partrenktų žvėrelių.

Nikas nebuvo toks tikras. Žinoma, mama irgi įrodinėtų, kad tai netiesa, bet kartais jos parnešta mėsa… Atrodydavo, kad ją kažkas nugrandė nuo gatvės. O gal netgi nuo padangų.

Roza padavė jam šaukštą.

– Ragauk, nesivaržyk.

– Tikrai? Ačiū.

Nikas pakabino šaukštą troškinio ir atsitraukė nuo puodo. Palaukė, kol atauš, tada paragavo. Vyruti, troškinys – tikras gardumėlis! Vaikino skrandis sugurgė taip garsiai, lyg iš jo ruoštųsi iššokti pabaisa.

Nustebusi Roza įsispitrėjo į Niką.

– Atsiprašau. Nevalgiau priešpiečių.

Iš kasos paimti pinigų priešpiečiams Buba neleido. O už priešpiečius mokykloje sumokėta iš anksto, kartu su mokesčiu už mokslą, tad Nikas neturėjo pinigų, kad galėtų pavalgyti kur kitur.

Rozai atvipo žandikaulis.

– Kodėl nepasakei, kad esi alkanas? – Ji stumtelėjo vaikiną prie stalo, greta kurio stovėjo ir dvi taburetės. – Sėskis, tuoj sutepsiu sumuštinį.

– Galiu palaukti iki vakarienės. Esu įpratęs.

– Šiuose namuose niekas nebūna alkanas, m’ijo 12. Sėdėk ir lauk, kol paruošiu.

Nikas ne juokais sunerimo. Dar niekas nėra buvęs jam toks malonus. Gal jis pateko į Sutemų zoną?

Aš netrukus mirsiu. Tai tikrai pražūties ženklas. Taip, pavirsiu supuvusiu žmogieną valgančiu demonu, neturinčiu merginų, nes dvoksiu. Nikui regėjosi, kad jo kūno dalys, ypač toji labai svarbi, nukrenta kaip filme, kurį matė…

Ir visa tai tik dėl to, kad senyvai porai padėjo pasprukti nuo savo draugužių.

Liaukis kvailiojęs.

Tačiau tai ne kvailystės, o tikrovė. Kažkas atsitiko pasauliui. Jis pakrypo į šoną, ir dabar viskas vyksta kitaip nei turėtų būti.

Nikas pasmerktas. Be jokių abejonių, jis netrukus mirs.

Vos apie tai pagalvojęs, išgirdo kažin ką krebždant už galinių durų. Lyg tyliai urgztų ir krebždentų didelis žvėris. Urzgimas buvo piktas, gerklinis, panašus į katę persekiojančio šuns. Tai turėtų būti rotveileris ar panašus gyvūnas.

Vaikinas susiraukęs pažvelgė į Rozą. Toji nuščiuvusi taip pat spoksojo į duris.

– Kokį šunį turi Kirijanas?

Moteriškė papurtė galvą.

– Jis neturi šuns.

– Tada kas…

Bet jis nespėjo užbaigti sakinio, nes durys triukšmingai atsilapojo ir du buvę Niko futbolo komandos draugai puolė vaikiną.

12 Isp. sūnau.

7 SKYRIUS

Staigiu judesiu, kaip būdavo žaidžiant futbolą, Nikas šastelėjo į kairę, mikliai apsigręžė ir išvengė užpuolikų; tie atsitrenkė į sieną. Dairydamasis kokio nors ginklo, vaikinas sykiu čiupo ir Rozą ir nutempė į saugią vietą.

Nikui nespėjus mirktelėti, Roza dešine ranka sugriebė kaponę, o kaire – virtuvinį peilį ir, iškėlusi abu įrankius tarsi profesionalė, atsigręžė į įsibrovėlius. Iš nuostabos Nikui atvipo žandikaulis. Jis apstulbo.

– Roza?

– Pasitrauk, Nikai. Aš ne visada buvau namų šeimininkė. O kiekvienas hijo de puta 13, toks bukas, kad drįsta atsibelsti čionai mūsų pulti, nusipelno žūti paskerstas kaip kiaulė.

Zombiai puolė pirmyn.

Pirmajam Roza peiliu perrėžė ranką. Tačiau šis nė neaiktelėjo, nustūmė Rozą ir puolė Niką, kuris tuo metu nuo viryklės čiupo puodą.

Sudie, vakariene.

Nikas šliūkštelėjo kunkuliuojantį viralą futbolininkui į veidą. Šįkart sportininkas-zombis suklykė ir svirduliuodamas pasitraukė atatupstas. Nikas aptalžė jį puodu, tada prišoko prie Rozos, kad padėtų jai kovoti su antruoju užpuoliku. Vos tik spėjo prisiartinti prie Rozos ir zombio, puodu aptalžytasis sugriebė Niką iš nugaros ir suspaudė plieniniuose gniaužtuose.

Apkabindamas Niką zombis kliudė sužeistą petį, ir vaikinas suurzgė iš skausmo.

– Tau nepavyks! – suriko Nikas, galva trinktelėjo užpuolikui ir išsilaisvino iš gniaužtų.

Staiga virtuvėje blykstelėjo akinama šviesa.

Nikas užsidengė akis. Išgirdo, kaip zombiai klykia iš skausmo. Vaikinas nuleido ranką. O kai atsimerkė, iš nuostabos net susvirduliavo.

Zombiai buvo dingę, o kambaryje stovėjo nepaprastai aukštas vyras, tokio Nikui dar nebuvo tekę regėti.

Iš siaubo vaikinui atvipo žandikaulis.

– Ar viskas gerai, Roza? – nepriekaištinga ispanų kalba paklausė vyras.

– Sí, Acheron. Gracias .14

Durys Ašeronui už nugaros su trenksmu užsidarė, nors niekas prie jų neprisilietė. Netikėtas svečias nuožmaus plėšrūno žingsniu ėmė artintis prie Niko. Ilgi juodi vyro plaukai buvo išmarginti žaliais dryžiais, jis buvo užsidėjęs matinius saulės akinius, todėl akių nebuvo matyti. Atvykėlis vilkėjo juodai, ant marškinėlių švytėjo nupiešta vampyro kaukolė, per petį buvo persimetęs juodą kuprinę su anarchijos simboliu.

– Malonu susipažinti, Nikai.

Išgirdęs keistai melodingą Ašerono tarmę Nikas įsitempė. Tokios tarmės jam dar nebuvo tekę girdėti.

– Iš kur žinai mano vardą?

– Aš daug žinau.

Taigi… Nikas pašiurpo. Ar šis vyrukas – prievartautojas?

Nikas apsidairė virtuvėje. Užpuolikų ir pėdos buvo ataušusios.

– Kas nutiko vaikinams?

– Juos prarijo mano demonas. – Ašerono balsas buvo toks bejausmis, kad Nikas juo beveik patikėjo.

– Tiiiikrai, – linktelėjo vaikinas ir įžūliai išsišiepė. – Tikriausiai netrukus čia pasirodys Didysis Piktasis Vilkas ir mus suės. O gal man reikia saugotis Meduolių Tešlos Vyruko?

Ašeronas kreivai šyptelėjo.

– Kirijanas buvo teisus, esi gudrus… – Jis dirstelėjo į Rozą, matyt, ieškojo tinkamesnio žodžio. – Akiplėša.

Ašeronas išsitraukė mobilųjį telefoną, kuris milžiniškame jo delne atrodė vaiduokliškai, ir kažkam paskambino.

Susiraukęs Nikas dirstelėjo į Rozą. Toji lyg niekur nieko nuėjo prie praustuvės nuplauti kraujo nuo kaponės ir virtuvinio peilio. Kodėl Niko galvoje staiga suskambo dainelė iš „Adamsų šeimynėlės“?

Koks čia beprotnamis?

– Negi tik aš vienas pašiurpau dėl to, kas čia ką tik įvyko? Judu elgiatės per daug… per daug… normaliai. Norėjau pasakyti… tokių nuotykių tikrai būna ne kasdien?

Ašeronas prunkštelėjo.

– Nelygu, kokiame rajone gyveni… – Jis nutilo, paskui prabilo į telefoną: – Sveikas, Kirijanai, patarčiau baigti maudytis dušinėje ir ateiti čionai. Į tavo namus ką tik buvo įsibrovę zombiai, bet Roza su berniuku juos išvijo. Tiesiog pranešu, kad žinotum.

Ką gi, dabar aišku, kodėl Kirijanas negirdėjo sambrūzdžio ir neatėjo patikrinti, kas čia vyksta.

Išjungęs telefoną Ašeronas priėjo prie Rozos ir kažką sušnibždėjo ispaniškai. Nežinia kodėl Nikas viską kuo puikiausiai suprato, nors ispaniškai nemokėjo nė žodelio.

– Pamiršk tai, kas čia vyko. Valgis netyčia išsipylė ant grindų, nieko neįprasto nenutiko. Jokių antpuolių. Tiesiog įprasta diena…