Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Tada vyras pažvelgė į Niką.

Drebėdamas iš baimės vaikinas ėmė trauktis atatupstas. Ką žinai, kas šiam nepažįstamajam šaus į galvą. Kai Ašeronas pakėlė ranką, vaikinas puolė prie pagrindinių durų.

Dink iš čia. Kuo greičiau! – galvoje nuskambėjo beprotiškas, demoniškas balsas. Bet Nikas nė nesvarstė, iš kur jis atsklido, – skuodė kaip patrakęs.

Aplenkęs laiptus čiūžtelėjęs sustojo, nes tiesiai priešais nosį lyg iš niekur išdygo Ašeronas. Tik šįkart jis turėjo ne jauno vyro kūną.

Nikas išvydo… kažin kokią pabaisą su iltimis, taškuota mėlyna oda, juodomis lūpomis ir su ragais. Vaizdas šmėstelėjo vos akimirką ir išnyko. Tarsi beprotiška haliucinacija.

Ko buvo įdėta į tą troškinį?

Tai antgamtiška.

Aš tuo netikiu. Bet kaip paneigti tai, ką matė? Tai išties nenormalu. Čia tau ne zombiai, dėl cheminių medžiagų virtę biologiniu ginklu… Pasitelkęs logiką niekaip nepaaiškinsi, kaip Ašeronas įgavo tokią išvaizdą ir atsidūrė tiesiai priešais Niką. Nepaaiškinamas ir durų trinktelėjimas, kai tas vyras įžengė į virtuvę, ir keistas šviesos blyksnis.

Tai neįmanoma.

Visiškai.

Nežinodamas, kuo tikėti, Nikas sutriko.

– Kas tu? – paklausė vyro.

Ašeronas rūsčiai pažvelgė į vaikinuką.

– Tu mane nustebinai. Prisimeni viską, kas įvyko. – Tai buvo ne svarstymai, o tvirtinimas. Tarsi Ašeronas būtų tūnojęs Niko galvoje.

– Taigi. Ne taip paprasta pamiršti zombių-žudikų antpuolį ar išprotėjusį virtuvės personalą. Kokia čia beprotybė?

Ašeronas nusikvatojo.

– Nesupranti, tiesa? Bet noriu paklausti, Nikai: kodėl zombiai persekioja tave ?

– Na jau ne, bičiuli. Tai aš noriu paklausti: kodėl buvai su ragais ant galvos ir juodomis lūpomis?

Ašerono šypsena išnyko.

– Ką?

– Neseniai mačiau, kaip šmėstelėjai čia tarsi vaiduoklis. Buvai su ragais ir mėlynu veidu. Kas tu?

Į Niko klausimą Ašeronas atsakė klausimu:

– Kokių durnaropių prisivalgei? Metanolis – mirtinai nuodingas, kvėpuodamas jo garais gali numirti, vaike. Tau reikėtų jo vengti, kol dar nesunaikinai paskutinių trijų smegenų ląstelių.

Tikrai, teisybė.

– Esu visiškai ramus, o tu… Nemirtingasis. Žinau, nesi mirtingasis.

Ašeronas irzliai šyptelėjo.

– Tokių yra daugybė.

– Cha cha. Aš viską mačiau, vyruti – ir ką padarei zombiams, ir Rozai… Žinau, esi nemirtingas. Ar už tai dabar mane nužudysi?

Ašeronas susimąstė. Nikas Gotjė – kietesnis riešutėlis nei atrodo. Vaikinui tik keturiolika, taigi Ašerono galių turėjo pakakti ištrinti jo atmintį, kaip pavyko ištrinti Rozos. Tiesa, šia galia Ašeronas naudojosi ne visada. Paprastai pasitelkdavo ją tik priverstas aplinkybių.

Viena tokių aplinkybių – į virtuvę įsiveržę zombiai-žudikai.

Išsiugdyti atsparumą ir pasipriešinti šiam ypatingam Ašerono gebėjimui žmonės galėdavo tik sulaukę vyresnio amžiaus, ir tai tik jei būdavo labai stiprios valios. Tiesą sakant, jokiam mirtingajam niekada taip ir nepavyko pasipriešinti. Tik dievai ir saujelė demonų nepasiduodavo Ašerono valiai ar gebėjo jį pergudrauti. O Nikas nežinia kaip pamatė tikrąjį dieviškąjį Ašerono pavidalą.

Tačiau kokiu būdu?

Nužudyk jį, ir viskas bus baigta.

Šitaip būtų logiškiausia. Tačiau dėl nežinia kokių kvailų priežasčių Kirijanas nusprendė išgelbėti šį vaiką. Ašeronas užsimerkęs pasitelkė savo galias, kad pamatytų Niko ateitį, – kas atsitiktų, jeigu nužudytų vaikinuką.

Bet nepamatė nieko.

Tebuvo tuščia erdvė.

Po galais…

Prieš dvi savaites, kai Niką sužeidė, Ašeronas aiškiausiai matė visą vaikio gyvenimą, nuo pradžios iki pabaigos. O dabar negali įžiūrėti net kas pūpso priekinėje berniuko kišenėje.

Negerai.

Nes tai gali reikšti tik viena: šis vaikis kažkaip paveiks paties Ašerono gyvenimą. Likimo deivės apakino Ašeroną, kad nesikištų į Niko sprendimus.

Negaliu pakęsti, kai šitaip atsitinka. Štai dėl to Ašeronas ir stengėsi nieko neprisileisti artyn. Dėl to ir neturėjo tikrų draugų, išskyrus palydovą demoną.

Šitam priešais stovinčiam šelmiui lemta pakeisti Ašerono ateitį. Taigi nėra ko stebėtis, kad Ašeronui nepavyko savo galiomis paveikti vaikinuko.

Atsidusęs Ašeronas atsimerkė. Su likimu kovoti nėra jokio reikalo. Kad tokios pastangos beprasmės, jis suprato prieš daugybę šimtmečių. Galbūt verta susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, ir prisistatyti? Nes kai tik kas nors mėgindavo pakeisti Ašerono ateitį, reikalai išsyk pablogėdavo. Labai pablogėdavo.

– Esu Ašeronas Partenopeusas.

Nikas prunkštelėjo.

– Po galais, maniau, tik mano vardas sumautas. Tėvai tavęs tikriausiai labai nekentė.

O, jei vaikis žinotų…

– Vadink mane Ašu. Taip lengviau ištarti, o ir trumpiau.

Nikas atkišo sveiką ranką.

– Nikas Gotjė. Ir vis tiek pasakyk, kas esi.

– Jis – tavo geriausias, kokį tik įmanoma rasti, draugas. Ir tikrai ne priešas.

Pakėlęs akis Nikas pamatė laiptais žemyn lipantį Kirijaną.

– Supratau, – pašaipiai atšovė vaikinas. – Jis mane nužudys, jei susibarsime. Cha cha cha.

Kirijanas pavartė akis.

Ašeronas bejėgiškai atsiduso.

– Nesiginčiju, generole, tik primenu, ką sakiau: vaikis atneš daugiau bėdos nei naudos. Kol kas viskas taip ir klostosi.

Nikas žengė prie Ašerono ir tyliai paklausė:

– Ar Kirijanas žino apie… Na, pats supranti.

– Taip, žino. Roza beveik nieko nenutuokia. Tad daug jai ir nepasakokime.

– Aišku.

Kirijanas stabtelėjo prie Ašerono.

– Regis, Nikas pamatė kažką neįprasta?

– Jei gyveni prakeiktame vaizdo žaidime, itin neįprastu to tikrai nepavadintum, – atšovė Nikas.

Ašeronas papurtė galvą.

– Jis beveik su viskuo puikiai susidorojo.

– Ašas pamiršo pasakyti, kad išsigandau ir pabėgau kaip mergaitė, – iš savęs nusišaipė Nikas. – Ar žinojote, kad jūsų namų šeimininkė valdo peilį kaip gatvės peštukė ir nedvejodama kapoja žmones?

– Jis tyčia nori nukreipti pokalbį, – įsiterpė Ašeronas.

Kirijanas nusijuokė.

– Taip, Nikai, žinau, kad ji puikiai darbuojasi peiliu. Kaip tik dėl to ją ir pasamdžiau. Tavimi dėtas, turėčiau tai galvoje, kai kils noras apsižodžiuoti su Roza. Jai tai nelabai patinka.

– Nesijaudinkite. Šį norą… sėkmingai užgniaužiau. – Nikas įsikišo sveiką ranką į kišenę. Pamėgino suvokti, ką sužinojo per kelias pastarąsias minutes. – Vadinasi, turite beprotę namų šeimininkę, puikiai valdančią peilį. O kas jums yra Ašeronas?

Staiga stojo tokia nejauki tyla, kad ja, regis, persismelkė netgi oras.

– Aaa, – nutęsė Nikas, supratęs, kodėl jam nepaaiškina. – Kaip sakoma, priešingybės traukia. – Judu esate ypatingi draugai.

Kirijanas susiraukė.

– Ką nori tuo pasakyti?

Ašeronas suirzęs pažvelgė į Kirijaną.

– Jis mano, kad mudu esame pora.

Kirijanas pasitraukė nuo Ašerono.

– Ne. Ne. Ne. Jokiu būdu. Žinoma, Ašeronas – patrauklus vyras, bet jo patrauklumas man nė motais. Vyrai manęs nedomina.

Niko žvilgsnis lakstė nuo vieno vyriškio prie kito. Pažiūrėti tarp jų tikrai nebuvo nieko bendra, išskyrus tai, kad abu – šikniai.

– O kaip judu susipažinote? Nes jūs atrodote normalus, jei nekalbėsime apie pinigus, o va Ašas… ne.

Ašeronas kilstelėjo antakį.

– Nejau nori pasakyti, kad pats neturi keistuolių draugų?