Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Kažkas su šiuo vaikiu ne taip.

Esi paranojiškas.

Ar tikrai?

Kadaise ir tu buvai mirtingas ir nežinojai nei savo prigimties, nei likimo. Tai dar vienas šeimos jam uždėtas prakeiksmas. Iki dvidešimt vienų metų Ašas nė nenutuokė esąs dievas. Nežinojo, kad jo motina – Atlantidos naikinimo deivė.

Kai Ašo galios buvo paleistos nuo saito, jis vos nesunaikino pasaulio, o žmoniją grąžino į akmens amžių.

O jei šis nekaltas, troškinį šveičiantis vaikis, kurį Ašas išgydė, yra tokia pat būtybė kaip jis?

Esi kvailas.

Ar tikrai? Kai Ašas buvo mirtingas, tikrosios jo prigimties neįžvelgė netgi dievai. Net Artemidė, stovėdama šalia Ašo, manė jį esant mirtingą.

Prisimerkęs Ašas pažvelgė į vaikiną. Zombiai ieškojo Niko, ne ko nors kito. Ašas buvo tuo tikras. Tai vienintelė zombių antpuolio priežastis, kitos nėra.

Liko tik vienas neatsakytas klausimas: kodėl?

13 Isp. kekšės vaikas.

14 Isp. Taip, Ašeronai. Ačiū.

8 SKYRIUS

Pamatęs juodą blizgantį Ašo automobilį Nikas apstulbo. Ne, čia buvo ne automobilis, o suknistas „Porsche 911 turbo“! Tai bent! Iš susijaudinimo, kad vėžinsis tokia mašina, Niko širdis ėmė dunksėti lyg prekinis traukinys.

– Iš kur tokį gavai?

Ašas nužvelgė jį, lyg bylotų: „Koks kvailas klausimas!“

– Na, išrašiau čekį tokiai didelei sumai, kad pardavėjas net pašoko, ir įvyko nuostabiausias dalykas… Pardavėjas įteikė man raktelius ir leido važiuoti namo. Tai buvo tarsi stebuklas.

Nikas suirzęs pašnairavo į Ašą.

– Tik man leidžiama šitaip sarkastiškai šaipytis.

– Patikėk, Nikai, šioje srityje turiu daug daugiau patirties nei tu. O dabar šok vidun.

– Vidun? Vyruti, gal proto netekai? Man nevalia nieko liesti. Gali likti nešvarių mano pirštų atspaudų ar kitokių negerumų.

– Koks siaubas! Na, jei taip atsitiks, šį šlamšto gabalą teks pakeisti nauju. Beje, nekvėpuok į apmušalus, nes paleisiu tau žarnas.

Ašas negaišuodamas įsiropštė į automobilį.

Jis, žinoma, juokavo, bet Nikas vis tiek nesiryžo lipti vidun. Tokius automobilius jis buvo matęs tik reklaminiuose plakatuose ir internete. Jie kainuoja daugiau, nei mama uždirbtų per…

Penkiolika metų.

Arba tektų darbuotis dar ilgiau.

Žmonės gyvena namuose, kainuojančiuose mažiau nei šis automobilis. Nikas gyvena name, kuris tikriausiai yra pigesnis negu šio automobilio padangos. Po galais, įdomu, kaip žmogus jaučiasi turėdamas tokį nuostabų daiktą?

– Nikai, lipk į vidų. Negaliu laukti tavęs visą naktį.

Prikandęs lūpą Nikas kilstelėjo marškinių apačią, kad neprisiliestų ir neišterliotų juodų automobilio dalių. Ašas jau buvo padėjęs ant grindų jo kuprinę. Stengdamasis nepripėduoti vaikinas įsiropštė vidun ir užtrenkė dureles.

– Gal prekiauji narkotikais?

– Ne. – Ašas nusijuokė. – Esu ginčininkas.

– Kas?

Ašas įkišo raktelį į spynelę prie vairo ir užvedė variklį. Argi ne keista?

– Aš valdau žmones.

– Kokius?

– Tokius, kaip tu. Kietakakčius. Užsispyrusius ir aštrialiežuvius.

Jis įjungė pavarą ir pajudėjo. Kai viršgarsiniu greičiu šovė į gatvę, Nikas įsikibo į durų rankenėlę, lyg jo gyvybei grėstų pavojus.

– Atsipalaiduok, vaiki. Neketinu aplamdyti šio automobilio.

Nikas nebuvo toks tikras.

– Tau patinka greitai važiuoti, tiesa? Beje, kiek baudų esi gavęs už greičio viršijimą?

Ašas nieko neatsakė. Gal ir gerai, nes Nikas visai netroško tapti papuošalu ant svetimo variklio dangčio. Nevalia blaškyti Ašo dėmesio, kai šis lekia tokiu beprotišku greičiu.

Nevalia netgi mėginti blaškyti.

Ašas nėrė į tarpą tarp dviejų didžiulių sunkvežimių. Nikas susigūžė.

– Dieve, ar tavo tėvai žino, kaip vairuoji? Beje, kur gavai vairuotojo pažymėjimą? Universalinėje „Kmart“ parduotuvėje?

Ašas nusijuokė.

– Kas tau sakė, kad turiu vairuotojo pažymėjimą?

Nikas išsigandęs aiktelėjo.

– Nusiramink, Nikai. Atmink: aš valdau piktąsias Džedajaus galias. Niekas mūsų nė pirštu nepalies.

Jis įjungė kitą pavarą, ir automobilis tarsi kulka šovė į priekį.

– Manau, verčiau pamėginsiu prasmukti pro zombius. Stooook…

Nikas galėjo prisiekti: kad nesusidurtų su išvažiuojančiu į gatvę kitu automobiliu, Ašo automobilis pakilo į orą.

Taip… piktosios Džedajaus galios. Tai jau tikrai.

Nikas pažvelgė į Ašą; šis net naktį vairavo nenusiėmęs saulės akinių.

– Beje, o kaip įgijai šių galių?

– Gavau dovanų dvidešimt pirmo gimtadienio proga.

– Tu toks senas?

Nikas galėjo prisiekti, kad Ašui – aštuoniolika ar devyniolika, ne daugiau.

Ašas nusijuokė.

– Esu šiek tiek vyresnis nei dvidešimt vienų.

– Ir kaip atsidėkojai už šią dovaną? Turėjai parduoti sielą, ar ką?

Ašas surimtėjo.

– Panašiai.

Įdomu. Nikas nežinia ką būtų atidavęs, kad tik turėtų tokių galių kaip Ašas.

– Kam pardavei? Velniui?

Nuskambėjęs iš bet kurio kito žmogaus lūpų, šis klausimas būtų atrodęs kvailas, bet Nikas savo akimis matė, ką Ašas pajėgus padaryti, taigi suprato: tokių galių nenusipirksi vietinėje „Walmart“ parduotuvėje.

Į Niko klausimą Ašas atsakė ne išsyk. Kalbėti ir net galvoti apie savo praeitį jam nepatiko dėl daugybės priežasčių. Kita vertus, kam Ašas priklauso, nebuvo didelė paslaptis; dauguma jo pažįstamų buvo pardavę sielą asmeniui, valdančiam patį Ašą.

– Esu deivės nuosavybė, Nikai.

– Kurios?

– Artemidės. Ar esi apie ją girdėjęs?

Nikas pasikasė ausį.

– Graikų mėnulio deivės, taip?

– Mėnulis su ja susijęs, bet iš tiesų mėnulio deivė yra Selenė. Artemidė – medžioklės deivė.

– Ir ką ji medžioja?

– Dažniausiai mane, – pašnibždomis atsakė Ašas. Tada atsikosėjo ir prabilo garsiau: – Dabar ji dažniausiai nieko neveikia. Dauguma senųjų dievų turi galių tik kai juos garbina pasekėjai.

– Dauguma?

Taip, kai kuriems, pavyzdžiui, Ašeronui, norint įsikrauti galių, jokių garbintojų nereikia. Tokie dievai labai pavojingi, nes jų galios niekada neišsenka. Deja, Artemidė gali kada įsigeidusi pasisemti galių iš Ašerono. Bet pasauliui pasisekė: tas galias Artemidė naudoja tik prieš patį Ašeroną.

Kadangi Ašeronas garsiai nieko nepaaiškino, Nikas uždavė kitą klausimą:

– Ar tu – silpnas dievas?

– Aš nesakiau, kad esu dievas.

Tačiau Nikas, regis, pajuto, kad Ašeronas – dievas. Įdomu, kaip? Tai dar viena išskirtinė vaikinuko savybė.

Nikas tylėdamas gromuliavo išgirstas pastabas. Iš Ašerono sklido tokia galia, kad Nikas ją juto kone kaulų smegenimis, nors Ašas apie tai ir nekalbėjo. Jei jis – ne antikinis dievas, tada…

Jam prilygstantis.

– Ašai, nesakei man, kas esi.

– Manyk, kad esu galingas nemirtingasis.

Vienas žodis privertė Niką kilstelėti antakį.

– Nemirtingasis?

– Taip.

– Tad kiek gi tau metų? Kiek iš tikrųjų? – Turėtų būti labai senas. – Du, trys šimtai?

Ašas irzliai išsiviepė.

– Daugiau nei vienuolika tūkstančių.

Nikui iš nuostabos atvipo žandikaulis. Tai neįmanoma. Jis negali būti toks senas.

– Mali šūdą!

– Atsargiau rink žodžius, vaiki.

– Gerai. Tauziji niekus. To negali būti. Tais laikais netgi nebuvo žmonių. Tu iš manęs tyčiojiesi.

Ašas papurtė galvą.