Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Užsimerkęs Nikas klausėsi iš radijo tyliai sklindančios zaideko muzikos. Mamai ji labiausiai patiko, kaip ir Elvio Preslio dainos. Ji sakė, kad zaidekas – kadžuniškos prigimties, o Elvis Preslis jai primena laikus, kai buvo maža mergaitė ir žaidė su pusseserėmis bei seserimi. Matyt, susirinkę į krūvą vaikai varžydavosi, kuris geriau pamėgdžios Preslį. Pagalvojęs apie Preslį Nikas susiraukė, nes galvoje išsyk suskambo Mochos Niksono daina „Elvis yra visur“. Prabėgs ne viena diena, kol ši melodija nustos jį persekiojusi. Be to, nelogiška, kad jos, mergaitės, mėgdžiodavo Preslį, bet po tokios dienos kaip ši apskritai sunku mąstyti logiškai.

Nikas ir motina atvažiavo į Karališkąją gatvę. Automobilį pastatė už dviejų kvartalų nuo mamos klubo. Išlipęs iš mašinos Nikas apsidairė. Aplink vaikštinėjo turistai, kai kurie stabtelėdavo apžiūrėti šioje gatvėje įsikūrusių antikvariatų ir juvelyrinių dirbinių parduotuvių vitrinų. Lizos parduotuvėlė buvo vos už kelių kvartalų. Savininkė tikriausiai jau ruošiasi ją uždaryti, skaičiuoja pinigus, kuriuos neš į banką.

Vaikinas palydėjo mamą iki klubo. Kai toji pasibeldė į galines duris, neryžtingai paklausė:

– Ar neprieštarautum, jei nueičiau pažiūrėti, kaip sekasi Lizai?

Motina nepatikliai nužvelgė sūnų.

– Ar tikrai eisi pas ją?

– Pažadu. Man neramu, kad Liza viena neš pinigus į banką.

Mama pabučiavo Niką į skruostą.

– Ir kaip man pavyko išauklėti tokį puikų sūnų? Eik, bet ilgai neužtruk.

– Gerai.

Vaikinas linktelėjo motiną įleidusiam Džonui ir patraukė į lėlių parduotuvę Karališkojoje gatvėje.

Kaip ir numanė, Liza stovėjo prie prekystalio ir tvarkė kreditinių kortelių kvitus. Kai Nikas pabeldė į langą, ji pakėlė galvą ir nusišypsojo. Tada priėjo prie durų ir įleido Niką vidun.

– Tai bent staigmena. Ką čia veiki, mielasis?

– Kartu su mama atvažiavau į klubą. Dingtelėjo, gal reikia palydėti jus iki banko.

Liza užrakino duris.

– Koks tu dėmesingas! Taip, tavo draugija man labai patiktų. Aš tuoj. Gal nori kolos ar dar ko nors, kol baigsiu tvarkytis?

– Gal turite sausainių?

– Žinoma.

Apėjęs parduotuvės savininkę Nikas nudrožė į galinį kambarį, kur Liza laikydavo šviežiai iškeptus sausainius. O taip, kaip tik apie tokius jis ir kalbėjo…

Ko Liza dėdavo į sausainius, nežinia, bet jie tirpdavo burnoje ir Nikas negalėdavo jais atsimėgauti.

– Beje! – šūktelėjo jis, pagriebęs saują sausainių, – ačiū, kad atsiuntėte jų į ligoninę. Tądien man buvo šventė.

– Nėra už ką, pone Gotjė. Ar jau buvai pas Kirijaną?

– Buvau. – Išėjęs iš galinio kambario vaikinas atsistojo prie prekystalio. – Ten sutikau jo draugą Ašą Parten… Negaliu ištarti jo pavardės.

Liza apstulbo.

Įdomu, ką tai galėtų reikšti?

– Jūs irgi jį pažįstate?

– Taip, – patvirtino Liza, dėdama banknotus į mėlyną voką, kuriame laikydavo į banką nešti skirtus pinigus.

– Gal žinote, kaip ištarti jo pavardę?

– Su didele pagarba, – pamerkdama akį atsakė Liza. – Par-te-no-peu-sas. A-ša-ro-nas Par-te-no-peu-sas.

– Tariant tokią pavardę galima ir paspringti. Nemanau, kad norėčiau sužinoti, kaip ji rašoma. Kas būtų, jei lieptų tarti vaikams darželyje? O aš maniau, kad Gotjė – sunkiai ištariama. Tik sulaukęs beveik dešimties pagaliau išmokau ją pasakyti taisyklingai.

Liza nusijuokė.

Nikui suvalgius paskutinį sausainį ji čiupo striukę. Užsimetusi ją ant pečių nuėjo įjungti signalizacijos, o Nikas laukė prie durų. Kai signalizacija pradėjo pypsėti, Liza paskui vaikiną išėjo į lauką ir užrakino parduotuvės duris.

Gatvėje ji įsikibo Nikui į sveiką ranką.

– Žinai, pasiilgau mudviejų pasivaikščiojimų. Gal galėčiau tave pavogti iš Kirijano?

– Turėtumėte pati su juo pasikalbėti. Kirijanas apmokėjo ligoninės sąskaitas, taigi dabar aš lyg ir priklausau jam.

– Žinoma, jis ir moka daugiau.

– Šiek tiek. Tačiau neiškepa man sausainių su šokolado gabalėliais.

Nusijuokusi Liza sustojo prie bankomato ir įmetė pinigus į tam skirtą plyšį.

Nikas palydėjo ją iki automobilio. Liza paliko jį stovėti gatvėje priešais parduotuvę, o pati įsėdo į automobilį. Nikas jai pamojavo. Jau ketino grįžti į klubą, bet netikėtai iš gretimos gatvelės atsklido keistas garsas.

Tarsi lotų šuo…

Ne, ne šuo – tai buvo toks pat garsas, kokį šiandien girdėjo pas Kirijaną.

Tokį garsą skleidė jį persekiojantys zombiai.

Šiurpas nubėgo Niko kūnu, galėjo prisiekti, kad aptemo dangus.

Visi gatvės žibintai užgeso, sukaukė kelių automobilių signalizacijos.

– Kas čia po gal…

Kažkas išniro iš gatvelės taip staiga, kad Nikas nespėjo atpažinti, ir taip trenkėsi į vaikiną, jog šis pargriuvo aukštielninkas.

15 Raidžių ar skiemenų sukeitimas, sudarant kitą žodį.

16 Iš pavadinimo žodžių pirmųjų raidžių sudarytas naujas žodis.

9 SKYRIUS

Nuo stipraus smūgio į krūtinę Nikas išsitiesė ant grindinio. Apsivertęs pašoko ant kojų ir, nors vėl pradėjo tvinksėti petį, pasiruošė kautis. Po galais, ar kada nustos skaudėti petį?

Staiga Nikas nustėro – atpažino Stouną. Iš pradžių pamanė, jog klasiokas virto zombiu, bet įsižiūrėjęs suprato, kad jis…

Normalus kaip visada. Nors tai nieko nereiškė.

– Ką čia veiki?

Nikas vos susitvardė bjauriai neįžeidęs Stouno, piktas žodis jau sukosi ant liežuvio galo. Tačiau ne, jis nesuteiks Stounui malonumo, neišsiduos, kad išsigando.

Stounas nusijuokė ir stumtelėjo Niką.

– Ar išgąsdinau tave, mergyt?

Ką gi, užgaulioti tai užgaulioti.

– Esi tikras pimpis.

Stounas sugriebė Niką taip stipriai, lyg turėtų nežmogiškų galių.

– Priversiu tave praryti šiuos žodžius, Gotjė. Kartu su dantimis.

Nikas pamėgino išsilaisvinti iš gniaužtų. Bet Stounas taip stipriai suspaudė Nikui kaklą, kad vargšui aptemo akyse, ėmė spengti ausyse. Kokį čia kung fu judesį naudoja Stounas? Nikas pasijuto tarsi už pakarpos sučiuptas šunytis. Jo kūnas suglebo ir bejėgiškai kadaravo Stouno gniaužtuose.

Vaikinas jautėsi labai nesmagiai. Ir dėl to įsiuto.

– Paleisk jį, Stounai. Tuojau pat.

Iš šešėlio išėjo Kalebas Melfas. Bet Stounas tik dar tvirčiau suspaudė Nikui kaklą. Kalebas buvo mokyklos futbolo komandos gynėjas, žvaigždė. Stounas irgi troško būti toks pat galingas ir populiarus.

Laimė, Kalebas buvo nekvailas ir ne žiaurus kaip Stounas.

Stounas pastūmė Niką.

– Mudu tiesiog linksminamės.

Kalebas nusibraukė nuo veido tamsius plaukus. Vaikino veido bruožai buvo tobuli. Jis grėsmingai pažvelgė į Stouną.

– Tikrai? Kai aš nuspręsiu pasilinksminti, tu atbėk pas mane, gerai?

Stounas prisimerkė.

– Mes ne mokykloje, Melfai. Čia aš – kitoks.

Kalebas priėjo prie Stouno taip arti, kad jų nosys beveik susilietė.

– Aš taip pat, Bleikmurai. Patikėk, tavyje slypintis žvėris nė iš tolo neprilygsta manajam demonui. O dabar dink iš čia, kol neaptalžiau, ypač kai esi be apsaugų, švelninančių mano smūgius.

Stounas patempė lūpą, sumirksėjo ir pasitraukė nuo Niko. Pašaipiai perliejo klasioką žvilgsniu, bylojančiu: kitą kartą, kai Kalebas nesikiš, iškaršiu tau kailį.

– Dėl tavęs neverta daužytis krumplių, – pasakė, vėl niūriai dėbtelėjo į Niką, susikišo rankas į kišenes ir perėjo į kitą gatvės pusę.