Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Nesąmonė.

– Ne, vyruti, tai tiesa, – įsiterpė Buba ir skardine mostelėjo į Medogą. – Tavo mažasis draugas tikrai genialus.

Žinoma, jis genialiai leidžiasi trankomas į rakinamas spinteles.

Nikas negalėjo suprasti, kodėl taip yra: Medogui užtenka sumanumo parašyti žaidimo programą, bet niekaip nepavyksta atsikratyti skriaudikų.

Medogas pasitaisė akinius.

– Sužinojau, kad tam tikra šviesos ir garsų seka gali pakeisti smegenų bangas ir net jas užgožti. Supranti, smegenys – tai tarsi kompiuteris, ir jei pavyksta apeiti tam tikrą programą, galima pakeisti pagrindinį kietąjį diską.

Nikas turėjo pripažinti: Medogo aiškinimas nuskambėjo įspūdingai.

– Iš kur visa tai sužinojai?

– Mano mama – neurochirurgė, o tėtis – neurologas, tiriantis nusikaltėlių smegenis. Per vakarienę prie stalo jie kalba įvairias nuobodybes, o aš tuo metu turiu valgyti neskanų mamos pagamintą maistą. Kaip tik dabar tėtis tiria, kaip nuslopinti smurtingą elgesį. Taip man gimė mintis sukurti žaidimą. Paėmiau jo užrašus, savarankiškai paskaičiau literatūrą, tada paprašiau Bubos išmokyti mane programavimo pagrindų, kad galėčiau sukurti įvairių lygių žaidimą, leidžiantį keisti smegenų struktūrą.

Kalebas plekštelėjo Nikui per sveiką petį.

– Matai, ko galima išmokti klausantis tėvų.

Nikas susiraukė.

– Mano tėvai apie tai nekalba.

Bet jei kam įdomu, kaip šokti prie stulpo ar perrėžti vidurius, Nikas galėtų daug ką papasakoti.

Tačiau tai – kita tema ir šįvakar nėra reikalo jos aptarinėti… Nors pakalbėti apie vidurių perrėžimą gal ir vertėtų, jeigu zombiai vėl ateitų jo ieškoti.

– O kas turi šį žaidimą? – Medogo paklausė Nikas.

– Vieną egzempliorių daviau Brajanui, nes jis nuolat prie manęs kimba. Norėjau patikrinti, ar galiu jį perprogramuoti taip, kad apimtų baimė, vos tik užsimanys mane pulti. Ieškodamas priekabių jis pajustų ne malonumą, o baimę, ir tai turėtų jį sulaikyti. Toks buvo mano sumanymas.

Buba vėl gurkštelėjo limonado.

– Jis buvo Medogo bandomasis triušis.

Medogas susiraukė.

– Taigi, o dabar neberandu žaidimo. Nežinau, kas jį turi. Tačiau, matyt, žaidžia ir kiti, nes miestą užplūdo zombiai.

Buba prunkštelėjo.

– Taip, jie puola grupėmis – po du ir po tris. Apsaugok Viešpatie. Vaikai turėtų elgtis taip, kaip senais laikais elgdavomės mes, – gražiai žaisti kambaryje. O kokius apkiautėlius augina dabar? Tokius, kurie su draugais žaidžia vaizdo žaidimus. Kur tai girdėta? Sakau jums: pasaulio pabaiga.

Toks protrūkis Niką suglumino.

– Tačiau, Buba, ar judu su Marku nesate draugai?

– Po galais, ne. Markas – ne draugas, o numylėtinis.

Markas įsitempė.

– Man labiau patinka, kai vadini pagalbininku. Kartą mėginau užsitarnauti padavano17 titulą, tačiau Buba mane išplūdo. Esą knygose ir filmuose vadovai visada žūsta, o jis neketinąs mirti, kai išmokys mane visko, ką privalau žinoti apie zombių žudymą.

– Tai kodėl sutinki būti jo pagalbininku? Argi tai ne tas pat? – paklausė Nikas.

Markas nusijuokė.

– Visai ne. Filmuose žūsta kaip tik pagalbininkai.

Nikas nesuvokė šios painios logikos.

Nekreipdamas į Niką dėmesio Buba aiškino toliau:

– Medogas sukūrė programą, kuri turėtų nuo jo atbaidyti Brajaną, bet manome, kad ji veikia atvirkščiai – verčia zombius ieškoti Medogo. Todėl turime perrašyti kodą, kad zombiai vėl taptų normaliais žmonėmis.

Toks paaiškinimas skambėjo maloniai, bet šioje teorijoje Niką vis tiek neramino vienas dalykas.

– O kodėl jie persekioja mane?

Buba ir Markas išsižiojo ir įsispitrėjo į vaikiną.

– Ką?

– Prieš kelias valandas du zombiai užpuolė mane darbe, – paaiškino Nikas. – Ir vos manęs nesurijo.

Buba papurtė galvą.

– Tai neįmanoma. Programa veikia tik Medogą ir jo DNR.

Nikas iškėlė sveiką ranką, kad parodytų sutvarstytą žaizdą.

– Nežinau, ar tai įmanoma, bet jie norėjo mane paversti Niku Vištienos Kepsniuku.

Buba sugriebė vaikinuko ranką, patraukė tvarstį ir atidžiai apžiūrėjo dvi žaizdas.

– Na, na, įdomu.

Toks Bubos abejingumas Niką pribloškė. Jei tai būtų atsitikę Stounui, o ne jam, gal ir būtų juokinga. Tačiau dabar neketino džiaugtis tapęs zombių kramtomuoju žaisliuku.

– Aš – ne tavo mokslinių eksperimentų objektas, Buba. Nenoriu būti įdomus ir tikrai netrokštu tapti gardžiu kąsneliu zombiams.

Buba pažvelgė į Medogą.

– Kodėl jie užsimanė suėsti Niką?

Medogas gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau, kodėl jie apskritai nori ką nors suėsti. Programos tikslas buvo juos nuraminti ir paversti pasyviais, o ne agresyviais.

– Žiauriai susimovei, vyruti, – pareiškė Nikas.

Medogas pažvelgė į kodą.

– Sprendžiant iš to, ką mačiau šiandien, programai pradėjus veikti jie puola visus, kurie yra greta. Tačiau nepastebėjau, kad zombiai ką nors sektų, išskyrus mane. Ir vis dar nesuprantu, kodėl jie mane persekioja, o ne dreba iš baimės.

Kalebas sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Tu juos pavertei zombiais, Medogai. Jie nori tavo smegenų.

Nikas nusijuokė.

– Sakyčiau dėl to, kad jie yra besmegeniai sportininkai, tačiau tu veikiausiai įsižeistum.

– Taip, ir tada turėčiau sulaužyti tau kitą ranką.

Buba padėjo į šalį savo gėrimą.

– Neverskite manęs judviejų išskirti. Šiandien vaikai išsekino mano kantrybę. – Jis parodė į sudaužytas spintas. – Noriu išsiaiškinti, ką paduoti į teismą, kad sutvarkytų mano parduotuvę.

– Aš plikas kaip tilvikas, – atsakė Nikas ir parodė į Medogą. – Paduok į teismą turtuolį, kuris visa tai užsuko.

Medogui nespėjus atsikirsti pasigirdo stiprus beldimas į duris, paskui kažkas ėmė dejuoti ir pamėgino patekti vidun.

Markas atrėmė galvą į sieną, tarsi jį būtų ištikusi agonija.

– O, kad tai būtų Tabita, nusprendusi papokštauti!

Buba čiupo nuo kablio kirvį.

– Saugok išminčių, – paliepė Markui. – Einu patikrinsiu.

Markas sudejavo dar garsiau.

– O, kad tik ne dar vienas faras. Visai neturiu pinigų užstatui. – Jis pažvelgė į Niką. – Pala… Galėčiau tave parduoti internetinėje „ebay“ parduotuvėje, tada nužudyti tą, kuris stovi už durų.

Nikas parodė į sužeistą ranką.

– Tik ne tokios, kaip dabar, būklės. Tau reikėtų parduoti Kalebą arba Medogą. Esu tikras, kas nors mielai nupirktų du puikius baltaodžius berniukus.

Jis palinko į priekį, kad Markui pro petį galėtų pažiūrėti, kas stovi prie durų. Apsidžiaugė, jog Markas išsimaudė ir nebedvokia ančių šlapimu.

Su kirviu ant peties Buba priėjo prie durų, atrakino jas ir įleido grupelę gotų. Jie buvo labai susijaudinę, vienas per kitą šaukė taip, kad Nikas nieko negalėjo suprasti.

Paskutinė įėjusi gotė šaižiai sušvilpė; Nikui net suspengė ausyse. Vaikinukas atpažino Tabitą. Ji mūvėjo labai aptemptomis kelnėmis – tokios veikiausiai uždraustos kai kuriose valstijose.

Galbūt ir šioje.

Tabita pažvelgė į Bubą.

– Mums reikia prekių, B. Daugybės.

Buba suraukė kaktą.

– Kodėl? Kas atsitiko?

– Kas išleido zombius į laisvę? – paklausė vienas iš vaikinų.

– Taigi. Ir jie ne lėtapėdžiai, – įsiterpė kitas. – Laksto taip greitai, tarsi būtų mutantai superzombiai.

Aukščiausias vaikinas parodė sau į akį – paakys buvo patinęs ir pamėlynavęs.

– Galiu prisiekti: jie panašūs į varžovų futbolo komandos, su kuria žaidėme prieš porą savaičių, narius. Mėginau sulaikyti Tabitą nuo žmogžudystės. Ir įsitaisiau mėlynę.