Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Taip, tik reikia labai daug tailenolio.

Kalebas nusijuokė.

– Klausyk, žinai ką, jei išsiskirtume, aprėptume didesnį plotą. Gal susitikime prie katedros?

– Žinoma.

– Gerai. Tenai ir susitiksime.

Nikas patraukė gatve, įsiliejančia į Burbono; čia buvo apstu žmonių, galinčių tapti naujomis aukomis. Tarsi tu sugebėtum atskirti zombį nuo girto turisto.

Atpažinti zombius bus tikras iššūkis, bet jei Nikas iš tiesų nusiteikęs juos rasti, turi keliauti kaip tik į Burbono gatvę. Be to, kaip jau spėjo sužinoti, zombiai nepastebimai susilieja su minia.

Žingsniuodamas Nikas atkreipė dėmesį į tai, kad gatvių šviestuvai dūzgia vis garsiau. Atsidūręs prie Lalaurijos vilos – vaiduoklių lankomiausio ir nelaimę nešančio pastato Naujajame Orleane – sulėtino žingsnį. Jei iš tiesų egzistuoja pragaro anga, tai šis pastatas stovi kaip tik ant jos. Lalaurijos vila Nikui nuo pat vaikystės keldavo šiurpą.

O šįvakar – dar didesnį nei įprastai.

Staiga vėjo gūsis pašiaušė Nikui plaukus, o kai didelis varnas, praskridęs virš jo ir nutūpęs ant kaldinto ketaus balkono, ėmė spoksoti į vaikiną, šiam nugara perbėgo šiurpuliai.

Žinau, tai beprotiška, bet galiu prisiekti, kad paukštis mane seka.

Varnas atkraigino galvą. Taip, tai tikrai vaiduokliška. Kaip ir pats pastatas.

Šiame pastate daugybė žmonių buvo nukankinti ir nužudyti taip žiauriai, kad mama net nenorėjo apie tai kalbėti. Visos šeimos, įsigijusios pastatą po Lalaurijos, tvirtino mačiusios ir girdėjusios šmėklas žmonių, žuvusių dėl Delfinos Lalaurijos žiaurumo. Lalaurija buvo tokia žiauri, jog net jos virėja padegė virtuvę mėgindama nusižudyti, kad tik išsprūstų šiai beprotei iš nagų.

Net patyrę gaisrininkai, įpratę prie mirčių ir kraujo, apsivėmė pamatę Delfinos paliktas suluošintas aukas.

– Gelbėkite…

Nikas atsigręžė norėdamas pamatyti, kas šaukia. Balsas buvo panašus į vaiko.

– Man labai baisu. Kodėl aš nieko nematau? Ar čia kas yra?

– Aš čia! – šūktelėjo Nikas. – Kur tu?

Nuaidėjo vaiduokliškas juokas. Gatvės žibintas Nikui virš galvos subyrėjo į druzgus.

Keikdamasis vaikinas atšoko, kad išvengtų krintančių šukių.

Prie pastato jis pamatė mažos mergytės šešėlį.

– Padėk man rasti mamytę. Prašau.

Pro pravirus vartus mergytė smuko į nišą, vedančią į vidinį kiemelį.

– Palauk! – sušuko Nikas, bėgdamas prie mergytės. Jis ištiesė ranką, norėdamas sustabdyti vaiką.

Ranka kiaurai pervėrė mergytės kūną.

Kokia čia velniava?

Staiga mergytė atsigręžė, ir Nikui iš siaubo vos nesustojo širdis. Jos veidas buvo subjaurotas randų, o akys – tik vaiduokliški šešėliai.

Iššiepusi iltis mergytė puolė Niką.

17 Vaizdo žaidimo „Tamsiosios jėgos“ džedajų rangas.

10 SKYRIUS

Staiga „mergytė“ tapo beveik dviejų metrų ūgio. Nikas svirduliuodamas pasitraukė atatupstas. „Mergytė“ palinko virš vaikino, rankomis su paukščio plėšrūno nagais sugriebė už marškinių ir nusijuokė jam į veidą.

– Tau reikėjo padaryti tai, ko prašė draugai, Gotjė, – padėti jiems apiplėšti, o paskui nužudyti tą porą. Gražiai pasielgdamas padarei didelę klaidą. Kai tik leidi gerumui sumenkinti savo galias, mes galime maitintis tavimi.

„Mergytė“ palinko ketindama įkąsti Nikui į kaklą.

Nikas įspyrė jai ir nėrė į gatvę.

Tačiau kelią pastojo dar trys būtybės. Jos buvo panašios į vyrus, tik akiduobėse, kur turėjo būti akys, švysčiojo šalti žaibai. Temperatūra vidiniame kieme staiga nukrito dvidešimčia laipsnių, ir Nikas sužvarbęs pradėjo drebėti. Negana to, nuo šių būtybių trenkė smarve lyg iš mulų pasturgalių, traukiančių karietas Prancūzų kvartale.

Po galais, negi jie niekada nesiprausia?

Trijulės vadas caktelėjo liežuviu, blykstelėjo aštrios, nelygios iltys.

– Nejau tikrai manei, kad tau pavyks nuo mūsų išsisukti?

Taip, tikrai…

Nikas žengė žingsnį atatupstas ir ėmė dairytis, kaip čia prasibrovus pro užpuolikus. Trijulė užstojo jam kelią į gatvę. Nikas niekaip neprasmuks nesusigrūmęs su užpuolikais. O už nugaros – uždaras kiemas.

Po galais…

– Ko jūs norite? – paklausė stengdamasis rasti išeitį.

Mergina-šmėkla sugriebė jį iš už nugaros.

– Norime tave nužudyti.

Ir suleido dantis Nikui į kaklą.

Tas sušvokštė ir sveika ranka trenkė jai į pilvą. Mergina kiek atleido gniaužtus, tad Nikui pavyko išsprūsti jai iš nagų ir pasitraukti atokiau.

Tada jį puolė kitos trys būtybės.

Ak, kad turėčiau kirvį!

Dar geriau – raketų paleidimo įtaisą.

Staiga Nikui ant sužeisto peties nusileido varnas. Kai paukščio nagai palietė Niką, jo kūnu perbėgo elektra. Skausmas buvo toks aštrus, kad užėmė kvapą. Pusę minutės jam regėjosi, kad viskas aplink išnyko. Nurimo vėjas, dingo užpuolikai, paukštis.

Sustojo širdis.

Paskui viskas taip staiga grįžo į įprastas vėžes, kad Nikas net aiktelėjo. Pojūčiai tapo aštresni, ir vaikinas suvokė, kad ranka sugijo.

Kaukis , galvoje nuaidėjo demoniškas balsas.

Nikas pajuto, kaip sukyla galios ir pasklinda po visą kūną. Paukštis vėl nutūpė ant balkono ir ėmė stebėti, kaip būtybės puola Niką.

Nors vaikinas žinojo, kad šmėklos juda nežmogiškai greitai, viskas jam atrodė kaip sulėtintame filme. Regis, jį užvaldė kažkokia paslaptinga jėga.

Pirmoji būtybė smogė Nikui.

Jis išsisuko nuo smūgio ir trenkė atgal. Užpuolikė svirduliuodama pasitraukė atatupsta. Apsigręžęs Nikas kitai būtybei smogė galva.

Trečioji šmėkla įsiutusi suklykė ir puolė Niką iš nugaros. Nikas ją pargriovė ir sviedė į gatvę, būtybei nespėjus vožti jam į krūtinę.

Nuo moteriškos būtybės spyrio Nikas atsitrenkė į sieną.

Apsigręžęs atrėmė smūgį, nutaikytą į gerklę. Viskas vyko tarsi filme: šmėkla be paliovos smūgiavo, bet kiekvieną smūgį Nikas atremdavo.

Kur išmokau kung fu?

O mama sakė, kad žiūrėti filmus su Džekiu Čanu – tik laiko gaišinimas. Matyt, Rytų dvikovos meno Nikas išmoko dažnai žiūrėdamas filmus – kitaip jis negalėjo to paaiškinti.

Vaikinas pasijuto galįs mesti iššūkį pasauliui.

O, kad man dabar kas pamėtėtų nunčiakus 18 !

Nuspyręs merginą Nikas sugriebė vieną būtybę ir trenkė ją į kitą. Netrukus abi atsidūrė ant žemės, o Nikas nė neuždusęs stovėjo priešais tobula sotobiraki džigo hontai dači poza.

Pažvelk, Čakai Norisai.

Varnas kranktelėjo tarsi pritardamas ir nuskrido į tamsą.

Nikas išsitiesė. Peties visai neskaudėjo. Negana to, judino jį visiškai laisvai, o gydytojas ir fizioterapijos specialistas sakė, kad prireiks kelių mėnesių, kol sugis.

Kas čia vyksta? Būtų galima pamanyti, kad tai sapnas, bet Nikas tikrai žinojo nemiegąs.

Būtybės išnyko migloje, besisklaidančioje šešėliuose, o temperatūra vėl tapo įprasta.

Netikėtai priešais Niką išdygo vyriškis. Jis buvo stulbinamai panašus į tėtį, tik veidą darkė keistas randas – dvigubas, lanko su strėle formos. Vyriškis vilkėjo ilgu juodu odiniu paltu. Jo plaukai buvo tokios pat spalvos kaip Niko, tik ilgesni, ūgis – daugiau nei metras devyniasdešimt, o smakrą puošė kruopščiai prižiūrima barzdelė. Niko akys buvo žydros, o vyriškio tokios pat juodos, kaip ir jo paltas.

Nikas pasiruošė kautis.