Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Nikas papurtė galvą.

– Kas tu?

Iš kokios tu planetos? Beprotybės planetoje tikrai jau bus pasigedę dingusios nuolatinės gyventojos.

Mergina atkišo ranką.

– Aš – Simė. O kas tu, pone žmogau berniuk?

Vaikinukas atsargiai paspaudė jai ranką. Kas žino, gal beprotybė užkrečiama?

– Nikas.

Paleidusi ranką Simė palietė įtvarą.

– Esi sužeistas, tiesa? Susižalojai prieš užmigdamas gatvėje?

– Ee, taip.

Nikas atsikėlė. Simė irgi pašoko ant kojų ir atsistojo greta.

Po galais, ji aukšta. Ne žemesnė kaip metro aštuoniasdešimties. Žinoma, ją aukština batai su platforma.

Susiraukusi Simė palinko prie Niko ir palietė jam kaklą.

– Tu kraujuoji, pone Nikai. O gal taip ir turi būti?

Nikas nustūmė jos ranką ir pačiupinėjo žaizdą. Kad ir kaip stengėsi prisiminti, kas įvyko, galva buvo tuščia. Tik prisiminė, kad išsiskyrė su Kalebu ir patraukė į Burbono gatvę.

– Ar žaizda gili?

– Simė patartų saugotis demonų, nes jie gali būti išalkę ir susigundys išsunkti visą tavo kraują, pasigardžiuoti tavo siela, bet kraujas iš žaizdos netrykšta. Manau, gyvensi. – Simė nutilo, lyg svarstytų, ką pasakė. – Taip, teisingai. Žmonės miršta tik tada, kai kraujas trykšta nesustodamas. Tačiau jei negyventum ir kristum negyvas, gal Simė galėtų tave suvalgyti? Akri sako, kad valgyti gyvų žmonių Simei negalima, bet niekada nieko nesakė apie ką tik numirusius. Galbūt todėl jis manęs neprileidžia prie šviežiai mirusių. Tačiau…

– Apie ką tu kalbi? – pertraukė ją Nikas. – Nejau rimtai?

Mergina nekaltai sumirksėjo.

– Ką turi omenyje? – Prikandusi lūpą ji pasižiūrėjo į delną. – Simė netapo nematoma, tiesa? Ooo, tai blogai. Pažadėjau akri daugiau taip nesielgti viešose vietose. Tačiau kartais Simė negali susivaldyti. Tai tarsi piltum kepsnių padažą ant salotų. Tiesiog privaloma ir vyksta nevalingai, nes reikia užmušti žagsulį sukeliantį triušių maisto skonį.

Nikas pasitraukė nuo merginos. Ji pamišėlė iš didžiosios „P“ raidės. Ar Naujajame Orleane liko jaunesnių nei dvidešimties metų moterų, nepraradusių proto?

Kodė…

Taip, dabar jam labai reikia Kodės.

Atsikosėjęs vaikinas pažvelgė į Simę.

– Ne, tu netampi nematoma, o aš vėluoju, tad verčiau eisiu…

Mergina pastojo jam kelią.

– Nejau nieko negirdi?

– Ko?

– Zombių! Jie mus persekioja. Tai bent smagumėlis!

Janas Sent Džeimsas buvo vienas savo vyresniojo brolio Medogo kambaryje. Čia būti jam neleidžiama. Niekada. Užtikęs brolis sukapotų jį į gabalus, o tėvai apšauktų. Tačiau Medogas turi kiečiausių žaidimų, tik jam, jaunesniajam broliui, neduoda.

Vyresnysis šūdgalvis.

Jis nenukirs man rankų už tai, ko nežino…

Taip, Medogas jau prieš kelias valandas išbėgo iš namų ir, regis, neketina greitai grįžti. Todėl Janas turi į valias laiko vogčiomis panaršyti Medogo kompiuteryje ir pažaisti naujausią brolio sukurtą žaidimą „Pokemono mirtinų spąstų karštinė“. Brolis paėmė visus personažus iš „Pokemono“ ir sujungė juos su „Mirtinų kautynių“ personažais. Pavyzdžiui, dabar charizardas spjaudėsi rūgštimi ir juokdamasis galėjo išplėšti stuburą kitiems personažams. Kautynės tokios kruvinos, kad mama apalptų sužinojusi.

Tačiau ji negali uždrausti Janui išeiti iš namų, nes nieko apie tai nežino.

Išsiviepęs berniukas įjungė kompiuterį ir susigūžė išvydęs šlykščią ekrano užsklandą… Mama numirtų ją pamačiusi. Užsklandoje pavaizduota mergina buvo beveik nuoga. O kaip ji laiko spirti iškeltą koją!.. Janas net paspringo.

Uf!

– Nieko nesuprantu.

Berniukas delnu uždengė merginą, atidarė meniu ir pradėjo ieškoti žaidimų. Brolis nuolatos aiškino, kad Janas tokius plakatus supras po kelerių metų, kai keistose kūno vietose ims augti plaukai ir atsiras nemalonus kvapas. Tiesą sakant, Janui visai patiko būti dešimtmečiu, visai netroško užaugęs dvokti, ypač taip, kaip Medogas.

Pasipurtęs nuo šios minties berniukas ėmė skaityti žaidimų sąrašą. Vienas pavadinimas ypač patraukė dėmesį.

„Zombių medžiotojas“.

Apie šį žaidimą Medogas nieko nėra pasakojęs. Ooo, turėtų būti geras! Dukart spragtelėjęs pele Janas palaukė, kol žaidimas įsikraus. Trindamas delnais sukikeno – aptiko tai, kas ne juokais supykdytų brolį, jei šis kada nors sužinotų.

O Janui patiko aptikti dalykus, kurių šiaip jau neturėtų matyti.

Staiga jis išgirdo kažkokį garsą už durų.

Janas pašoko apimtas siaubo. Gal grįžo Medogas? Aš žuvęs. Aš žuvęs. Aš žuvęs. Brolis muš jį tol, kol Janas pradės verkti kaip mergaitė.

Išjungęs kompiuterį jis nėrė nuo rašomojo stalo. Dunksinčia širdimi priėjo prie durų ir jas atidarė.

Tai buvo ne Medogas.

Už durų stovėjo kažin koks aukštas nematytas šiurpą keliantis vyrukas. Jis žvelgė į Janą krauju pasruvusiomis, patinusiomis akimis.

– Duok savo smegenis, – sumaurojo vyrukas.

Janas pavartė akis. A-a-tsiprašau. Kas tiems paaugliams yra? Gal mano tokiomis nesąmonėmis galį išgąsdinti didelius vaikus?

– Aš ne kūdikis. Tokiais dalykais manęs neišgąsdinsi, – atšovė Janas, įžūliai kilstelėdamas smakrą.

Vyrukas jį sugriebė ir įkando į petį.

Janas suklykė ir pasielgė taip, kaip mama mokė elgtis, jei sugriebtų koks nors vyrukas, ne brolis, – iš visų jėgų trenkė įsibrovėliui į kiaušius.

Zombis svirduliuodamas žingtelėjo atatupstas, bet vis dar stovėjo tarpduryje, užtverdamas Janui kelią.

Janą apėmė baimė, jo lūpos pradėjo drebėti. Labai atsiprašau, kad įėjau į tavo kambarį, Medogai. Be tavo leidimo daugiau niekada nekelsiu čionai kojos. Prisiekiu…

Jei tik zombis nesuės jo smegenų.

Janas pribėgo prie Medogo rašomojo stalo ir ėmė dairytis ginklo. Po galais, pamišęs jo brolis neturi netgi už pasiekimus sporte dalijamų taurių. Janas galėtų trenkti taure zombiui per galvą. Ant stalo buvo tik apkramtytas sumuštinis su kumpiu, rytietiška statulėlė, tuščia limonado skardinė, bulvių traškučių trupiniai, dviejų dienų senumo picos dėžė, krūva kompaktinių plokštelių ir akinių dėklas. Visi šie daiktai – beverčiai.

Mąstyk, Janai, mąstyk…

Zombis ir vėl jį sugriebė.

Janas čiupo vienintelį daiktą, kurį pavyko pasiekti.

Pieštuką.

Pieštukais galima ne tik rašyti namų darbus. Juos galima ir kitaip panaudoti. Perkrauti „Nintendo“ kompiuteriuką, atrišti susipynusius batų raištelius, iškrapštyti nešvarumus iš panagių, piešti ant sienų…

Ir badyti zombius.

– Yyyaaa! – suriko Janas ir iš visų jėgų dūrė pieštuku zombiui į ranką.

Zombis suklykė.

Tarsi išgąsdintas triušis Janas pralindo zombiui pro kojas ir nuskuodė prie laiptų.

– Mama! – sušuko ropšdamasis į saugią vietą.

Laimė, gelbėdamas savo gyvybę buvo įpratęs bėgti nuo dviejų vyresnių brolių. Palyginti su jų būdu ir pasiryžimu nužudyti jaunėlį, zombis atrodė tarsi mergaitė.

– Mama! – vėl suriko jis, sprukdamas į virtuvę. Tada apibėgo virtuvės vidury stovinčią viryklę, prie kurios mama ruošė vakarienę. – Gelbėk! Mane vejasi zombis!

Kai berniukas apsikabino mamą per liemenį, ši sudirgusi atsiduso.

– Kas tau atsitiko, kūdiki?

Janas norėjo paaiškinti, bet nespėjus ištarti žodžio į virtuvę įsiveržė zombis.

Jo rankoje vis dar styrojo pieštukas.

Mama piktai pažvelgė į paauglį.

– Deni? Ką čia veiki? Kaip patekai į namus? Negirdėjau trinktelint durų.