Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Padariau viską, ko prašei. Kelis pastaruosius metus stebėjau verkšlenančią tavo išperą, nesikišdamas į jos veiksmus.

– Jau seniai galėjot susidraugauti.

Šie žodžiai pribloškė Kalebą.

– Juk pats liepei man nesusidraugauti.

Adarijanas sugriebė Kalebą už gerklės. Jo akys spindėjo mirtinai raudona šviesa.

– O dabar liepiu jį saugoti negailint savo gyvybės. Atsirado nauja galia. Aš dar nepajėgiu įžiūrėti jos, bet toji galia seka berniuką, ir aš noriu, kad tu jį apsaugotum. Todėl padėk man, o jei kas atsitiks mano sūnui, aš susirasiu tave ir sudorosiu taip, kad kaipmat užsimanysi nuropoti atgal į tą purviną skylę, kurioje tave aptikau.

Kalebas pajuto, kaip iš pykčio paaštrėja ir pailgėja dantys.

– Aš vadovauju legionams.

– O aš vadovauju tau . Niekada šito nepamiršk.

O, kad jis galėtų pamiršti!

– Kada nors aš išsivaduosiu iš tavo gniaužtų, Malachijau.

– O kol taip atsitiks, daryk tiksliai tai, ką liepiu. Dabar sergėk mano berniuką ir jo motiną. Žiūrėk, kad jiems nieko neatsitiktų. Supratai?

– Supratau. Tačiau kaip man išmokyti berniuką kautis neleidžiant, kad jį užpultų?

Adarijanas išsiviepė.

– Esi sumanus. Rasi būdą. Atmink: šiame kalėjime tūnau todėl, kad pats taip nusprendžiau. Galiu bet kada iš jo ištrūkti ir tave susirasti.

Teisybė. Adarijanas čia gyveno todėl, kad mito kitų kalinių žiaurumu ir blogiu. Jam šis kalėjimas buvo tarsi baterijų įkrovimo fabrikas. Dėl to Adarijanas buvo neįtikėtinai stiprus ir pajėgus apsiginti nuo bet kurio užpuoliko.

Bet tik ne nuo savo sūnaus. Atsiradęs čia, Nikas kaipmat susilpnintų Adarijano galias. Mažasis pimpis nė nenutuokė, kad vengdamas tėvo leidžia Adarijanui išsaugoti savo galias, dėl ko visiems kitiems demonams kyla daug nepatogumų.

Adarijanas prisitraukė Kalebą.

– Patariu manęs neišduoti, Melfai. Niekam neprasitark.

Kalebas būtų galėjęs prikišti Adarijanui meilę vaikiui, bet suprato: taip elgtis neverta. Meilė čia niekuo dėta. Kalbama apie galią. Jei Adarijanui pavyktų išsaugoti Niką gyvą ir neprisileisti prie savęs, pasitelkęs Niką jis atkurtų savo armiją, kurios nesulaikytų jokia žemiška ar nežemiška jėga.

Niekas nesulaikytų.

Be Niko, vienintelė būtybė, galinti įveikti Malachijo armiją, dabar sėdi kalėjime ir yra silpna lyg kačiukas. Kol Adarijano galios auga, Džaredo, prižiūrimo piktos sargybinės, nė nenutuokiančios, koks svarbus jos kalinys, jėgos senka.

Jėgų santykis keičiasi lygiai kaip priešistoriniais laikais. Tada vyko iki tol neregėti kruvini mūšiai. Kalebui, vienam nuožmiausių karių, vos pavyko išlikti gyvam, ir jį tebekankino prisiminimai apie anuos laikus. Kalebas viską prarado kaudamasis su Adarijano tėvu.

O dabar yra jo sūnaus tarnas.

Gyvenimas iš tiesų sumautas.

– Aš klausysiu tavęs… šeimininke.

Paskutinis žodis įstrigo Kalebui gerklėje.

Adarijanas nusišypsojo.

– Šaunuolis. Ir atmink: mano sūnus privalo tapti sugedęs iki kaulų smegenų. Tu privalai jį tokiu padaryti. Kad ir kiek tai kainuotų. Girdi?

– O jei vienintelis būdas paversti jį tokiu – nužudyti jo motiną?

Adarijanas vėl griebė Kalebą už gerklės.

– Jei bent piršteliu ją paliesi… Arba leisi tai padaryti kam nors kitam, priversiu už tai sumokėti taip, kaip tau nesisapnavo baisiausiame košmare. Čerizė – mano, ir niekam kitam nevalia jos liesti.

Šio įsakymo Kalebas niekaip negalėjo suprasti. Gal tai meilė? Bet Malachijas nemylėjo nieko, išskyrus save patį ir galios troškimą.

Žemai nusilenkęs Kalebas atatupstas pasitraukė nuo Adarijano. Turėjo sukaupti visą valią, kad, vėl tapęs varnu ir išskrisdamas pro langą, neimtų šaipytis. Tačiau vos dingo Adarijanui iš akiračio, spragtelėjo nagais, tarsi nuspriegtų savo valdovą demoną.

Saugok berniuką, subine.

Kaip ironiška. Viso pasaulio, žmonijos ir demonų likimas atsidūrė keturiolikmečio berniuko rankose, o šis nė nenutuokia turįs nežabotų galių. Keturiolikmetis berniukas labiausiai bijo, kad mama neleis jam išeiti iš namų. Mama, kurios Kalebui su bičiuliais nepakaktų netgi padoriai užkandai.

Ir aš esu tas mulkis, kuris turi jį saugoti.

Ne tik nuo demonų, bet ir nuo tokių vilkolakių kaip Stounas bei kitų, linkusių erzinti Niką. Nes jie nujaučia: Nikas nėra paprastas mirtingasis.

Kalebas atsiduso. Nejau jis visada bus šitaip žeminamas?

12 SKYRIUS

– Ei! Pone žmogau berniuk! Ar girdi Simę? O gal tu negyvas? Ei!

Nikas pabudo pajutęs, kad kažkas piršto galiuku baksnoja jam į ranką.

– Ai! Liaukitės mane baksnoti!

Atsimerkęs išvydo ties juo palinkusią tokią gražią merginą, kokios dar nebuvo regėjęs.

Po galais…

Išmokyk mane būti šiurkščiu, kol dar neišsiaiškinau, kas mane užpuolė. Ši mergina n-u-o-s-t-a-b-i, ir Nikas mielai taptų jos auka, jei nepažįstamoji įsigeistų įsibrauti į jo asmeninę erdvę, net jeigu tai būtų tik prisilietimas pirštu.

Ilgi juodi merginos plaukai buvo surišti į kuodelius ir sruogomis nudažyti kruvinai raudonai. Kaklą ji buvo pasipuošusi kniedėmis nusagstytu odiniu vėriniu, derančiu su juoda odine liemene. Jai buvo tikriausiai septyniolika ar aštuoniolika, akys spindėjo raudonai (matyt, dėl keistuoliškų kontaktinių lęšių) ir buvo apvedžiotos juodu pieštuku. Lūpos, kaip ir nagai, buvo ryškiai raudonos, o veido bruožai tobuli. Mergina segėjo raudonos ir juodos spalvų sijoną, ant kojų buvo užsitempusi violetinius antblauzdžius, avėjo ryškiai raudonais „Doc Martens“ bateliais, puoštais kaukolių ir rožių piešiniais.

Nepažįstamoji tarsi paukštis atlošė galvą ir nustebusi apžiūrinėjo Niką.

– Kodėl miegi čia, ant žemės, pone žmogau berniuk? Simė mano, kad tai nesaugu. Ir nepatogu. Kas nors gali pagalvoti, kad tu negyvas, ir apvogti arba nužudyti. Gal ir nežudys, jei manys, kad tu jau negyvas, bet žmonės nuolat elgiasi keistai – pavyzdžiui, žudo negyvėlius, nors jie jau ir taip negyvi. Tai perlenkimas ar tiesiog bukumas? Nesvarbu. Manau, tau derėtų atsikelti, nemiegok čia. Gal netekai savo lovos? O gal esi vienas iš tų ypatingų žmonių, kurie neturi lovos ir miega lauke? Kai kurie jų būna labai malonūs. Netgi pasiūlo Simei išgerti, bet akri sako, kad man gerti negalima, nes sutriks virškinimas. Bus dar blogiau nei suvalgius gumos. Taip sako akri.

Merginos balsas buvo keistai melodingas ir mielas.

Tačiau Nikui buvo sunkoka ją suprasti, ypač dėl to, kad įsiskaudėjo galvą.

– Ką? – paklausė jis.

Mergina atsiduso.

– Esi vienas iš tų žmonių, kurie nesupranta Simės kalbos. Nieko baisaus. Dėl to Simė ir nesivargina, nepuola kalbėti su žmonėmis, nes, neįsižeisk, visi jūs – keistuoliai. Kai kurie esate netgi kvaili. Labai kvaili. Bukai kvaili. Sakyčiau todėl, kad neturite ragų. Supranti, tik labai išmintingos būtybės turi ragus… Išskyrus mūkiančias karves – jos nėra protingos. Bet akri sako, kad taisyklių nebūna be išimčių. Karvės būtų išimtis tarp raguočių. Tačiau karvės labai skanios, tad Simė atleis joms už tai, kad sumenkina intelekto, pranašesnio prieš neraguotus porūšius, pasiskirstymo kreivę. – Mergina prisimerkė. – Hm, kertu lažybų, jei turėtum ragus, būtum labai šaunus. Žinoma, tu ir dabar esi šaunus, tik jaunokas. Kiek tau metų pagal žmonių skaičiavimą? Ketveri? Ak ne, palauk, suklydau, tiesa? Tau devyniasdešimt?

Ar ji rimtai?

– Keturiolika.

– Ak. – Mergina priglaudė pirštą prie lūpų, tarsi apie kažką galvotų. – Turėjau pati susiprasti. Tačiau vis tiek esi jaunas. Gal Simė galėtų tau padėti rasti ne tokią pavojingą vietą miegoti? Jei reikia, padės mano akri. Jis visada padeda.