Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Buba teisus. Negali žinoti, kada šių daiktų prireiks. Pravartu visada po ranka turėti virbą galvijams ginti ir kirvį. Dėl raketų paleidimo įtaiso ir kovinių galvučių dar reikia pasvarstyti.

Su virbu bent jau bus lengviau suvaryti zombius. Tačiau virbu palietęs Bretą, artimiausią zombį, Nikas suprato, kad Markas ir Buba persistengė padidindami įtampą. Dabar tai buvo ne paprastas virbas galvijams ir žmonėms varyti, o įrankis, kuriuo galima apsvaiginti, ir stipriai. Elektros iškrova buvo tokia galinga, kad zombis parkrito ant grindų it nutrenktas milijono voltų.

– Kas čia, po veln…

Nikas pažvelgė į Bubą. Šis išsišiepęs švytėjo iš pasididžiavimo.

– Kaimynai nesiskundžia, kai tramdau žmones elektros smūgiu, jie pyksta tik kai šaudau.

Markas jam pritarė:

– Tačiau būna tikras vargas, kai reikia išvilkti juos iš parduotuvės. Nes jei paliksime čia, atsigavę jie bus suirzę ir trokš kraujo keršto.

Medogas, Kalebas ir Simė vis dar mėgino sugrūsti zombius į kambarėlį.

Nikas trenkė zombiui, besibaudžiančiam užpulti Simę. Po teisybei, buvo visai smagu. Nikas paliesdavo zombius virbu ir šie klykdami krisdavo ant grindų tarsi dūstančios žuvys. Įdomu, kas atsitiktų, jei zombiai būtų šlapi, bet Nikas – ne sadistas, tad netenkins šio smalsumo. Zombiams išties pasisekė.

Elektros lazda Nikas trenkė dar vienam zombiui, norėjusiam įkąsti jam į galvą, ir šis svirduliuodamas parkrito. Visai nesunku išmokti naudotis šia lazda, ypač jei dėl to negresia cypė.

Kai Nikas apsvaigino paskutinį zombį, o Markas su Buba pirmąjį tempė į specialiai įrengtą kambarį, paaiškėjo netikėtas dalykas.

Atsipeikėję po elektros smūgio zombiai tapo normalūs.

– Patrauk nuo manęs rankas! – suurzgė Bretas, atstumdamas Bubą. – Mano tėtis advokatas, ir aš paduosiu tave į teismą, kad mane grabinėji.

Buba kilstelėjo antakį.

– Patarčiau apsigalvoti, berniuk. Nes jei mane teis už grabinėjimą, pasistengsiu paliesti tave taip, kad tikrai vertėtų mane nubausti. Pamąstyk apie tai.

Bretas išblyško. Jis apsidairė parduotuvėje, tarsi būtų pabudęs iš košmariško sapno.

– Kaip aš čia patekau?

Vis dar abejodamas, ar klasiokas tapo normalus, Nikas nukreipė į jį virbą galvijams ginti. Jis daugybę kartų žiūrėjo filmą, kuriame kvailiai manydavo, jog pabaisos nugalėtos, o šios kaip tik tada vėl tapdavo pabaisomis ir žudydavo praradusiuosius budrumą. Na jau ne. Nikas netaps protingo zombio auka.

– Tu norėjai suėsti mūsų smegenis, psiche.

Bretas išpūtė akis.

– Ką?

Kalebas linktelėjo.

– Tai tiesa, bičiuli. Tu norėjai Gotjė įkąsti į gerklę, man taip pat.

Medogas paėmė iš Niko virbą ir žvilgtelėjo į dantukus jo gale.

– Oho, Nikai. Tu radai vaistą. Štai taip mes juos išgydysime.

– Pasodindami į elektros kėdę? – Pagalvojęs apie galimybę apsvaiginti Stouną, Nikas vos susilaikė nenusišypsojęs.

Medogas linktelėjo.

– Elektros srovė veikia centrinę nervų sistemą… Manau, veikia panašiai kaip antiįtampis, sustabdantis programą ir grąžinantis ją į pradinę padėtį. Srovė viską atstato. Nikai! Esi suknistas genijus.

Nikas užsimetė virbą ant sveiko peties.

– Tada kas nors pliaukštelėkite man per užpakalį ir duokite didvyrio sausainį.

Simė priėjusi tekštelėjo jam per dešinį sėdmenį.

– Ei! – pasipiktino Nikas ir patrynė užpakalį.

Mergina nekaltai sumirksėjo.

– Juk pats prašei. O gal tau labiau patiktų, jei per užpakalį pliaukštelėtų kuris nors vyras?

Vien nuo tokios minties Niką apėmė siaubas.

– Jei ir leisčiau kam paliesti šią mano kūno vietą, tai tiktai tau.

Arba dar geriau – Kodei.

– Mes irgi, – skubiai pritarė kiti vaikinukai.

Zombiai vienas po kito pradėjo atsipeikėti. Visi buvo sutrikę, suglumę dėl to, kas atsitiko.

Nė vienas iš dvylikos ant grindų gulinčių vaikinukų negalėjo prisiminti, kad būtų žaidęs Medogo žaidimą.

Nė vienas.

Nikas piktai dėbtelėjo į Medogą.

– Gal jie prarado atmintį, kai apsvaiginau elektros lazda?

Jei taip yra iš tiesų, tada blogai. Jis irgi neprisimena, kaip pateko į vidinį Lalaurijos vilos kiemą. Gal Nikas tapo zombiu, tik nežino?

Dieve, prašau, neleisk, kad suėstų mano smegenis.

Nes tik smegenys gali priversti patikėti, kad mamos kiaušinienė iš miltelių yra skani.

Medogas susimąstęs pasikasė smakrą.

– Nežinau. Privalome ištirti.

Buba stabtelėjęs atsigręžė į jį.

– Kaip?

– Privalome elektros smūgiu apsvaiginti Brajaną ir pažiūrėti, kas bus, – atsakė Medogas. – Tai vienintelis būdas įsitikinti. Nes, kiek žinau, jis vienintelis pavirto zombiu žaisdamas mano žaidimą.

Tačiau Brajanas – ne iš tų, kurie vadovaujasi logika. Nikas nervingai nusijuokė.

– Juk žinai, kad jis areštinėje. O policininkai truputį sutriks pamatę žmones su virbais galvijams ginti ir su elektros lazdomis. Tiesiog noriu tai priminti.

Simė pašoko.

– Galėtume paprašyti, kad policininkai mums jį nušautų!

– Jie šaudytų tikru pistoletu ir jį nužudytų, – nusišaipė Markas. – Tada nieko nesužinotume.

Tarsi šiuo metu tai būtų baisiausias dalykas…

Taigi.

Medogas vis tiek spyriojosi.

– Privalome arba jį išlaisvinti, arba pas jį patekti ir apsvaiginti. Kitaip nesužinosime, ar elektros smūgis tikrai veiksmingas. Jei šis poveikis laikinas, jie visi gali vėl tapti zombiais. Pamąstykite apie tai.

Nikas kaip tik apie tai ir mąstė. Jis visą likusį gyvenimą praleis kalėjime, nebent mama užmuštų anksčiau.

– Nemanau, kad buvę zombiai sutiktų palaukti kameroje, kol viską išsiaiškinsime.

Bretas sugriebė Niką už marškinių.

– Nežinau, kokį žaidimą judu sumanėte, Gotjė, bet jei pasipainiosi man po kojomis, kai ištrūksiu iš čia, aš nusivalysiu batus į tavo kiaušius.

Nikas nevalingai susigūžė, jam nugara perbėgo šiurpuliai.

Staiga Simė sugriebė Breto delną ir suspaudė taip stipriai, kad Nikas išgirdo trakštelint kaulus.

Bretas suriko.

Bet Simė nepaleido vaikinuko rankos.

– Nikas yra Simės draugas. Jei jam grasinsi, Simė bus labai nepatenkinta ir įsigeis suvalgyti tavo galvą. Patikėk, tau bus geriau, jei aš apie tai negalvosiu. O dabar traukis šalin, blogas žmogau, kitaip Simė pasakys akri nežinanti, kas atsitiko tau ir sukramtytam tavo kūnui. Man nepatinka meluoti, bet kiekvieną taisyklę galima apeiti. Kaip tik dėl tavęs ketinu jų nepaisyti. – Ji įstūmė Bretą atbulą į specialųjį kambarį. – Būk čia ir tylėk.

Iš vaikinukų veidų buvo matyti, kad nė vienas nenori paklusti. Kita vertus, nė vienas nedrįso pasipriešinti Simei.

Buba išsiviepė.

– Man patinka tavo draugė, Nikai. Tikriausiai ji nepainioja žodžių, tiesa?

– Ne.

Tačiau kai kurie žodžiai neturėjo prasmės, nors Simė jų ir nepainiojo. Kas, po galais, yra tas akri, kurį ji nuolat mini? Tikriausiai šunsnukis, jei pajėgia valdyti merginą.

Markas užrakino slaptas duris ir užstūmė sieną, kad kas nors įėjęs į parduotuvę nepamatytų kalinių.

Kalebas susiraukė.

– Kas bus, jei jie ims šauktis pagalbos?

– Jie nieko nepeš, – paaiškino Buba. – Kameros sienos nepraleidžia garso, be to, jose yra tiek metalo, kad mobiliaisiais nesusiskambinsi. Jiems teks sėdėti kameroje tol, kol išleisime.

Markas nervingai nusijuokė.

– Tada nesileiskime nužudomi, kitaip kaliniai mirs badu.

Nikas pažvelgė į jį.

– Markai, yra daugybė kitų priežasčių, dėl kurių nenoriu žūti. – Tada dirstelėjo į Medogą. – Arba patekti į kalėjimą. Nemoku apsakyti žodžiais, kaip nenoriu patekti į kalėjimą arba numirti.