Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Mums reikia gyvo Brajano, kad galėtume jį ištirti.

– Fui, – nusivylė Simė. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir papūtė lūpas. – Tada prapuls visas smagumas. Ar jūs tikrai nepažįstate mano akri?

Bet niekas nekreipė į ją dėmesio.

Kalebas atsilošęs kėdėje tyrinėjo susirinkusiųjų veidus.

– Gal pasimatyti su juo galėtų advokatas?

Buba linktelėjo ir toliau tyrinėjo savo schemą.

– Taip, galėtų, bet advokatas nesutiks apsvaiginti jo elektra.

– Nelygu, koks advokatas, – išsišiepdamas atšovė Kalebas.

Buba susiraukęs pažvelgė į vaikiną.

– Ką turi galvoje?

Kalebo akys sušvito tarsi demono, išvydusio blogį.

– Vienas advokatas man skolingas.

– Tu pažįsti advokatą? – nepatikliai paklausė Buba.

Kalebas pasitrynė delnus į marškinius.

– Ei, po šiais… Na gerai, tai niekam tikęs drabužis. Tačiau po jais plaka širdis vyruko, pažįstančio reikalingus žmones, kurie už tam tikrą atlygį kartais gali pasielgti ne visai tinkamai.

Nikas susiraukė. Tik Kalebas ir gali dailius firminius marškinius ir džinsus vadinti niekam tikusiais.

Nei Buba, nei Nikas nepatikėjo šiomis Kalebo pagyromis.

– Taigi… Bet privalome tai padaryti anksčiau, nei kas nors bus nužudytas. Privalome įsitikinti, ar elektros smūgis – tinkamas vaistas, – pasakė Nikas.

Kalebas išsitraukė mobilųjį telefoną.

– Sutvarkysiu. Patikėkite.

Buba su Niku nepatikėjo. Be to, liko dar vienas neaptartas klausimas.

– Kiek mums tai kainuos?

Kalebas juos nutildė pakeldamas ranką.

– Sveiki. Čia skambina Melfas. Norėčiau pasikalbėti su Virgilijumi Vardu. Ar jis yra? – Laukdamas, kol pašnekovas atsilieps, Kalebas maivydamasis išsišiepė. – Sveikas, Virgi. Seniai nesikalbėjome. – Virgilijus, matyt, pasakė kažką šmaikštaus, nes Kalebas nusijuokė. – Ne, nieko panašaus. Mes norime patekti į areštinę, o ne prašyti, kad iš jos ištrauktum. – Jis nutilo klausydamasis pašnekovo. – Taip, sutinku. Vienas iš mano vardų – Kvailys, tu gi žinai. Regis, kaip tik tu jį ir sugalvojai. Tad ar galėtum padėti broliui? – Kalebas pavartė akis. – Ne, už tai negausi mano sielos. Aš jos nė neturiu. Taip, žinau, esi kraugerys advokatas, bet gavęs pinigų nurimsi, kaip ir visi kiti mirtingieji.

Nikas susiraukęs pažvelgė į Marką, Bubą ir Medogą; tie buvo sutrikę kaip ir jis. Kalebas išties keistas tipas.

– Ar tikrai nori, kad šitaip tau atsilygintume? – Kalebas vėl visiems išsiviepė. – Sutarta. Ar galim susitikti prie areštinės po dvidešimties minučių? Ačiū, drauguži. Taip, puikiai suprantu, kad lieku skolingas. – Išjungęs telefoną Kalebas mirktelėjo bičiuliams. – Eime, apsvaiginsime zombį.

Nikas negalėjo patikėti, kad Kalebas viską taip greitai sutvarkė.

– Padarei man įspūdį.

– Nesižavėk. Vienas iš jūsų turės duoti savo kraujo tam vampyrui advokatui, nes aš duoti negaliu.

Išgirdęs tokius šiurpius Kalebo juokelius Nikas atsiduso.

– Kodėl? Bijai, kad tau truputį įkąs?

Kalebas nusijuokė.

– Todėl, kad esu bekraujis.

– O aš – katalikas. Ar tai pakankamai svari priežastis iš sąrašo išbraukti ir mane?

Kalebas tik mostelėjo ranka.

– Simė savo krepšyje turi kepsnių padažo, – prabilo mergina. – Jei prisimerkęs pažiūrėsi reikiamu kampu, jis atrodys panašus į kraują. Be to, jis, kitaip nei kraujas, nesukreša tarp dantų, nesukelia siaubingo raugėjimo ir yra daug gardesnis. Ypač už A grupės kraują. Fe! Aš jau mieliau valgyčiau savo batus. Tačiau aromatingas kraujas… Skanumėlis! – Ji iškėlė pirštą, ir šis gestas Nikui kažkodėl priminė Lokį Smokį. – Atminkite, vaikai: trims iš keturių demonų kepsnių padažas patinka labiau nei hemoglobinas.

– Geeerai, – tarė Buba, traukdamasis nuo Simės. Šis judesys buvo iškalbingas. Jei Buba kažko šalinasi, vadinasi, tas kažkas – didelis keistuolis. – Tada… manau, metas šokti į visureigį.

Buba čiupo raktelius ir virbą galvijams varyti, tada visi išėjo į lauką ir žengė prie milžiniško tamsiai žalio visureigio „Armada“, kurį Buba nusipirko vien todėl, kad į jį tilpo visa zombių naikinimo įranga. Be to, šis visureigis puikiai tiko iškyloms automobilių stovėjimo aikštelėse.

Nikas įtariai dėbtelėjo į virbą ir tik tada įsiropštė į visureigį. Visi kiti sugužėjo paskui jį.

– Klausiu tiesiog iš smalsumo… Ar kuris nutuokiat, kaip slapta įnešim į areštinę metro ilgio virbą galvijams varyti?

Kalebas užsisegė saugos diržą.

– Kaip tik dėl to mums reikalingas Virgilijus. Jis gali slapta įnešti bet ką.

– Tu apie jį esi labai geros nuomonės, tiesa?

Kalebas gūžtelėjo pečiais.

– Pažįstu jį seniai ir esu matęs darant tokius dalykus, nuo kurių tau ant krūtinės užaugtų plaukai.

– Tikrai? Pavyzdžiui?

Tačiau Kalebas nesileido į smulkmenas.

Buba įlipo į visureigį ir pasuko link Orleano parapijos areštinės. Nikas tylėjo – jį užplūdo prisiminimai apie tėtį. Jis aplankė tėvą vos kelis kartus, tik ne areštinėje, o kalėjime, nors iš esmės tai viena ir tas pat.

„Neprileisk prie manęs to vaikigalio, Čerize. Nenoriu nė pažiūrėti į tą bjaurų veidą. Daugiau nesivesk jo pas mane.“

Ir aš tave myliu, tėti.

Nikas vis dar negalėjo suprasti, kaip graži, miela jo motina galėjo susidėti su tokiu pabaisa. Tai nelogiška. Kartą mama sakė, esą jai patinka sugedę berniukai. Tačiau viena – toks vaikinukas kaip Nikas, kuris elgiasi gerai, ir visai kas kita – tėtis, turintis psichinę negalią.

Kodėl moterys ir mergaitės taip geidžia psichų? Net mokykloje visos sukosi vien apie ištvirkusius pamišėlius, tokius kaip Stounas, o mieliems vyrukams, tokiems kaip Nikas, pakviestos į pasimatymą atkišdavo pirštą. Nikas to niekada nesupras.

Žinoma, tai, kad mama primygtinai liepia nešioti šlykščius marškinius, irgi nieko gero.

Kad ir kaip ten būtų, Nikas vylėsi, kad jo genuose esanti psichopato žudiko DNR niekada neatves į panašią įstaigą. Tai buvo vienas iš mamai duotų pažadų ir Nikas nenorėjo jo laužyti.

Buba apvažiavo areštinę ir sustojo už jos, po gatvės žibintu.

– Ir kas dabar?

– Lauksime Virgilijaus.

– Iš kur jis žinos, kuris automobilis – mūsų? – paklausė Markas.

Kalebui nespėjus atsakyti kažkas pabeldė į langelį Bubos pusėje. Išsigandęs Buba pašoko.

– Kokio velnio?

Kalebas pasilenkė…

Išvydęs Kalebo bičiulį, Nikas susiraukė.

Virgilijus atrodė visai ne taip, kaip Nikas tikėjosi. Jis buvo maždaug metro devyniasdešimties ir ne vyresnis kaip šešiolikos ar septyniolikos. Nors, kad būtų kuo panašesnis į advokatą, vilkėjo kostiumu, bet atrodė kaip į laidotuves susiruošęs paauglys.

Jokių abejonių, jis – netikras advokatas.

O gal tikras?

Nikui spėliojant atsitiko keistas dalykas. Virgilijus staiga ėmė atrodyti vyresnis. Tarsi būtų netoli trisdešimties. Nikas apsidairė visureigyje, bet kiti šių pokyčių, regis, nepastebėjo.

Kalebas atidarė automobilio dureles ir išlipo pasikalbėti.

– Sveikas, Virgi.

Virgilijus vartydamas akis nužvelgė sėdinčiuosius automobilyje. Jį supo kažin kokia klastinga aura… O gal tai sugedusio advokato baimė?

– Ko konkrečiai iš manęs nori?

Prieš atsakydamas Kalebas dirstelėjo į Niką.

– Ar girdėjai apie vaikį, kuris šįryt Šventojo Ričardo mokykloje mėgino praryti savo klasioką?

– Ir ką?

– Mums reikia jį apsvaiginti elektros lazda ir pažiūrėti, kas bus.