Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Tačiau bloga nuojauta vaikinui kuždėjo, kad netrukus jie tenai pateks. Arba žus.

19 James Bowie – garsus XIX a. avantiūristas, Teksaso revoliucijos didvyris.

20 Komiksų superherojų komanda Marvel visatoje.

13 SKYRIUS

– Nikai! – pašaukė Markas, kai vaikinas ruošėsi išeiti iš dušinės. – Tau skambina mama. O ji karštesnė negu vien bikiniu vilkinti, dumblu išsiterliojusi Angelina Džoli, besideginanti pusiaujyje. Ne, kalbu ne apie tai, kad tavo mama daili ar nedaili, o kad niekada apie ją nesvajojau, nes vyrukui šitaip elgtis nedera… Ne todėl, kad būtų neverta svajoti apie tavo mamą… Bet… Ak, po velnių, mintyse viskas buvo sklandžiau. Žodžiu, ji pyksta. Imk telefoną, kol man ausys nenusvilo.

Nikas stabtelėjo. Įdomi tirada. Apie ką Markas svajoja?.. Ai, nesvarbu. Žinant Marką, jo svajonės turėtų būti siaubingos. Po galais, reikia džiaugtis, kad Marko svajonių mergina nepaversta zombe.

Nikas pravėrė dušinės duris tiek, kad galėtų iškišti ranką ir paimti iš Marko telefoną, tada pridėjo aparatą prie ausies ir pasiruošė mamos pykčio antplūdžiui.

– Sveika, mama.

– Ką veiki? – Taip, mama juo labai nepatenkinta. Jos pyktis galėtų ištirpdyti poliarinius ledynus. Ji šaukė taip garsiai, kad Nikas atitraukė telefoną dešimt centimetrų nuo ausies ir vis tiek puikiai girdėjo. – Vaike, kur tu? Ar bent žinai, kiek dabar valandų? Kai tave pamatysiu, uždrausiu išeiti iš namų, beje, tavo žiniai, geriau pasirodyk kuo greičiau, tai yra nedelsiant. Jei šią akimirką neįžengsi pro klubo duris, o to padaryti tau nepavyks, esi žlugęs. Supratai? Nikai? Ar girdi mane? Kaip pasiteisinsi? Na, jaunuoli?

Nikas tikrai nežinojo, ką atsakyti, kad dar labiau neįsiutintų mamos, ypač dabar. Šiuo metu jam svarbiausia… Išlikti gyvam.

Aš vertinu savo laisvę, bet suprantu, kad netrukus manęs laukia griežti apribojimai. Negana to, nėra advokatų, kurie atstovautų vaikams ginčuose su tėvais.

– Į kurį klausimą turėčiau atsakyti pirmiausia?

– Nešmaikštauk, Nikolai Gotjė. Esu įsiutusi, vadinasi, nenusiteikusi klausytis tavo pašaipų.

Reikia susitvardyti. Nikas puikiai žino, kad kilus konfliktui mama ne visada elgiasi protingai. Kai Nikas iš tikrųjų nusipelnydavo namų arešto, bausmės išvengdavo tik pasitelkęs mandagumą ir atgailavimą.

– Atleisk, mama. Aš nešmaikštauju. – Jis tik bando nuraminti mamą, kad ši ant jo nerėktų. – Esu išsiterliojęs… – Nikas nutilo taip ir neištaręs žodžio „krauju“, nes tai dar labiau įsiutintų mamą. – …Kažkuo lipniu. Išsitepiau per paskaitą. – Tai šventas melas, užtat mama nesužinos tiesos ir jos neištiks širdies smūgis, o Nikui nebus liepta sėdėti namie kol prapliks ir sulauks vidutinio amžiaus. – Aš… hm… norėjau pas Bubą išsimaudyti, kad grįžęs pas tave į klubą niekur nepriterščiau, antraip turėtum nemalonumų. – Kur jau ten. Pamačiusi iškruvintus jo drabužius mama pultų į paniką ir iškviestų policiją, o Buba visai netrokšta vėl būti suimtas. – Derėjo tau paskambinti ir perspėti. Labai atsiprašau. Tikriausiai dušinėje buvau per ilgai. Ar žinai, kad Buba turi tokį lubose įtaisytą daikčiuką, skleidžiantį garus? Tau reikėtų pamatyti jo dušinę, mama. Tai kiečiausias dalykas pasaulyje.

Tačiau mama nesileido išmušama iš vėžių.

– Ar tau nieko neatsitiko?

– Ne, ponia.

Pagarba mamą visada nuramindavo.

Ji atsiduso.

– Tada, manau, nieko blogo neatsitiko. Bet mane išgąsdinai, Nikai. Noriu, kad žinotum.

– Atleisk, mam. Beje, Buba pažadėjo palydėti mane iki klubo.

– Jis labai malonus. – Mamos balsas pagaliau vėl tapo normalus, o ne žadantis paspirginti Niko subinę ant keptuvės. – Perduok jam, kad dėkoju.

– Būtinai. Ar tu nieko prieš, jei pakeliui stabtelėsime pavalgyti?

– Regis, sakei, kad pavalgei pas poną Hanterį? – Mamos balsas vėl buvo rėksmingas, tarsi bartų Niką.

– Pavalgiau. Bet jau spėjau išalkti.

– Matyt, vėl pradėjai augti. Gal ateisi pinigų? – Mama dabar kalbėjo ramiai, ir Nikui dingtelėjo, kad ji yra nuotaikų kaitos greičio rekordininkė. Jos nuotaikų pokyčio rekordas – 0,65 nanosekundės. O galbūt dar geresnis.

– Ne, ponas Hanteris man jau davė.

– Kodėl?

Mama ir vėl supyko. Žinoma, jos balse nuskambėjo ir baimė, ir įtarumas, bet labiausiai buvo girdėti pyktis.

– Kad turėčiau pinigų taksi, jei prireiktų parvažiuoti namo ar nuvykti į darbą. Jis nenori, kad sutemus važiuočiau tramvajumi, nes, kaip pats sakė, saugo mane, kad kas nenuskriaustų.

Nikas turėjo beveik šimtą dolerių, skaičiuojant ir banknotus, kuriuos davė ponas Puatjė. Pinigų vis daugėja, ir galbūt Nikui tikrai pavyks jų šiek tiek sukaupti savo apgailėtiname studijų fonde.

– Nežinau, ką ir galvoti, Nikai.

Ką čia dar galvoti? Niko nuomone, jei šie vyrai nori švaistytis pinigais ir neverčia nieko daryti mainais, reikia pinigus paimti.

– Ar galiu pavalgyti, kol tu nuspręsi?

Motina sunkiai atsiduso.

– Galiu prisiekti, esi kandžiausias vaikas pasaulyje. Taip, Nikai, prigriebk ko nors užkrimsti ir susitikime po valandos, kitaip aš pati atvyksiu tavęs pasiimti. Supratai? Ir tu labai pasigailėsi, jei taip atsitiks.

– Taip, ponia.

– Myliu tave, kūdiki.

Matyt, jai kažkoks mutavęs bipolinis motinystės sutrikimas. Kaip kitaip paaiškinti tokią bauginančią nuotaikų kaitą?

– Aš taip pat myliu tave, mama, ir tikrai gailiuosi, kad priverčiau nerimauti.

– Nieko baisaus. Tau tai puikiai sekasi. Nepamiršk suvalgyti daržovių. Keptos bulvytės ir kečupas nesiskaito.

– Taip, ponia.

Išjungęs telefoną Nikas užsimovė džinsus ir apsivilko Bubos paskolintus parduotuvės „BBB“ medvilninius marškinėlius su užrašu „DIDELI KIAUŠIAI IR SMEGENYS“. Tačiau šauniausia emblemos dalis buvo ant marškinėlių nugaros: Buba pavaizduotas su šautuvu ant peties, palinkęs virš milžiniško kompiuterio, iš kurio rūksta dūmai, o monitorius išvarpytas kulkų. Užrašas skelbė:

Turite bėdų dėl kompiuterio?

Paskambinkite 1–888–sk. Bubai

Jei man nepavyks išspręsti jūsų bėdų vienaip…

Pasirūpinsiu jomis kitaip.

Apačioje smulkiu šriftu parašyta: Rūpinamės visomis jūsų negandomis. Zombiais, graužikais ir vampyrais. Jei užpuolė kenkėjai, mes padėsime. Paskambinkite. Mes patikėsime jumis.

Taip, Bubai iš tiesų pasimaišęs protas, bet Nikui labai patiko tekstukai, kuriuos Buba ir Markas buvo sukūrę savo parduotuvei reklamuoti. Jie labai linksmi. Ir visada baigdavosi žodžiais: „Paskambink Bubai.“

Nikas žinojo, jog Buba iš tiesų pasinaudojo kelių žmonių kompiuteriais, kad išmėgintų savo metodus, ir tai buvo apmaudu. O kur dar Markas ir ančių šlapimas, skirtas zombiams atbaidyti.

Papurtęs galvą Nikas rankšluosčiu nusausino plaukus, tada laiptais nusileido į parduotuvę. Čia Buba, Markas, Simė, Kalebas ir Medogas tarėsi, kaip įsilaužti į areštinę.

Jie tikrai padarys taip, kad mane suimtų, ir mama mane užmuš.

Simė rodė į schemą, kurią Buba buvo nubraižęs iš atminties, remdamasis daugybe, kaip jis vadino, „nesėkmingų įkalinimų“ parapijos areštinėje.

– Matote, štai tada Simė galės panaudoti napalmą ir…

– Jie gali žūti, Sime, – paprieštaravo Nikas.

Mergina pažvelgė į jį nekaltomis akimis.

– Ką nori tuo pasakyti?

Nikas buvo per daug priblokštas, tad tylėjo.

Už jį atsakė Medogas: