Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Dis… Kas toks?

– Distributorius, – pakartojo Markas. – Platintojas.

– Kodėl išsyk nesakei?

Markas pažvelgė į Bubą.

– Primink, kad nupirkčiau jam kalendorių, padedantį išmokti naujų žodžių. – Tada atsigręžęs pervėrė Niką smerkiančiu žvilgsniu. – Berniuk, tau reikia turtinti savo žodyną. Negali leisti žmonėms manyti, kad esi kvailas. Plėsk savo akiratį. Be to, smagu užgaulioti tokiais žodžiais, kurių kiti nesupranta ir tik pasitikrinę žodyne suvokia, kad buvo užgauliojami.

Buba nusijuokė.

– Šitaip vienu šūviu galima nušauti du zuikius. Tau pavyksta lengvai išsisukti, o įžeistieji, kai pagaliau susivokia, pasijunta įžeisti dvigubai. Ypač jei iš pradžių tavo žodžius palaiko komplimentu ir dar padėkoja.

– Be to, – įsiterpė Kalebas, – šitaip užgauliojant mama nedraus išeiti iš namų.

Jie abu pateikė labai vertingų pastabų.

– O svarbiausia, šie žodžiai padeda per stojamuosius egzaminus, – pridūrė Medogas, išjungdamas telefoną. (Apie tai verta pagalvoti, dingtelėjo Nikui.) Tada pažvelgė į Marką. – Erikas ir komanda iš zoologijos sodo traukia į parduotuvę prekių. Ar turėsite užtektinai svaiginimo lazdų?

Buba pasišiaušė, tarsi Medogas būtų jį įžeidęs.

– Kaip drįsti tokį kvailą klausimą užduoti didžiausios mieste ginklų parduotuvės savininkui? Žinoma, turiu daugybę. Mano lazdų užtektų apšviesti Niujorką ir Bostoną.

Gerai, nes Niko nuojauta kuždėjo, kad šių lazdų gali prireikti.

Ambrozijus čiupo dėžę ir trenkė ją į žemę. Ant niūraus kabineto grindų pasklido senovinės knygos, kurias jis rūpestingai kaupė kelis šimtmečius. Tikriausiai kelias sunaikino, bet dabar Ambrozijui tai nerūpėjo. Jį iš vidaus degino kelių tūkstančių saulių stiprumo įsiūtis, toks galingas, kad netgi juto jo skonį.

– Kodėl aš negaliu to sustabdyti? – suurzgė jis.

Kodėl, turėdamas tokių galių ir gebėdamas kontroliuoti visas stichijas, jis negali įkrėsti proto keturiolikmečiam berniūkščiui? Kad ir ką Ambrozijus darytų, vis atsitinka kažkas nenumatyta.

Jis troško kraujo.

Ambrozijus pajuto raminančią ranką ant skruosto, toje vietoje, kur buvo žymė, vaizduojanti lanką su strėle. Toji žymė atsirado labai seniai, bet Amrozijus neužmiršo to įvykio, jis giliai įsirėžė atmintyje.

Prieš gražuolę medžioklės deivę Artemidę nublankdavo visos kitos moterys. Ilgi rausvi jos plaukai plaikstėsi iki pat liekno liemens, kurį dar labiau paryškino graikiška suknelė.

– Ššš… Tau nereikėtų taip nykti.

Bet Ambrozijus tebeniršo.

– Pykti, – pataisė jis.

Deivės gimtoji kalba buvo graikų, tad ji nuolat pavartodavo neteisingą žodį ar posakį.

– Ką čia veiki, Artemide? – paklausė Ambrozijus.

– Stengiuosi nuraminti tave, mielasis. Neturėtum šitaip savęs kankinti. Man skaudu, kai tu kenti.

Tamsios jėgos, tūnančios Ambrozijaus viduje, troško smogti deivei ir priversti ją prašyti pasigailėjimo. Šios jėgos buvo tokios galingos, kad kaskart darėsi vis sunkiau jas įveikti. Neilgai trukus Ambrozijus nepajėgs jų nugalėti. Jėgos užvaldys jį, ir Ambrozijus taps toks pat kaip jo tėvas. Pavirs abejinga, bejausme, nežmogiška žudančia mašina, trokštančia viską užbaigti.

Visus išžudyti.

Ambrozijus įsistebeilijo į sieną ir joje išvydo save, dar mažą berniuką. Nikas Gotjė nė nenutuokė, kad atsitiktiniai, nereikšmingi sprendimai, kuriuos priima dabar, pavers jį žvėrimi.

Privalau išsigelbėti.

Negana to, jis privalo išgelbėti tuos, kuriuos myli. Kol dar nevėlu.

Tačiau kaip?

Dieve, kaip galėjau būti toks kvailas, nors anuomet man tebuvo keturiolika? Ambrozijui buvo sunku pažvelgti į draugų ir mylimų žmonių veidus, ypač todėl, kad žinojo, kuo jie taps, jei Ambrozijui nepavyktų pakeisti istorijos. Šis žinojimas buvo toks aštrus, kad beveik varė iš proto.

Kaip tai sustabdyti?

Ambrozijus atsigręžė į Artemidę. Jis nekentė jos. Artemidė, kaip ir Ašeronas, labiausiai kalti dėl to, kad jis tapo malachiju.

Ne, Nikai, kaltas esi tu pats.

Vis dėlto kaltinti juos – kur kas lengviau. Tai Artemidė ir Ašeronas sudarė jam palankias sąlygas priimti klaidingus sprendimus. Dabar, kol dar neprarado gebėjimo rūpintis kitais, jis stengėsi šiuos sprendimus pakeisti.

Iš nevilties atsidusęs Ambrozijus pažvelgė Artemidei į akis. Ši moteris prikėlė jį iš mirusių ir išlaisvino jame tūnančias galias. Jeigu šių galių būtų turėjęs anksčiau – vaikystėje, būtų išgelbėjęs brangiausius žmones.

Būtų išgelbėjęs mamą…

Nikas krūptelėjo ir sutelkė dėmesį į klausimą, kurį buvo uždavęs sau anksčiau.

– Kas yra Nekoda?

Artemidė sutrikusi pažvelgė į jį.

– Nieko nesu apie jį girdėjusi.

– Ją , Artemide. Tai mergina.

Deivė kilstelėjo tobulai išriestą antakį. Žalias jos akis aptemdė pavydas.

– Kokia mergina?

– Nežinau. Ją pažįsta Nikas.

– Juk tu ir esi Nikas , – suirzusi priminė Artemidė.

– Taip. Bet kodėl aš nežinau, kas ji tokia?

Kodėl Ambrozijus nepamatė jos, kai žvelgė į savo praeitį? Kodėl ši mergina jam regisi tarsi šmėkla? Pasitelkė visas galias, bet šio praeities laikotarpio pamatyti nepavyko. O juk turėjo aptikti net jeigu Nekoda pakeitė tam tikrus aspektus.

Tačiau aptikti nepavyko.

Kodėl?

Artemidė truktelėjo gležnais pečiais.

– Tu ją pamiršai. Taip kartais atsitinka. Juk kažkada buvai… žmogus.

Tačiau dabar Ambrozijus – ne žmogus. Jis tapo būtybe, kokias jiedu su Tabita kadaise medžiojo tarsi pasiutusius žvėris. Negana to, jis buvo alkanas.

Išbadėjęs.

Artemidė rizikuoja būdama greta. Kaskart pasimaitinęs deivės krauju Ambrozijus tampa stipresnis ir pavojingesnis. Jam vis sunkiau tvardytis, taip ir maga nužudyti Artemidę ir sugerti jos dieviškumą.

Jis vis labiau troško viską sunaikinti.

Aš to nepadarysiu.

Padarysi. Kai ateis laikas. Kovok, kiek nori, savęs nepakeisi. Tu gimei, kad taptum kaip tik toks, ir nieko čia nepakeisi.

Tačiau Ambrozijus nenorėjo tuo tikėti.

Jis įsistebeilijo į save sienoje. Štai būdamas jaunas važiavo Bubos visureigiu pasitikti likimo, krauju įrašyto širdyje. Na, Nikai, neapvilk mūsų. Man reikia, kad būtum stiprus.

Sumanus.

Svarbiausia, Ambrozijui nevalia kartoti klaidų. Kai kurie dalykai jau pakeisti, pavyzdžiui, susitikimas su Sime jaunystėje.

Tačiau kiti…

Išvydęs savo ateitį taip pat aiškiai kaip ir praeitį, Ambrozijus sugriežė dantimis.

Artinosi karnarsas, paskutinioji kova, kurioje jis vadovaus armijai. Ir kai ši kova įvyks, Ambrozijus sunaikins visus mylimus žmones. Nebent pavyktų pakeisti praeitį…

Jei ne, sunaikins visus.

14 SKYRIUS

Nikas išlipo iš visureigio prie Bubos parduotuvės ir mobiliajame telefone pasitikrino laiką. Ooo, jo beveik neliko. Pavalgyti neteks…

– Vyručiai, turiu traukti į mamos klubą, kol man neskyrė namų arešto.

Kol vėl neskyrė.

Markas, stovintis ant šaligatvio, kilstelėjo galvą tarsi išgąsdinta stirna.

– Ei, Buba! Ar užuodi?

Nikas jau ketino apkaltinti Kalebą, tačiau Buba suakmenėjo. Paskui švystelėjo raktelius Nikui.

– Vaikai, marš į parduotuvę! Mikliai!

Nikas žiojosi klausti, kas atsitiko, bet apstulbo netikėtai išvydęs…

Zombius.

Ne tuos, kuriais buvo virtę jo klasiokai. Šitie buvo tikri. Jų kūnai supuvę. Dvokiantys. Galūnės lūžinėjo. Iš akių varvėjo glitėsiai…