Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Reikšdamas didžiausią pagarbą, ponia, turiu pasakyti, kad zombiams tai nerūpi ir jie nelauks.

– O Viešpatie, Buba. Nustok mano berniukui grūsti į galvą tokias nesąmones. Tu jau įtikinai jį viskuo, išskyrus, kad egzistuoja dantukų fėja. Dabar laukiu, kada jis grįš namo prisiklijavęs sparnus ir ims įtikinėti mane, kad tie sparnai tikri. – Ji sugriebė Niką už sveikos rankos. – Eik į kampą ir būk ten, kol nuspręsiu, kaip tave nubausti.

– Bet, mama…

– Nedrįsk ginčytis.

Pajutęs, kaip apima bejėgiškumas, Nikas pažvelgė į Bubą. Kodėl jam šovė į galvą, kad mama paklausys? Tarsi ji kada būtų paklausiusi.

Nikui nespėjus mirktelėti Buba gūžtelėjo pečiais ir iššovė.

– Buba!

Šaižiai surikusi mama ėmė trauktis atatupsta.

Buba sugavo ją alpstančią.

– Po galais, Nikai, tavo mama – tokia smulkutė. Keista. Kai nebūna nualpusi, turbūt pamirštate, kad yra besvorė.

– Tai dėl to, kad ji labai nuožmi.

Nikas buvo matęs, kaip mama nė nemirktelėdama ir nenusileisdama priešindavosi tėvui, prieš kurį drebėtų net kalnas.

– Ji mus užmuš. Supranti?

Nekreipdamas dėmesio į Niką Buba nunešė motiną prie durų.

– Kas čia vyksta? – paklausė Džonas, perverdamas juos rūsčiu žvilgsniu.

– Ji apalpo, – vienu balsu atsakė Nikas ir Buba.

– Vežame pas gydytoją, – pamelavo Nikas, braudamasis pro Džoną. – Vaikinui nepatiko, kad tenka meluoti, bet jeigu pasakytų tiesą, Džonas nepatikėtų, o mamą tikriausiai išmestų iš darbo.

– Bosui tai nepatiks. Labai.

Nikas gūžtelėjo pečiais.

– Nieko negaliu padaryti, ji susirgo. Taip kartais atsitinka. – Ir jis pirmas nubėgo prie automobilio atidaryti Bubai durelių, kad šis kuo greičiau įkeltų mamą į mašiną.

Tada prisegė mamą saugos diržu, pats atsisėdo greta, o Buba – priekyje.

– Rado tinkamą laiką užsnūsti, – pasipiktino Simė. – Ar ji tikrai miega?

Nikui nespėjus atsakyti suskambėjo Bubos telefonas.

Buba atsiliepė tik išvažiavęs į gatvę.

– Klausau. – Ir jo veidas išsyk apniuko, tarsi būtų išgirdęs blogą naujieną.

Nikui širdis nusirito į kulnus. Kas dar atsitiko?

Dieve, nejau zombiai šiąnakt neketina atsipūsti?

Bent jau mama yra saugi.

Pro galinio vaizdo veidrodėlį Buba dėbtelėjo į Medogą. Šis pastebimai išblyško.

– Kas? – išgąstingai pasiteiravo jis. – Kas atsitiko?

– Taip, – toliau kalbėjo Buba, praleidęs pro ausis Medogo klausimą. – Aš jam pasakysiu. Ar mes galime kuo padėti? – Jis nutilo, o kiti visureigyje laukė užgniaužę kvapą. – Gerai, ten ir susitiksime.

Buba išjungė telefoną.

Nikas palinko į priekį.

– Kas atsitiko?

Buba atsiduso ir tik tada atsakė:

– Dar viena bėda.

Puiku, tiesiog nuostabu. Jiems tikrai reikėtų pradėti pardavinėti bilietus į kiekvieną siaubo sceną.

– Tai buvo Erikas, Medogai, – paaiškino Buba.

Iš baimės žydros Medogo akys apniuko, jis neramiai sukrutėjo.

– Juos užpuolė zombiai?

– Taip, bet jie apsigynė.

Medogas garsiai su palengvėjimu atsiduso.

– Grįžęs namo Erikas rado pagrindines duris plačiai atlapotas.

Nikas išsigandęs aiktelėjo.

– Na ir? – Medogas akmeniniu veidu ragino kalbėti toliau.

– Jis sakė, kad vaizdas iš tiesų nekoks.

Medogas nužvelgė sėdinčiųjų veidus, jo akys pritvinko ašarų.

– O kaip mama ir Janas?

– Jie dingo. Tačiau Erikas pasakė, kad nedelsdamas paskambins į policiją.

Išvydus kančios iškreiptą Medogo veidą Nikui suspaudė širdį.

– Bičiuli, man labai gaila.

Medogas, regis, jo neišgirdo, jis užsidengė veidą rankomis.

– Tai aš kaltas. Dėl visko. O Dieve… Aš tik norėjau, kad prie manęs daugiau nekibtų. Tik tiek. Nenorėjau, kad kas nukentėtų. Tikrai. O dabar mama ir brolis dingo… Juos tikriausiai surijo. Ką aš padariau? Ką aš padariau?

Turėtų būti baisiai skaudu suvokus, kad esi kaltas dėl mylimo žmogaus žūties, pagalvojo Nikas. Didesnio skausmo tikriausiai nebūna.

Medogą apėmė sielvartas, vaikinas norėjo kažką pasakyti, bet negalėjo pratarti žodžio.

Simė pasislinko į priekį ir patapšnojo Medogui per petį.

– Užjaučiu, mažasis žmogau. Simė, kai buvo maža, taip pat neteko mamos, bet tavo mamai galbūt nieko neatsitiko. Galbūt ji tavęs ieško.

Atsigręžęs Medogas ją apkabino.

Simė išpūtė akis ir tik tada apkabino vaikiną.

– Viskas bus gerai. Pamatysi. Kai manai, kad nepagerės, visada pagerėja. Patikėk. Mano akri sako, kad tragedija ir nelaimė – tai akmenys, į kuriuos mes galandame savo kardus, kad laimėtume naujus mūšius. Tai tik nedidelis susirėmimas, ir tu vėl grįši į mūšio lauką. Pamatysi.

Medogas linktelėjo, bet kai atsišliejo nuo Simės, jo akyse Nikas pamatė sunkiai slepiamas ašaras. Medogas kilstelėjo akinius ir jas nusišluostė.

– Man reikia namo.

Buba linktelėjo ir pasuko Medogo namų link.

Iki pat jų, įsikūrusių aukštesniosios klasės gyvenamajame rajone, visi sėdėjo nuščiuvę. Iš išorės Medogo namas atrodė tylus ir ramus.

Kaip ir bet kurią kitą naktį.

Tačiau iš tiesų tai nebuvo normalu. Nikas dirstelėjo į gulinčią be sąmonės savo motiną. Kai ji atsipeikės, labai supyks. Bet geriau tegul pyksta, nei kad būtų pagrobta kaip Medogo mama. Nikas nužudytų kiekvieną, kuris išdrįstų paliesti motiną, ir tai – ne tuščias grasinimas. Vaikinas žinojo turįs tokių galių.

Juk, šiaip ar taip, jis – savo tėvo sūnus.

Prie Medogo namų jie pamatė daugybę policijos automobilių. Tamsoje mirkčiojantys švyturėliai apšvietė visą gatvę. Kiemas buvo apjuostas geltona juosta, pastatytos ir policijos užtvaros, kad žmonės netrukdytų pareigūnams tirti įvykio.

Išlipęs iš visureigio Kalebas tyliai švilptelėjo.

– Gal dar kam atsibodo žiūrėti į stovyklaujančius farus?

Nikas nieko neatsakė, bet Kalebo patyčiai pritarė.

– Sime, gal galėtum likti automobilyje ir prižiūrėti mano mamą?

– Žinoma.

Visiems išsirikiavus prie policijos užtvaros, priėjo Tabita. Jos veidas buvo paniuręs. Mergina apkabino Medogą.

– Labai apgailestauju, mažuli.

– Kur Erikas? – paklausė vaikinas.

– Jis namie, kartu su tavo tėčiu.

Tabita paleido Medogą iš glėbio.

Buba pažvelgė į merginą.

– Kas čia atsitiko?

Toji pasikasė galvą dairydamasi į policininkus, kurie apklausinėjo liudytojus.

– Name vyko išties įnirtingos kautynės. Medogo kambarys nusiaubtas, o virtuvėje pilna kraujo. Policija mano, kad kažkas įsibrovė į namus ir nužudė mamą ir Janą. Pareigūnai iškvietė šunis ieškoti lavonų.

Išgirdęs šiuos žodžius Nikas krūptelėjo ir pajuto, kaip jį užplūsta užuojauta ir skausmas. Netgi atrodė, kad tuoj apsivems.

– Kaip laikosi Erikas? – paklausė Buba.

– Jis labai sutrikęs, – atsidususi atsakė Tabita. – Vis kartoja, kad turėjo likti namie ir juos apginti. – Mergina vėl atsiduso. – O kaip Medogas?

Markas palingavo galvą.

– Jis visą laiką tyli. Tai mane neramina. Kaip ir Erikas, jis vis tvirtina, esą jei nebūtų sukūręs žaidimo, nieko panašaus nebūtų atsitikę.

Niko ir Kalebo žvilgsniai susitiko.

– Ar tu irgi, kaip ir aš, nesmagiai jautiesi dėl jų? – paklausė Nikas.

Kalebas linktelėjo.

– Tik negaliu suprasti vieno dalyko: iš kur atsiranda tie gyvi zombiai? Jei Medogas turėjo tik vieną žaidimo egzempliorių… Iš jo negalėjo atsirasti visi zombiai.