Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

Nikas pasipiktinęs jį stumtelėjo.

– Markai! – sušuko Buba, bėgdamas prie namo, bet buvo jau per vėlu.

Iš galinio kiemo atplūdo dar daugiau zombių ir visi sugužėjo į namą. Ten jau buvo pilna kitų. Namą visiškai užėmė priešai, iš jo išbėgę žmonės irgi patekdavo zombiams į nagus.

Nikas sugriebė Bubą už rankos, kad šis nelėktų paskui Marką.

– Privalome dingti iš čia.

– Nesijaudink, – akmeniniu veidu atšovė Buba. – Aš irgi mačiau tą filmą. Jei bandysiu išgelbėti draugą, mane suris zombiai. Markas gudrus. Jis sugebės pasprukti. Aš tuo tikiu.

Simė išsiropštė iš visureigio.

– Jį išvaduos Simė. Jūs pasitraukite į saugią vietą, o aš pasirūpinsiu tais šlykščiais zombiais.

Iš savo karsto formos rankinės ji išsitraukė buteliuką su kepsnių padažu.

Nikas abejojo, ar jai pavyks.

– Sime…

Tačiau Simė, laikydama rankoje padažą ir šūkaudama iš pasitenkinimo, jau buvo vidury kiemo.

Buba įgrūdo Niką į automobilį.

– Ranka! Atsargiai, ranka! – suriko Nikas pajutęs, kaip skausmas nutvilko visą kūną.

Kalebas irgi įsiropštė į automobilį ir atsisėdo greta Niko, tada įlipo Buba, užvedė variklį ir išriedėjo į gatvę. Nelėtindamas greičio jis ėmė traiškyti zombius.

Urgzdami ir švokšdami zombiai mėgino sulaikyti visureigį ir nutverti jo keleivius, tačiau Buba sukiodamas automobilį ištaškė juos į šalis.

Nikas susigūžė pamatęs, kaip vienas zombis galva trenkėsi į medį ir ištiško tarsi margaspalvis vabalas, atsimušęs į priekinį stiklą.

– Kiek čia tų zombių?

Staigiai pasukęs vairą Buba partrenkė dar vieną – Nikas vylėsi, kad tai buvo zombis, o ne koks niekuo dėtas praeivis.

– Nepamiršk, kad per tris šimtus metų Naujajame Orleane susikaupė nemažai mirusiųjų. Mudu su Marku sunaikinome kelias dešimtis zombių… Bet jų vis tiek liko daugybė.

Nikas rūsčiai pažvelgė į Bubą.

– Kaip vienas bokoras gali prikelti šitiek daug zombių? Juk jis čiulpia iš jų syvus ar dar kažką.

Buba palingavo galvą.

– Taip, syvus ir kraują, jei zombiai nėra sudarę pakto su kažkuo, daug galingesniu už bokorą.

– Pavyzdžiui, su dievu? – paklausė Kalebas.

Buba linktelėjo.

– Taip. Su kažkuo, panašiu į dievą.

Nikas sušvokštė pajutęs, kaip skausmas perveria galvą. Jis buvo toks aštrus, kad net kraujas pradėjo tekėti iš nosies.

Buba atsigręžė.

– Kas tau?

Negalėdamas suprasti, kas yra, vaikinas pirštais užspaudė nosį.

– Mane pykina. Labai.

– Tik pamėgink privemti ant mano galinės sėdynės. Priversiu tave išlaižyti. Prisiekiu. Aš vis dar moku pinigus už šį daiktą, o iš apmušalų pašalinti vėmalų dvoką nėra paprasta.

Tačiau Niką pykino kitaip nei įprastai. Galva svaigo nuo vaizdų, kurių jis nepajėgė suprasti. Jis matė ugnį ir jautė, kaip tvenkiasi neįtikėtinas pyktis.

Tarsi šis pyktis kiltų jame ir kartu ne jame.

Buba dirstelėjo į Kalebą.

– Tikiuosi, jis nevirsta zombiu?

– Ne, – susiraukdamas atsakė Kalebas. – Bet pradeda žaliuoti. Gal turi maišelį ar ką panašaus, jeigu jį suriestų?

Nikas nekreipė į juos dėmesio.

– Privalome išleisti mamą ir rasti Medogą.

– Ką? – vienu balsu šūktelėjo Buba ir Kalebas.

Nikas pamatė, kaip Buba spokso į jį pro galinio vaizdo veidrodėlį.

– Tuoj atsitiks kažkas negero.

– Vaikeli, jei kartais tai praslydo tau pro toookias pastabias akis, priminsiu: šiandien be paliovos vyksta negeri dalykai.

Kalebas atsigręžė.

– Gal vertėtų pirmiau rasti Medogą?

– Ne, – paprieštaravo Nikas, pažvelgęs į mamą. Atsipeikėjusi ji bus įsiutusi labiau nei visas širšių lizdas, prilipęs prie namo. – Pirmiausia pasirūpinkime mama – ji man svarbiausia. Turiu įsitikinti, kad ji saugi.

– O kas tada? – paklausė Kalebas.

– Tada išspardysime zombiui suuu…bi…nę.

21 Pranc. mažyli.

16 SKYRIUS

Atrėmęs galvą į lango stiklą Nikas stebėjo pro šalį bėgantį kelią ir iš visų jėgų stengėsi nuslopinti pykinimą. Kas jam atsitiko?

– Tu man priešiniesi. Nustok, ir pykinimas praeis.

Nikas apsidairė, ar kas nors automobilyje neišgirdo jo galvoje nuskambėjusio balso. Mama vis dar buvo be sąmonės. Buba klausėsi radijo, o Medogas po nosimi niūniavo kartu su grupe „Geležinis žmogus“.

Nikas pažvelgė į Kalebą ir, tarsi būtų pajėgęs regėti pro Kalebo odą, pamatė, kad draugas keičiasi tiesiog akyse. Kalebas – ne žmogus. Jis…

– Deva. Viduriniosios klasės demonas. Blogas, bet ne iš prigimties. Devos senovėje buvo kariai. Senovinių dievų sergėtojai arba pasiuntiniai. Kalbant apie Kalebą, jis buvo grėsmingas generolas, ir dabar pajėgiąs sušaukti demonų legionus ir jiems vadovauti. Žinok, Nikai, ne visi demonai blogi. Kaip ir žmonės, jie – sudėtinga gyvybės forma, skirtingos asmenybės su savomis keistybėmis. Apimti įvairių emocijų vieni demonai būna pikti, kiti geri. Kalebas yra tavo sergėtojas. Jis netgi pasirengęs žūti, kad tave apsaugotų. Tad prieš vertindamas jį kaip rūšį, kuri negali pasikeisti, lygiai kaip ir tu, žinok: Kalebas nuolat buvo tylus tavo asmens sargybinis, likdavęs šešėlyje, jei nereikėdavo tavęs apsaugoti. Nejau manai, kad jam patiko lankyti mokyklą drauge su tavimi ir kitais mokiniais, nors to ir neprivalėjo?

Nikas išvydo Kalebą su sparnais, ilgais liepsnojančiais oranžiniais plaukais, vadovaujantį tūkstančiui demonų ir vedantį juos į kovą. Jo veido oda buvo tamsiai rausva, geltonos akys panašios į žalčio, o kovėsi su titano jėga.

Nikas papurtė galvą. Aš kraustausi iš proto.

– Ne, tik pradedi suvokti, kas esi iš tiesų, ir tave supančius dalykus, kurie buvo slepiami – kaip tau ir žadėjau.

– Kas tu? – tyliai paklausė Nikas.

– Ambrozijus… Aš taip pat esu čia, kad tave apsaugočiau. Klausyk manęs, Nikai, ir aš tave išmokysiu visko, ko reikia kaunantis su tave puolančiomis būtybėmis. Jei neišmoksi jų pamatyti ir joms pasipriešinti, šios būtybės sugriaus tavo gyvenimą.

Nikas susiraukė.

– Nesuprantu. Mačiau tave prie Medogo namų. Kodėl nuo manęs pabėgai?

– Aš nebėgau nuo tavęs. Norėjau išgelbėti tavo draugą, kol jo nesužalojo išdvasos. Tačiau jis, kaip ir tu, manęs nepaklausė.

– Taip, žinoma. Tik kažin kodėl aš tuo netikiu.

– Tai tiesa, Nikai. Ar pameni tą mažą mergytę šalutinėje gatvelėje? Kuri tave užpuolė?

Kaipgi. Nikas negreitai pamirš šį susidūrimą.

Antra vertus, jam kažkas buvo padaryta, nes Nikas buvo tai pamiršęs. Tačiau dabar prisiminė net menkiausias smulkmenas.

Kuo ji, po velnių, dėta?

– Jau sakiau, kad juos vadina išdvasomis. Jie iššliaužė iš savo skylės ir šįkart pagrobė tavo draugą Medogą ir jo šeimos narius. Išdvasos nori Medogo sukurtą žaidimą panaudoti gyviesiems valdyti – nes gyvieji turi sielą ir laisvą valią, gyvi zombiai yra atsparūs mūsų apžavams ir manipuliavimo galioms. Kitaip nei mirusiųjų, gyvų zombių mes nepajėgiame valdyti. Jei išdvasoms pavyktų gauti Medogo žaidimą, jie galėtų valdyti ir tave, taip pat sukurti gyvų zombių armiją, kuri užpultų pasaulį.

– Kodėl mane? Nesuprantu, kodėl visa tai vyksta ir kodėl jie nori valdyti mane? Aš netgi negaliu savarankiškai pereiti per kambarį nenubaustas namų areštu.

– Nikai, tu esi raktas į nuožmiausią, didžiausią galią, kokia tik buvo kada nors sukurta. Mūšiai siekiant tave užvaldyti tau paliks randus, apie kuriuos sužinosi, kai bus per vėlu. Jei manęs klausysi, aš tave išgelbėsiu.