Шеррилин Кеньон - Begalybė. Niko kronikos

– Aš – raktas? Vyruti, tu tikrai painioji mane su nežinia kuo kitu.

– Ne, nepainioju. Geriau nei bet kas kitas žinau, koks tu galingas ir ką gali padaryti. Beje, tu pats jauti šias galias, slypinčias giliai viduje, bet visą gyvenimą jas neigi sakydamas, kad tai Meniaros, arba šešto pojūčio, įtaka. Tačiau šios galios – tai ne paslėptas pojūtis. Jos – tavo prigimtinė teisė, ir tu privalai jas pripažinti, kitaip prarasi viską, kas tau svarbu.

– O jei aš nepatikėsiu šiomis nesąmonėmis?

Galvoje šmėstelėjo vaizdas – tamsi, grėsminga skylė. Nikas pamatė save ateityje, labai panašų į Ambrozijų. Vienišą. Nusiminusį.

Besikankinantį.

Svarbiausia, Nikas buvo ne žmogus. Ir atrodė žiaurus.

– Jei priešams pavyks tave paversti blogu, jiems bus atlyginta, o tu – sužlugdytas. Ir visi tavo mylimi žmonės už tai atkentės. Visi.

Nikas papurtė galvą stengdamasis išsklaidyti šiurpius vaizdus. Jį apėmė siaubas pagalvojus, kad taps tokiu pat siaubūnu kaip tėvas. Kad taps būtybe, kurią ką tik matė.

– Nenoriu tapti blogu.

– Vien žodžių nepakanka. Tai nėra paprasta.

– Žinoma, paprasta. Mama nuolatos man kartoja: mes patys nusprendžiame, kas gerai ir kas blogai. Kokie mes esame, visiškai priklauso nuo mūsų pačių.

– Mūsų sprendimus kartais nulemia dalykai, kurių patys negalime kontroliuoti. Pavyzdžiui, tavo motina. Tu žinai, kad šokti jai nepatinka, bet kiekvieną vakarą ji ateina į darbą laiku, dažnai dirba dvi pamainas, kad uždirbtų daugiau pinigų. Tau. Be to, tavęs dar niekas neišdavė, Nikai. Tu nežinai, kas yra išdavystė. Kaip ji tave veikia. Kokius negyjančius randus palieka.

– Netiesa. Mane išdavė Alanas, Maikas ir Tairis.

– Ir dabar tu trokšti jų kraujo.

– Aš noriu jame maudytis.

– Kaip tik apie tai aš ir kalbu. Tave gundo blogis. Piktavališka galia, tekanti tavo gyslomis, gundo pasukti klastos keliu, kuriame prarasi viską, ką brangini. Kol nevėlu, privalai atsikratyti šio pykčio. Kerštas visada atsigręžia į mus pačius ir graužia tol, kol lieka tik tuščia skylė, kurios niekas negali užpildyti.

Nikas pasišiaušė prisiminęs tą vakarą – spindesį Alano akyse, kai draugas nuspaudė šautuvo gaiduką. Jie į mane šovė!

– Ir už tai jiems bus atlyginta, bet ne tavo ranka. Patikėk. Karma jiems yra parengusi savo planus, ir tai, ką ji sumanė, yra kur kas skaudžiau, nei tu gali įsivaizduoti.

– Nieko apie tai nežinau. Šis kerštas yra tik mano vaizduotėje. Ir jo išsižadėti nėra paprasta.

Ambrozijus nusijuokė vaikinui į ausį.

– Patikėk, aš žinau.

Staiga Nikas išvydo Ambrozijų automobilyje greta savęs. Jis, visas permatomas, išniro šalia mamos, kitoje pusėje, ir sėdėjo atsirėmęs į automobilio dureles, tarsi būtų dar vienas keleivis.

Kai Ambrozijus palietė mamai skruostą, jo akis užtemdė baisi kančia. Vyro veide buvo tiek daug sielvarto, o prisilietimas toks švelnus, kad Nikui suspaudė širdį. Ambrozijus lietė mamą taip, tarsi ji būtų šmėkla, persekiojusi jį daugelį šimtmečių.

Svarbiausia, Ambrozijus lietė mamą taip, tarsi ji būtų jam labai brangi. Žmogus, kurio Ambrozijus nebesitikėjo pamatyti. Braukiant ranka mamai per plaukus Ambrozijaus lūpos suvirpėjo.

– Tu ją myli , – Ambrozijui mintyse pasakė Nikas.

Ambrozijus linktelėjo, tada pažvelgė Nikui į akis, kad vaikinas pamatytų jose spindintį nuoširdumą.

– Padaryčiau viską, kad tik ji būtų saugi ir kad tu neišklystum iš tiesaus kelio.

Pagaliau Nikas suprato, kad gali pasikliauti Ambrozijumi. Gilių jausmų neįmanoma suvaidinti. Kiekvienas vyriškio žodis buvo nuoširdus. Nors tai, kad tėvo brolis myli Niko mamą, vaikinui kėlė pasišlykštėjimą, bet patikėjo, jog Ambrozijus nori jiedviem padėti.

Ambrozijaus veido išraiška pribloškė Niką.

– Ar pasitiki manimi, jaunesnysis broli?

– Tikriausiai… taip. Tačiau tik tol, kol manęs neišduosi.

Ambrozijus pasipūtęs išsišiepė.

– Tik ne aš, Nikai. Parduosiu savo sielą ir paaukosiu gyvybę, kad tik sutrukdyčiau tau tapti tuo, kuo esu aš.

Nikas linktelėjo.

– Pasakyk, ką turėčiau žinoti.

– Tau teks išmokti valdyti zombius.

Nikas garsiai nusijuokė. Išgirdęs juoką, Kalebas krūptelėjo ir sunerimęs pažvelgė į vaikiną.

– Atleisk, – atsiprašė Nikas. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti.

– Tik jau ne tu gali mane išgąsdinti, – prunkštelėjo Kalebas. – Matyt, tavo galvoje, Gotjė, sukasi linksmos mintys. Bet atmink: kitiems visai nelinksma.

Taip, regis, tik Ambrozijus turi galių įveikti zombius.

Nikas vėl sutelkė dėmesį į Ambrozijų. Jo kūnas, apšviestas kiaurai prasiskverbiančių automobilių prožektorių spindulių, blykčiojo tamsoje.

– Ar Kalebas negali tavęs pajusti?

– Tik jeigu aš leisčiau.

Regis, niekam, išskyrus Niką, Ambrozijus dabar neleido jo matyti ar girdėti.

– Kas tu? – paklausė Ambrozijaus.

– Mudu, – Ambrozijus parodė į Niką ir save, – esame paskutinieji prakeiktosios rasės atstovai. Tai nebūtinai yra blogai, nes mes iš prigimties esame linkę skriausti kitus. Kai jie nusilpsta ir pradeda kankintis, mes staiga užpuolame ir nužudome. Bet viliuosi, kad tavyje yra užtektinai motinos genų, o jie padės išmokti nuslopinti šiuos impulsus ir palikti viską kaip yra. Aš to niekaip nepajėgiau.

Nikas taip pat vylėsi, kad pavyks.

– Nenoriu būti panašus į Adarijaną.

Ambrozijaus akyse vėl suspindo vaiduokliškai raudona šviesa, bet Nikas ir taip žinojo, kad ši būtybė – ne žmogus.

– Jis irgi to nenori. Beje, negalvok, kad jis – paskutinis pašlemėkas. Ilgainiui suprasi jį geriau nei norėtum. O mudu kartu, jei pavyks, apsaugosime tave, kad nepasektum Adarijano pėdomis. Kol kas privalau kuo greičiau išmokyti tave visko, ką žinau pats.

– Kodėl tokia skuba?

Raudonose Ambrozijaus akyse ėmė blykčioti oranžinės liepsnelės.

– Man skirtas laikas baigiasi, ir netrukus man… – Jis nutilo.

– Kas tau bus?

– Man visiškai niekas nerūpės. Nei žmonės, nei reikalai… Net tu .

Ambrozijus paėmė Niką už rankos ir įdėjo į delną puošnų auksinį durklą. Jo rankeną puošė įmantrus raižinys, primenantis pulką ratu skrendančių senovinių paukščių. O skersinėje rankenoje buvo įstatytas kruvinai raudonas rubinas, kuris, regėjosi, skleidė šilumą.

Nikas susiraukė.

– Kas tai?

– Malachijų antspaudas. Šiuo durklu gali nužudyti bet ką. Dievus, demonus, zombius… Kam tik juo dursi, tas kaipmat kris negyvas.

– Kodėl man jį duodi?

– Iš dalies todėl, kad durklas manęs negundytų, o tu galėtum prasibrauti pro zombius, kurie šiąnakt tave užpuls. – Jis paėmė Niką už rankos ir priglaudė berniuko delną prie durklo vidurio. – Užsimerk ir įsivaizduok, kad jis tėra kišeninio peiliuko dydžio.

– Ką?

– Pasikliauk manimi, Nikai.

Nikas pasielgė kaip sakyta, ir vos tik mintyse išvydo šį vaizdą, durklas susitraukė. Aiktelėjęs vaikinas atsimerkė, bet išvydo tik savo smilių.

Ambrozijus padavė tokio pat dydžio ginklo makštis.

– Gali jį visur nešiotis. Kad ginklas padidėtų, tereikia įsivaizduoti, kokio jis turėtų būti dydžio. Jis gali virsti kardu, durklu ar peiliu.

– Tu rimtai?

Ambrozijus linktelėjo.

– Su juo galėsi praeiti net pro saugos įrenginius oro uoste. Šio ginklo neaptiks jokia būtybė ar mašina.